Atnaujintas 2004 liepos 14 d.
Nr.53
(1256)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Suvereniteto grąžinimo reikšmė Irakui

Mindaugas BUIKA

Irako prezidentu išrinktas
šeichas Gazis Adžilas
al Javaras (dešinėje)
su JAV administratoriumi
Polu Bremeriu

Popiežius pasveikino naująjį šalies prezidentą

Bažnyčia toliau atidžiai stebi įvykius Irake, reikšdama viltį, kad prasidėjęs šios šalies suverenumo grįžimo procesas padės šalyje atkurti taiką ir vystyti demokratiją. Popiežius Jonas Paulius II užtikrino naujai paskirtąjį Irako prezidentą šeichą Gazį al Javarą dėl savo paramos laikinajai šalies vadovybei, kartu kviesdamas ją rodyti pagarbą religinės laisvės principui,kas ypač aktualu nedidelei vietos krikščionių bendruomenei.

Apie tai kalbama telegramoje, kurią birželio 28 dieną Irako prezidentui Šventojo Tėvo vardu pasiuntė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas. Kaip tik tą dieną Jungtinių Valstijų vadovaujama okupacinė Irako administracija formaliai valdžią šalyje perdavė laikinajai vyriausybei, vadovaujamai premjero Ijado Alavio. Gana plačius įgaliojimus gavusi 35 ministrų laikinoji vyriausybė, padedama netrukus suformuojamos 100 narių Irako nacionalinės tarybos, turės parengti šalies parlamento rinkimus, numatytus 2005 metų sausį. Išrinktas parlamentas suformuos pereinamąją vyriausybę, kuri galutinai parengs šalies konstituciją, kuria vadovaujantis ateinančių metų pabaigoje bus sudarytos nuolatinės šalies valdžios struktūros.

„Šia laiminga valdžios perdavimo proga Irako valstybės laikinajai vyriausybei Šventasis Tėvas siunčia nuoširdžius sveikinimus Jūsų Ekscelencijai ir jūsų šalies piliečiams“, - rašoma kardinolo A.Sodano telegramoje Irako prezidentui. Jis priminė, kad Popiežius visada buvo susirūpinęs dėl irakiečių patiriamų kentėjimų ir rodė jiems solidarumą. Pažymėtina, jog JAV ir sąjungininkų vesto karo prieš Sadamo Huseino režimą Irake metu apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Fernandas Filonis nepasitraukė iš sostinės Bagdado, nepaisant visų bombardavimų pavojų. Pasibaigus karinėms operacijoms, Jonas Paulius II nuolat pabrėždavo apie būtinumą kaip galima greičiau atstatyti Irako suverenitetą. Jis tai pabrėžtinai nurodė per birželio 4 dieną Vatikane vykusį susitikimą su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Džordžu Bušu.

Dabar, kai Irako prezidentas ir vyriausybė pradeda savo valstybinę tarnybą, „Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje yra pasirengusi suteikti bet kokią paramą ir padrąsinimą vykdant naujojo Irako atkūrimo uždavinį“, teigiama telegramoje. Joje primenama, kad Irakas yra didžiųjų monoteistinių religijų patriarcho Abraomo gimtoji žemė ir kad čia kartu su islamo dauguma veikia kitų religijų bendruomenė, taip pat ir krikščionys, kurie sudaro apie penkis procentus iš 22 milijonų šalies gyventojų. Du trečdaliai Irako krikščionių priklauso Chaldėjų Bažnyčiai, kuri yra vienybėje su Roma. „Šventasis Tėvas tikisi, jog šalies visos religinės grupės galės pasiekti, kad jų balsas bus išgirstas, ir teisėtai dalyvauti formuojant naują visuomenę, kurioje bus užtikrinta sąžinės laisvė, teisingumas visiems ir taikus dialogas“, - perdavė Irako prezidentui kardinolas A.Sodanas.

Maždaug tuo pat metu duotame interviu JAV katalikų žinių agentūrai CNS, Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius (užsienio reikalų ministras) arkivyskupas Džiovanis Lajolas taip pat sveikino valdžios perdavimą Irako laikinajai vyriausybei, sakydamas, kad ta Artimųjų Rytų šalis „gali būti valdoma ir suprasta tik savo žmonių“. Kita vertus, šios Irako vyriausybės sėkmė didele dalimi priklausys nuo jos gebėjimo užtikrinti politinę laisvę atstatant esmines tarnybas ir įveikiant nekontroliuojamą terorizmą. Arkivyskupas Dž. Lajolas taip pat pripažino, kad Irako problemos išsprendimas yra svarbus visai tarptautinei bendruomenei, nes nuo to priklausys demokratijos ir pažangos likimas šiame gyvybiškai reikšmingame – dėl strateginės padėties ir energetinių išteklių – regione.

Formalus valdžios perdavimas, dalyvaujant buvusiam amerikiečių administratoriui Polui Bremeriui (kuris po šios ceremonijos tuoj pat išvyko į Jungtines Valstijas), Irako premjerui I.Alaviui ir prezidentui G.al Javarui, buvo „paprasta ceremonija“, tačiau turėjo „didžiulę reikšmę“, sakė arkivyskupas Dž. Lajolas. „Irakiečiai yra žmonės, kurie gali didžiuotis savo savarankiškumu, jie turi aukštos kvalifikacijos ekspertus ir valdymo profesionalus, - pažymėjo Vatikano atstovas. – Dar daugiau, ši šalis su turtingu istoriniu paveldu bei įvairove gali būti valdoma ir suprasta, jeigu tik bus vadovaujama savų vyriausybių“. Irako didžiosios religinės bei etninės grupės yra musulmonai šiitai, sudarantys apie 60 proc. šalies gyventojų (telkiasi daugiausia pietuose), musulmonai sunitai, gyvenantys valstybės centre ir turintys didžiausią įtaką administracijai, bei šiaurinėje Irako dalyje įsikūrę kurdai, kurie siekia didesnės autonomijos.

Pripažįstami laikinosios vyriausybės sunkumai

Arkivyskupas Dž.Lajolas taip pat pastebėjo, kad valdžios perdavimas turėtų padėti įtikinti daugelį šalių, – taip pat ir tas, kurios prieštaravo kariniams veiksmams prieš S.Huseino režimą, – suteikti didesnę paramą Irakui atstatyti. „Visiškas suvereniteto sugrįžimas laikinajai vyriausybei įgalins didelę dalį tarptautinės bendruomenės, kuri nepritarė karinės koalicijos invazijai Irake, teigiamai atsiliepti tiems paramos prašymams, kuriuos iškels Irako vyriausybė“. Kaip tik birželio pabaigoje Turkijoje vykusiame NATO šalių viršūnių susitikime buvo priimtas vieningas sprendimas, jog šis karinis blokas padės atnaujinti Irako ginkluotąsias pajėgas ir policijos struktūras. Vis dėlto JAV prezidentui Dž.Bušui nepavyko pasiekti, - daugiausia dėl Prancūzijos prezidento Žako Širako prieštaravimo, - kad Irake būtų dislokuoti NATO kariniai daliniai Irako saugumui užtikrinti ir kovai su terorizmu. Kol kas amerikiečiai vieni turi skirti apie 90 proc. jų vadovaujamos koalicijos Irake finansinių ir žmogiškųjų resursų, kas yra nemaža našta JAV deficitiniam biudžetui. Tai gali neigiamai atsiliepti prezidento Dž.Bušo pastangoms laimėti lapkričio pradžioje įvyksiančius rinkimus Jungtinėse Valstijose.

Arkivyskupas Dž.Lajolas pripažino, kad Irako laikinoji vyriausybė pradeda veiklą su daugeliu kliūčių ir pirmiausia turėdama nepakankamą vietos gyventojų pasitikėjimą. Teroristinės grupės ir joms daranti įtaką arabų šalių žiniasklaida bando įtikinti, jog ši vyriausybė tėra „JAV marionetė“, kad jos ministrai – neva buvę ir esami CIA (amerikiečių žvalgybos) agentai. Todėl laikinosios vyriausybės svarbus uždavinys yra įtikinti Irako politines jėgas ir partijas atsiradusia realia galimybe dalyvauti šalies valdyme. Vatikano užsienio reikalų ministras pabrėžė, jog reikalinga, kad vyriausybė galėtų visiškai kontroliuoti šalies nacionalines karines pajėgas bei kitas „jėgos struktūras“ ir, bendradarbiaudama su koalicijos daliniais, užtikrintų saugumą šalyje.

„Vyriausybės veiksmų efektyvumas būtų labai ribotas, jeigu žiaurūs ir beatodairiškiški terorizmo išpuoliai, kurie jau sukėlė tokį didelį nekalto kraujo praliejimą šiame regione, nebus sustabdyti“, - sakė arkivyskupas Dž. Lajolas. Kaip ir buvo tikėtasi, atsižvelgdama į nesiliaujančias prievartos apraiškas Irako miestų gatvėse, savižudžių teroristų bombų sprogdinimus, praktiškai nekontroliuojamų sukarintų grupių šėlsmą, kuriems įtaką daro radikaliųjų islamistų bei buvusio režimo veikėjai, laikinoji Irako vyriausybė stiprina įstatyminę bazę tvarkai šalyje palaikyti ir pažeidėjams neutralizuoti bei bausti. Liepos pradžioje Bagdade prasidėjus S.Huseino ir jo artimiausių bendrininkų teismui, Irake buvo sugrąžinta mirties bausmė.

Liepos 7 dieną premjeras I.Alavis pasirašė Nacionalinio saugumo įstatymą, kuris leidžia vyriausybei įvesti nepaprastąją griežtos kontrolės padėtį neramumų ištiktuose šalies regionuose. Kaip teigiama, ši priemonė gali būti realizuota tik lokaliai, tai yra ne visos šalies mastu, ir trukti ne ilgiau nei 60 dienų. Įstatymas taip pat leidžia uždrausti manifestacijas, jeigu yra pavojus jų metu kilti prievartai ir neramumams, išdėstyti papildomus kontrolės punktus, patraukti į teisminį persekiojimą nelegalius ginklų laikytojus bei radikalus - chaoso organizatorius. Kita vertus, Irako vyriausybė, kaip interviu JAV televizijos kanalui ABC paaiškino premjeras I.Alavis, yra pasirengusi derėtis su radikaliuoju šiitų dvasininku Moktada al Sadru ir netgi paskelbti jam amnestiją, jeigu jis išformuos jam pavaldžias sukarintas grupes, kurios kelia daug rūpesčių okupacinei kariuomenei.

Bandydama užmegzti dialogą su antiamerikine opozicija, Irako vyriausybė nori pabrėžti savo savarankiškumą, kad „tarnauja ne amerikiečiams, bet irakiečiams“, ir taip įgyti didesnį vietos gyventojų pasitikėjimą. „Aš kovojau su S.Huseinu, kada JAV buvo su juo, kada Britanija buvo su juo, kada pasaulis buvo su juo, - pabrėžė ABC televizijai premjeras I.Alavis, pagal profesiją gydytojas, kuris ilgą laiką gyveno tremtyje. – Mes gerbiame savo santykius su Jungtinėmis Valstijomis, tačiau nesame jų marionetės“. Jis taip pat pripažino, kad iki visiško saugumo atkūrimo Irake turi likti daugianacionalinės karinės pajėgos, - šiuo metu ten dislokuota 140 tūkstančių amerikiečių ir 20 tūkst. karių iš kitų šalių, - gal net jas papildant pirmiausia daliniais iš arabų kraštų.

Kartu su saugumo atkūrimu, naujoji Irako vadovybė tuo pat metu turi išnaudoti visus turimus resursus pagrindinėms socialinėms bei komunalinėms tarnyboms sutvarkyti, tokioms kaip elektros energijos ir vandens teikimas, sveikatos apsauga, švietimas ir darbingų žmonių užimtumas, aiškino arkivyskupas Dž.Lajolas. Jis sakė, jog Vatikanas pripažįsta, kad taikos ir demokratijos kūrimas Irake bus „ilgas, sudėtingas ir nelengvas procesas“ su daugeliu įvairaus pobūdžio kliūčių.

„Irako žmonės jau atsigauna po 30 metų diktatūros ir, galima sakyti, niekada nepatyrė demokratijos, - pastebėjo Vatikano atstovas. – Šventasis Sostas yra įsitikinęs, kad tarptautinė bendruomenė toliau parems irakiečius šiame jautriame ir sprendžiamajame jų gyvenimo etape, visiškai suvokdama, kad jo išdava nulems demokratijos pažangą visame regione“. Vatikanas taip pat yra pasirengęs padėti Irakui atsikurti per Šventojo Sosto turimą moralinę bei diplomatinę įtaką tarptautinei bendruomenei, - kas buvo daroma ir iki šiol, - suteikiant materialinę pagalbą Irako žmonėms per „Caritas“ sistemą bei kitas katalikų humanitarines bei labdaros tarnybas.

Bažnyčios linkėjimai JAV vyriausybei

Kalbėdamas apie krikščionių mažumos dabartinę padėtį Irake, arkivyskupas Dž. Lajolas pažymėjo, kad ši bendruomenė pasirengusi prisidėti ir prisideda prie šalies atkūrimo ypač aukštai kvalifikuotų profesionalų kompetencija.

Jis taip pat nurodė, jog krikščionys Irake gyvena nuo senų, faktiškai apaštalų, laikų. Dėl to jie sau nereikalauja kokių nors išskirtinių privilegijų, tik nori pateikti savo įnašą tautos gerovės augimui bei turėti visuotinai pripažintas teises ir laisves.

Nepasitvirtino žiniasklaidoje pasirodę pranešimai, kad dėl musulmonų islamistinių grupių radikalumo Irako krikščionys pastaruoju metu masiškai apleidžia šalį. Buvo nurodymų, kad neva Australijos ambasada Bagdade išduoda vizas irakiečiams krikščionims. Tačiau vėliau tai paneigė australų diplomatai ir Australijoje gyvenančios gausios irakiečių krikščionių bendruomenės dvasininkai. Šiek tiek migracija vyksta, tačiau ji nėra padidėjusi nei buvo anksčiau. Turtingesni Irako gyventojai – tiek krikščionys, tiek ir musulmonai – kartais laikinai persikelia į kaimynines šalis, pirmiausia į Jordaniją, laukdami „geresnių laikų“, kol bus saugu Bagdade, Mosule bei kituose šalies miestuose.

Pranešimai dėl incidentų prieš Irako krikščionis dažniausiai yra susiję su prekyba alkoholiu. Kaip žinoma, musulmonams alkoholio vartojimas religiniu požiūriu yra draudžiamas. Radikaliosios grupės to „sausojo įstatymo“ laikosi griežtai, dėl to pasitaiko išpuolių prieš krikščionių turimus prekybos centrus. Irako krikščionys taip pat skundžiasi, kad šalies naujoji valstybinė televizija yra pernelyg „islamizuota“, kad jie norėtų turėti ir savo religinių laidų. Tačiau apskritai, kaip katalikų žinių agentūrai „Asia News“ teigė Irako chaldėjų katalikų patriarchas Emenuelis Karimas Delis, krikščionys džiaugiasi valdžios perdavimu į laikinosios vyriausybės rankas.

„Mums malonu, kad valdžia buvo perduota jos teisėtiems turėtojams – Irako žmonėms. Jie nori patys valdyti šalį ir yra pajėgūs tai daryti, - sakė patriarchas. – Yra dar smurtaujančių žmonių, kurie ir toliau kels rūpesčių, tačiau mes viliamės, kad anksčiau ar vėliau jie bus įtikinti, jog visa tai yra tik į gera Irako žmonėms“. Patriarchas Emanuelis padėkojo visiems, kurie teikia Irakui paramą, ir kad ši „visų pasaulio tautų parama“ toliau bus reikalinga. Chaldėjų Bažnyčios vadovas taip pat prašė visus krikščionis melstis už Iraką ir jo žmones, kad įsitvirtintų taika.

Kaip tik tokiai akcijai valdžios perdavimo Irako laikinajai vyriausybei išvakarėse paragino pagrindinės JAV sąjungininkės kare prieš terorizmą Didžiosios Britanijos katalikų vyskupai. „Mes raginame Anglijos ir Velso katalikų bendruomenę melstis, jog šį žingsnį lydėtų išsilaisvinimas nuo prievartos, kas stiprintų viltį dėl geresnės ateities“, - rašoma birželio 24 dieną paskelbtame ganytojiniame laiške, kurį pasirašė Anglijos ir Velso episkopato pirmininkas kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras ir vicepirmininkas arkivyskupas Patrikas Kelis. Ganytojai pakvietė melstis, - šiai maldos vigilijai Anglijos katalikų šventovėse ypač buvo išnaudota praėjusi liturginė Šv.apaštalų Petro ir Pauliaus šventė, - kad Irake įsiviešpatautų tikroji taika, teisingumas ir laisvė, be to, ir religinė laisvė, kurios taip neatidėliotinai reikia iškankintiems tos šalies gyventojams. Taip pat, kad „tarptautinė parama Irakui atstatyti būtų suintensyvinta“.

Tuo tarpu Jungtinių Valstijų vyskupų konferencija, maždaug tuo pat metu paskelbdama kreipimąsi, pabrėžė didelę JAV moralinę atsakomybę dėl Irako atstatymo ir kad vykęs toje šalyje karas bei okupacija iškėlė esminius klausimus dėl Jungtinių Valstijų vaidmens pasaulyje. „Sunki padėtis Irake lieka išbandymu ir mūsų tautai. Brutalus diktatorius buvo nušalintas, tačiau praėjus metams neatrodo, kad Irakas būtų atgavęs saugumą, stabilumą, demokratinę savivaldą ir ekonominę gerovę“, - konstatuojama birželio 24 dokumente, kurį pasirašė JAV vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Viltonas Gregoris.

Amerikiečių katalikų ganytojai taip pat teigiamai įvertino pastarąją JT Saugumo Tarybos rezoliuciją dėl Irako suvereniteto atstatymo eigos, dėl valdžios perdavimo patiems irakiečiams, bet pažymėjo Jungtinių Valstijų išskirtinį vaidmenį nepaprastai sudėtingoje socialinėje, politinėje ir religinėje Irako realybėje. „Savo karine intervencija į Iraką JAV vyriausybė prisiėmė moralinę atsakomybę ilgalaikiam šalies atstatymui, - sakoma dokumente. – Šios pastangos turi būti tęsiamos ir stiprinamos darnoje su tarptautine bendruomene, ir taip mūsų šalis padės Irako žmonėms sukurti teisingą ir taikią visuomenę“.

Šalia ekonominių, socialinių, karinių ir politinių uždavinių šiame atsikūrime, JAV vyskupai ypač pabrėžia pagrindinių žmogaus teisių ir religinės laisvės įtvirtinimo svarbą. „Istorinis islamo vaidmuo Irake yra aiškus, tačiau būtų tragiška ironija, jeigu Irako išvadavimas sąlygotų islamo valstybės sukūrimą, kurioje krikščionių mažuma ir kitos mažumos atsidurtų apgailėtinoje padėtyje“, - pažymi ganytojai. Todėl ypač svarbu, jog dabar, kaip ir anksčiau, Irako krikščionys pajustų viso pasaulio krikščionių solidarumą, kad ši senoji bendruomenė klestėtų bei prisidėtų prie naujojo Irako kūrimo. Taip pat svarbu, kad kova prieš terorizmą nebūtų perdėtai represinė, nes tai būtų naudinga patiems teroristams, kurie bando įtikinti, jog kovos Irake yra susidūrimas tarp islamo ir krikščioniškųjų Vakarų civilizacijų.

Pagaliau vyskupai sugrįžta prie esminio Jungtinių Valstijų vaidmens pasaulyje klausimo, kurį vėl iškėlė karas Irake ir šalies okupacija. Ganytojai nurodo poreikį ieškoti alternatyvų „prevenciniam karui“ aštraus terorizmo ir masinio naikinimo ginklo naudojimo pavojaus akivaizdoje. „Mūsų šaliai negali būti priimtinas savavalis tarptautinės teisės aktų interpretavimas, civilių aukų neišvengiamumas arba žmogaus teisių pažeidinėjimai bei perdėtas rėmimasis kariniu atsaku į globalinio terorizmo problemą“. Jie linki šalies vyriausybei apriboti karinės jėgos naudojimą ir daugiau remtis Jungtinių Tautų Organizacijos galimybėmis bei rodyti didesnę pagarbą tarptautinei teisei. „Jungtinės Valstijos labiau prisidėtų prie tarptautinės padėties pagerėjimo vadovaudamosi bendradarbiavimo principu, kuris remtųsi pagarbiu kitokių požiūrių priėmimu stengiantis sukurti globalinę bendro saugumo sistemą“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija