|
Pamąstymai jubiliejui praėjus
Neseniai minėjome tautos ir valstybės likimui labai svarbią datą spaudos atgavimo šimtmetį. Gegužės 7-oji amžiais primins carinės administracijos pastangas sunaikinti mūsų tautą pačiu barbariškiausiu būdu gimtosios kalbos diskriminavimu, lietuviškos spaudos draudimu, prievartiniu rusinimu ir stačiatikybės brukimu. Imperijos Šiaurės vakarų krašte buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje buvo diskriminuojama jos kalba ir draudžiama spauda. Tačiau tik mūsų senoliai stojo ginti savo kalbą ir spaudą, tik Lietuvoje susiformavo tautų laisvės kovų istorijoje nebūtas fenomenas knygnešystė. Keturiasdešimt metų trukusi unikali laisvės kova knygomis gynė nuo caro tėvynę 1904 m. gegužės 7 d. buvo laimėta. Ne veltui tokį unikalų reiškinį UNESCO įtraukė į 2004-2005 metais minėtinų datų sąrašą.
Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 3 d. nutarimu 2004-uosius paskelbė Kalbos ir knygos metais. Šis nutarimas įpareigoja mus rūpintis gimtosios kalbos apsauga, didinti pagarbą knygai.
2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta autoritetinga 26 asmenų komisija, kuriai buvo pavesta parengti spaudos atgavimo šimtmečio minėjimo programą ir kuri buvo įpareigota koordinuoti tos programos vykdymą. Komisijos pirmininku paskirtas Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, jo pavaduotojais Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Dainius Numgaudis, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė Dalia Teišerskytė, komisijos sekretoriumi Seimo kanceliarijos ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Andrius Vaišnys.
Minėjimo programa sudaryta siekiant suplanuoti ir pristatyti renginius taip, kad jie sudomintų skirtingus visuomenės sluoksnius įvairiomis temomis. Parengta programa kelia gana prieštaringų minčių, neatrodo, kad ją sudarant buvo koordinuojamos atlikėjų planuojamos priemonės. Joje yra ir labai rimtų bei reikalingų dalykų, kuriems įgyvendinti dar yra laiko. Tačiau yra ir šypseną keliančių planų, pavyzdžiui, spaudos atgavimo šimtmečio minėjimą rengti Kauno pilyje, lyg mieste nebūtų Knygnešių sodelio, kuriame toks renginys ir privalo būti organizuojamas. Taip ir buvo gana sėkmingai padaryta. Šypseną kelia ir Panevėžio apskrities kultūrinių renginių organizatorių entuziazmas numatyti net 72 renginiai! Tačiau daugumą planuotų renginių iš viso nebuvo verta įrašyti į respublikinę programą.
Pagal programą spaudos atgavimo šimtmečio minėjimo pagrindinis akcentas turėjo būti iškilmingas Seimo posėdis 2004 m. gegužės 7 d. 10 val. Iš to, ką matėme televizijoje, - nemažai užsienio svečių ir mažai parlamentarų, negalima sakyti, kad minėjimas Seime pavyko. Antanas Uosis XXI amžiuje publikuotą straipsnį apie minėjimą pavadino Nykuma. Gana tiksliai... Rengtasi visus metus, o išėjo kaip visada nei šis, nei tas.
Tenka apgailestauti, kad dauguma parlamentarų, nedalyvavusių jubiliejiniame posėdyje (jų pavardes būtina paskelbti), matyt, atsitiktinai patekusių į Seimą, nesupranta spaudos atgavimo reikšmės tautos likimui. Juk jei aršiu pasipriešinimu nebūtų išplėšta spaudos laisvė, šiandien nebūtų Lietuvos valstybės ir vargu ar būtų išlikusi mūsų tauta. Pogrindžio sąlygomis mūsų tautinio atgimimo šaukliai jokiu būdu nebūtų pasirengę tautos nepriklausomybei 1918aisiais. Taip, kaip nepadarė baltarusiai. Todėl Seimo nariai privalėtų suprasti spaudos atgavimo lemtingąją svarbą.
Išsigandęs po nesėkmingo karo su Japonija revoliucinių nuotaikų Rusijoje augimo, caras Nikolajus II 1905 metų pabaigoje išleido manifestą, kuriuo imperijos piliečiams suteikė gana daug laisvių. Mūsų tautinio atgimimo veikėjai tuoj pat tuo pasinaudojo: organizavosi politinės partijos, kūrėsi įvairios draugijos, pradėti leisti laikraščiai ir žurnalai, suintensyvėjo tautinės savimonės ugdymas. Tuomet ypatingą vaidmenį atliko 1905-ųjų vasarą iš priverstinės emigracijos į Lietuvą grįžęs dr. Jonas Basanavičius. Jis tapo daugelio svarbių iniciatyvų įkvėpėjas ir organizatorius. Nuo pat Aušros pasirodymo iki mirties 1927-aisiais jis buvo visų pripažintas tautinio ir valstybinio atgimimo lyderis. (Mūsų laikais J.Basanavičiaus keliu nuėjo prof. Vytautas Landsbergis.)
Po spaudos draudimo panaikinimo mūsų politiniai veikėjai, gavę pakankamai laisvės savo veiklai ir labai sumaniai pasinaudoję Pirmojo pasaulinio karo metu susiklosčiusia situacija, atvedė tautą į išsvajotą laisvę.
Ar įamžinta spaudos atgavimo data?
Spaudos atgavimo šimtmečio jubiliejaus minėjimui buvo rengtasi beveik metus. Todėl galima klausti, kas padaryta, kad šis ypač svarbus įvykis būtų deramai įamžintas. Po šimto metų bus kita panaši proga, tačiau tada spaudos atgavimo svarba bus suvokiama jau kitaip. Šlovingoji knygnešystės gadynė jau bus tolimos praeities ūkuose maždaug taip, kaip mūsų kartai 1795 metai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žūties metai. Todėl mes privalome deramai įamžinti knygnešystės gadynės svarbiausią laimėjimą spaudos atgavimą, spaudos atgavimo šimtmečio jubiliejų.
Kas padaryta, kad ateities kartos žinotų, jog toks jubiliejus buvo? Deja, kaip matyti iš jubiliejinių renginių programos ir iš to, kaip buvo minimas jubiliejus, tenka konstatuoti, kad nieko, kas turėtų išliekamosios vertės, nepadaryta. Kyla klausimas kur buvo ir ką veikė tokia solidi jubiliejinių renginių koordinavimo komisija?
Lietuvos bankas neseniai į apyvartą išleido sidabrinę 50 litų proginę monetą, skirtą Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansambliui. 2002 metais buvo išleistos monetos, skirtos Trakų salos piliai ir Vilniaus Katedrai. Neabejotina, kad tokios monetos reikalingos. Bet kuo paaiškinti, kad spaudos atgavimo proga neišleista jokia moneta?! Nebent aukštų valdininkų pilietiniu nesubrendimu.
Lietuvos stojimo į ES proga išleisti du proginiai pašto ženklai. Gegužės 15 dieną išleistas trijų litų vertės pašto ženklas FIFA 100 metų jubiliejui pažymėti. Birželio 19 dieną išleistas vieno lito vertės pašto ženklas, skirtas Japonijos konsulo Sukiharos, išdavusio šešis tūkstančius gyvybės vizų, garbei. Pasitinkant Lietuvos tūkstantmetį išleistas pašto ženklų blokas, skirtas mūsų garbingos istorijos XIV-XV amžių laikotarpiui.
Gražu ir pagirtina, kad per trumpą laiką išleista tiek vertingų ženklų. Matyt, juos išleisti nesudėtinga reikia tik gerų norų. Tad kaip paaiškinti neišleistas pašto ženklų blokas, netgi nė vienas ženklas spaudos atgavimo šimtmečio proga?! Nebent mūsų aukštų valdininkų nesusigaudymu istorijoje, o gal net nežinojimu, kad buvo tokia knygnešystės gadynė...
Labai gaila, kad patys aukščiausieji šalies vadovai nėra gerai įsisąmoninę spaudos atgavimo reikšmės tautos ir valstybės likimui ir todėl į jubiliejinius renginius pažiūrėjo per daug valdiškai ir atsainiai.
Seniai buvo žinoma, kad Knygnešių sodelį Vytauto Didžiojo karo muziejaus komplekse būtina paruošti spaudos atgavimo šimtmečio minėjimui, tačiau būtiniems darbams atlikti pinigai išskirti praėjus mėnesiui po minėjimo. Kodėl? Gal tai aukštos valdžios dar viena Kauno diskriminacija?
Keista, kad autoritetinga jubiliejinių renginių koordinavimo komisija nesuvokė tokio elementaraus reikalo: jubiliejinių renginių akcentas privalėjo būti Kaune, Knygnešių sodelyje. Vienintelėje pasaulyje vietoje, kur toks renginys turėjo moralinę teisę būti. Ne Seime, kuriame karaliauja buvusieji, bet Lietuvos patriotizmo citadelėje. Beje, į iškilmingą minėjimą Kaune neatvyko nė vienas aukštas ponas iš sostinės! Tai šį tą sako...
Teko girdėti, kad buvo organizuotas konkursas proginiam jubiliejiniam plakatui sukurti ir išleisti. Kaune ir kituose miestuose tokio plakato niekas nematė. Todėl negalima spręsti apie to plakato meninę vertę ir idėjinį turinį.
Yra tokia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurios misija mūsų dienomis tęsti tautos atgimimo šauklių kadaise pradėtą gimtosios kalbos gynimo darbą... Nuolat girdime, kad mūsų miestų gatvės klaikiai užterštos parazitiniais parduotuvių, restoranų, įstaigų pavadinimais. Atrodo, šie metai Kalbos ir knygos metai buvo puiki proga apsivalyti nuo to šlamšto. Nežinau, kaip kitur, tačiau Kaune ta proga neišnaudota. Kažkas tingi, kažkas snaudžia, o Laisvės alėja rausta iš siaubingos gėdos. Laisvės alėja tik kartą labiau kentėjo, kai buvo pakrikštyta Stalino vardu. Nuo to laiko, kai jai grąžintas Laisvės vardas, ji nebuvo taip išniekinta, netgi bolševikmečiu, kaip mūsų dienomis atgavus nepriklausomybę.
Ausys kaista iš gėdos skaitant: BROGAN LITA, BALTIC CLIPPER, BUDDELEI, BAIFOTEKA, DONNER KEBAB, RISTORANTE NAPOLI TRATTORIA (Gedimino gatvėje), RIGERDA, EUROKOS, COMERCIAL UNION, TERRANOVA, NIDULUS, RŪNITA, VAILENDAS, PIZZA JAZZ(šalia už Lietuvos laisvę žuvusio Prano Eimučio atminimo lentos), MAKYTA, DROGAS, IMITZ, RAVEL ir t.t. Netgi Kauno valdžia to Valpurgijos šėlsmo nepastebi?! Laiko dar yra tą per ilgai toleruojamą nusikaltimą ištaisyti. Jei to nepadarysime būsime avinai... Kas negerbia gimtojo žodžio, tas nevertas lietuviu vadintis!
Bolševikmečiu didžiavomės Dainų dainelės konkursais. Tada okupantų kalba dainų beveik niekas nedainuodavo. Laisvoje Lietuvoje Dainų dainelės konkursuose gimtoji kalba jau tampa retenybe. Vaikai pratinami dainuoti pusiau angliškai pusiau lietuviškai. Kur dingo patriotizmas?
Tapo norma, kad įvairiuose pramoginiuose renginiuose skamba tik angliškos dainos. Netgi pagerbiant vaikus didvyrius pusė dainų buvo atliekama angliškai. Netgi tokia unikalia proga nebuvo galima išsiversti puikiomis lietuviškomis dainomis?
Bolševikmečiu dori žmonės kiekviena proga stengėsi kratytis rusų kalbos. Padėjo tautos genuose užprogramuota neapykanta rusų pavergėjams. Mūsų tautos naujųjų laikų istorijoje Vakarų valstybės lemiamu momentu nesiskubino mums padėti. Padėjo tik tada, kai tai daryti buvo neišvengiama ar naudinga. Tad iš kur tas vergo sindromas, niekuo nepateisinamas pataikavimas anglų kalbai? Kas negerbia savęs, to negerbia ir kiti...
Taigi šventei praėjus yra apie ką pamąstyti. Už tai, kad mes šiandien esame laisvi ir kalbame gražiausia pasaulio kalba, esame dėkingi pilkiesiems tautos didvyriams knygnešiams ir daraktoriams, tautinio atgimimo šaukliams, paprastam kaimo žmogui, per įvairias negandas išsaugojusiam gimtąją kalbą ir meilę Tėvynei. Tad būkime verti jų ir ginkime gimtąją kalbą taip, kaip jie gynė.
Kazys BLAŽEVIČIUS,
Knygnešių draugijos
Kauno skyriaus pirmininkas
© 2004 "XXI amžius"
|