Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Paroda
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kas Sovietų Sąjungoje
buvo didžiausi kraugeriai?

Griūvant Sovietų Sąjungai ir Rusijoje, ir Lietuvoje aukščiausio rango partiniai nomenklatūrininkai skelbė (tebeskelbia ir dabar), kad represijas, masines žudynes, trėmimus vykdė NKVD, MGB, KGB, o partija esą tik klusniai vykdė šių represinių organų vadovų direktyvas. Beje, apie tai Atgimimo metais ir vėliau kalbėjo visi Lietuvos aukštieji partiniai veikėjai bei pirmieji CK sekretoriai. Tačiau tai buvo akivaizdi netiesa. Visą laiką Lietuvos SSR KGB padaliniui vadovavo LKP CK atsiųsti partiniai funkcionieriai, pradedant pirmuoju LKP sekretoriumi A.Sniečkumi. Tai ir Alfonsas Randakevičius, į KGB pirmininkus atėjęs rekomendavus komjaunimo CK. Tuo pačiu keliu KGB pirmininku ir saugumo generolu tapo CK deleguotas Juozas Petkevičius, kuris, anot dabar „atsargoje“ esančių kagėbistų, pusę savo laiko praleisdavęs CK rūmuose. O įvairiuose KGB pasitarimuose nuolat lankydavosi ir duodavo „vertingus“ patarimus LKP CK administracinio skyriaus vedėjas Vitalijus Geržonas, vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, A.Brazausko padarytas muitinės vadovu. Taip buvo visada. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje SSRS.

Aišku, didžiausio pasaulio kraugerio titulą pelnęs Lavrentijus Berija tokiu buvo iš tiesų. Tačiau naujausi archyviniai dokumentai rodo, kad L.Berija tiktai klusniai vykdė aukščiausios partinės hierarchijos nurodymus. O galą gavo todėl, kad, mirus „tėvui ir mokytojui“ Stalinui, sumanė radikaliai pertvarkyti kruvinojo režimo sistemą. Naujausi dokumentai rodo, jog, dar merdint Stalinui, SSKP CK politbiuro nariai susirinko aptarti „organizacinius klausimus“. Nuspręsta vietoje CK ir politbiuro prezidiumų įkurti SSKP CK Centrinį prezidiumą. 1953 m. kovo 5-osios vakare buvo sušauktas bendras SSKP CK, Ministrų Tarybos bei Aukščiausiosios Tarybos posėdis, kuriame L.Berijos pasiūlymu SSRS Ministrų Tarybos pirmininku tapo vienas didžiausių Stalino pakalikų G.Malenkovas. Pastarasis pasiūlė sujungti MGB (Saugumo ministeriją) ir MVD (Vidaus reikalų ministeriją) į vieną Vidaus reikalų ministeriją, kuriai vadovauti paskirtas L.Berija. Nusenęs maršalas, nelaimėjęs nė vieno mūšio, K.Vorošilovas tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, o N.Chruščiovui buvo pavesta pirmiausia rūpintis „vado ir mokytojo“ laidotuvėmis bei daugiau dėmesio skirti SSKP CK.

Tokiu būdu, tapęs sujungtos SSRS vidaus reikalų ministru, L.Berija gavo labai didžiules galias ir valdžią. Dabar sunku pasakyti, kaip iš tiesų šis Stalino kraugerys būtų pasinaudojęs ta valdžia. Jau visai prieš savo mirtį dar vienas Stalino pastumdėlis A.Mikojanas prasitarė, jog tada L.Berija jam pasakęs: „Atėjo laikas atstatyti teisingumą. Mūsų šalyje per daug suimtųjų, kuriuos reikia paleisti į laisvę, ir be reikalo negrūsti žmonių į lagerius, o patį išsipūtusį VRM aparatą gerokai sumažinti“. O 1953 m. kovo 9 d., per Salino laidotuves, iš Lenino mauzoliejaus tribūnos „kruvinasis Lavrentijus“ nustebino savo bičiulius iš SSKP CK politbiuro, ėmęs kalbėti apie žmogaus teisių garantijas kiekvienam SSRS piliečiui. Tai buvo negirdėtas dalykas. Vyriausiasis Sovietų Sąjungos saugumietis prabilo apie žmogaus teises! Iki šiol negirdėtą Sovietų Sąjungoje dalyką. Labai greitai po Stalino laidotuvių L.Berijos įsakymu imta paleisti nuteistuosius iš kalėjimų ir lagerių. Pirmiausia buvo paleisti garsiosios Stalino sukurptos „gydytojų bylos“ nuteistieji (kurie dar buvo gyvi), taip pat ne mažiau išpūstos „Mingrelų bylos“ suimtieji. Tuomet buvo skelbiama, jog neva Gruzijoje atskleistas nacionalistų mingrelų sąmokslas nuversti sovietų valdžią. Be to, L.Berija pasiūlė gerokai apkarpyti „ypatingojo susirinkimo“, vadinto „trojkomis“, teises. Kaip žinoma, „trojkos“ be jokio teismo galėjo patupdyti į lagerius ir kalėjimus dešimčiai metų bet ką. Prieš tokias L.Berijos „nacionalizacijas“ labiausiai prieštaravo vėliau prisiėmęs visus Stalino piktadarysčių atskleidimo laurus N.Chruščiovas, V.Molotovas ir L.Kaganovičius. Todėl L.Berija buvo priverstas savo pasiūlymus atšaukti. O visų trečiajame, ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje represuotų žmonių amnestiją N.Chruščiovas, V.Molotovas ir L.Kaganovičius pavadino „visiškai nereikalingu skubėjimu“.

Kaip matyti iš SSKP CK dokumentų, N.Chruščiovui, G.Malenkovui ir kitiems SSKP CK politbiuro nariams taip pat labai nepatiko L.Berijos sprendimas perduoti iš Vidaus reikalų ministerijos į kitas žinybas net aštuoniolika skyrių. Tarp jų „Specstroj“, „ Daljstroj“, „Gidroprojekt“ organizacijas, kuriose beveik visus darbus atlikdavo lagerių kaliniai, kurie ten mirdavo šimtais tūkstančių nuo nepakeliamo vergiško darbo ir bado. Dar daugiau, L.Berija perdavė visą gulagą Justicijos ministerijai.

N.Chruščiovas ir jo pakalikai vadinamaisiais „atšilimo“ metais pūtė liaudžiai miglas (kai kas dar tebepučia iki šiol), jog dėl masinio teroro, vykusio kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungoje, kaltas L.Berija ir saugumo organai, kurie esą buvę aukščiau partijos ir jos CK bei politbiuro. Dar daugiau, N.Chruščiovas gyrėsi išgelbėjęs „sovietų liaudį“ nuo dar didesnės represijų bangos, kurią neva rengė L.Berija. Bet dokumentai rodo visai ką kita. Visi, be išimties, slapti įsakymai dėl masinių represijų, areštų ir trėmimų, visi organizaciniai pertvarkymai saugumo sistemoje buvo nuolatinio SSKP CK dėmesio centre, o visus tokio pobūdžio nutarimus priimdavo CK politbiuras, tik retsykiais CK organizacinis biuras. L.Berija tiktai vykdė komunistų partijos nurodymus.

Bet labiausiai SSKP CK viršūnes išgąsdino 1953-iųjų pavasarį paskelbtas L.Berijos įsakymas Vidaus reikalų ministerijai rinkti žinias apie partiečių nekompetenciją vadovaujant įvairioms ūkio šakoms. Daugumą partinių „aparatčikų“ apėmė tikras siaubas, kai L.Berija įsakė savo saugumiečiams rinkti žinias apie sričių, miestų ir rajonų partijos komitetų vadovų ir kitų darbuotojų išsilavinimą… Juk dauguma jų, taip pat ir aukščiausieji SSKP CK politbiuro nariai, geriausiu atveju, tebuvo baigę tiktai partines mokyklas ir turėjo tik pradinį išsilavinimą. Tas pats A.Mikojanas ne kartą gyrėsi: „Na, kas čia tokio, kad esu baigęs tiktai cerkvės parapinę (cerkovno prichodskaja škola) mokyklą, o, kaip matote, sėkmingai vadovauju“. Partijos vadų kantrybės taurę perpildė L.Berijai spaudžiant priimtas prieš gegužės 9-osios (pergalės dienos) paradą SSKP CK nutarimas per šventines demonstracijas nebenešti SSKP politbiuro ir kitų vadų portretų, taip pat nekabinti jų ant pastatų sienų miestų gatvėse ir aikštėse. To jau buvo per daug. Neatsitiktinai, praėjus vos kelioms dienoms po L.Berijos arešto, šis nutarimas buvo atšauktas kaip „klaidingas ir žalingas sovietinei liaudžiai“. Bet labiausiai N.Chruščiovą, V.Molotovą, L.Kaganovičių, A.Mikojaną, M.Suslovą ir kitus išgąsdino L.Berijos parengtas planas visiškai likviduoti gulago sistemą ir peržiūrėti visas bylas už „kontrrevoliucinius ir antisovietinius“ nusikaltimus. To partijos vadovybei jau per daug. Teko paskelbti L.Beriją „liaudies priešu“ ir greit likviduoti.

Aišku, L.Berija įeis į buvusios SSRS ir pasaulio istoriją kaip vienas didžiausių XX amžiaus galvažudžių. Tačiau nė kiek ne mažesni buvo ir tie, kurie nuo pat 1917 metų iki SSRS žlugimo vadovavo Sovietų Sąjungai. Įskaitant ir „atšilimo“ iniciatoriumi bei asmenybės kulto demaskuotoju pasiskelbusį N.Chruščiovą.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"