Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Gimtas kraštas
Literatūra
Darbai
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kunigo atsiminimų knyga

Kan. Antano Balaišio atsiminimų knygos „Širdy žmonių gerumas“ viršelis

2003 metais Danieliaus leidykla Vilniuje pradžiugino skaitytojus Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios garbės kanauninko Antano Balaišio atsiminimų knygą „Širdy žmonių gerumas“. 200 puslapių knygoje sutalpinti 102 pasakojimai, sugrupuoti į aštuonis skyrius: „Vaikystė“, „Gimtinė“, „Mokslai“, „Zarasai – mano pirmoji parapija“, „Vadokliai“, „Saločiai“, „Pakruojis“ ir „Pabiržė“. Knyga baigiama skyriumi „Iš mano poetinio aruodo“. Jame – keli kunigo poezijos posmai.

Autorius negaili šilumos savo seneliams, tėvams, vaikystės atsiminimams. Augo gausioje Marcelės Mikėnaitės (1884–1962) ir Marcelino Balaišio (1877–1951) dešimties vaikų šeimoje (du broliai mirė paauglystėje – išaugo keturi broliai ir keturios seserys, dabar belikęs tik vienas iš tokios gausios šeimos). Kunigas prisimena vaikystę, šeimos narių dėmesį vienų kitiems, apie bendros maldos ir giesmės įspūdį, likusį visam gyvenimui: Visa šeima giedodavo giesmes, ypač advente ir gavėnioje. Ir šiandien matau: tėvelis su mumis, vaikais, susėdęs prie stalo, mama kūrena židinį, krosnyje spragsi malkos ar žabarai, o mes visi, pritariant tėveliams, giedame (p.15).

Kunigas nemažą dėmesį skiria gimtajam Miškonių kaimui, nuo jo už devynių kilometrų esančiam Skapiškiui – čia jis lankė pradžios mokyklą, priėmė Pirmąją Komuniją. Pateikia duomenų apie Skapiškio pradžios mokyklą, paminklą blaivystei, prisimena vokiečių okupacijos metu nuo darbų Reiche jį išgelbėjusį Skapiškio viršaitį Antaną Katelę: Tokių kaip A. Katelė žmonių daug yra ir dabar. Jie tylūs, nesigiria savo darbais. Apie juos niekas nekalba, nepasakoja nei televizija, nei spauda. Iš spaudos publikacijų susidaro įspūdis, kad gyvename vien tik blogų žmonių apsuptyje. Tai didelė klaida. Mokėkime stebėti gyvenimą, džiaugtis juo, mažiau dejuokime ir verkime. Juk visais laikais buvo vargų ir sunkumų. Kiek iškentėjo tremtiniai, kaliniai, pagaliau – visa mūsų tauta (p 48).

Įdomių prisiminimų matome piemenavimo metais (sentikių karvių rusiškų vardų pervardijimas lietuviškais, nukritusių obuolių iš svetimo sodo suvalgymas ir dvasinės kančios). Kas gi ugdė tokį jautrumą mažame piemenėlyje? Autorius atsako į šį paties iškeltą klausimą: Tėvų namai ir tas Tikėjimas, kuriuo buvau maitinamas jaunystės dienose! Manyčiau, kad aš nebuvau išimtis. Panašiai elgėsi visai mano kartos vaikai (p. 24)... Mūsų šeima nebuvo išskirtinė, niekuo neišsiskyrė iš kitų Lietuvos šeimų. Tada visos Lietuvos šeimos skaudžiai išgyveno moralinį blogį, jeigu jį padarė vienas iš šeimos narių. Tai būdavo bendras visos šeimos skausmas. Taip tada elgėsi visi Lietuvos tikintys žmonės (p. 34) – taip aiškina bendrą visos šeimos maldą – permaldavimą dėl mažojo Jonuko iš svetimo sodo paimtų obuolių.

Kunigui A. Balaišiui teko dirbti vikaru Zarasuose, klebonu: Vadokliuose, kartu administravo Vadoklių filiją – Lėno bažnyčią (skaitome apie sėkmingą kovą dėl blaivystės, apleistų kapinių sutvarkymą, plėtimą, kryžiaus statymą), Saločiuose (čia jis atstatė 1944 m. liepos 26 d. sudegusią – slapta 1958 metais organizavęs klebonijos rekonstrukciją, įvedęs elektrą, pastatęs varpinę, kryžių, įsigijęs varpus, Pasvaliečių kaime sutvarkęs kapines), Pakruojyje (Linksmučių kaime sutvarkė žydų kapines) ir nuo 1993 metų Pabiržėje (paminklas Antanui Macijauskui Pabiržėje, jo kapo suradimas ir antkapinis paminklas kapinėse, memorialas Pabiržės parapijos kaliniams ir tremtiniams, Pabiržės, Ažubalių bei kitų kapinių tvarkymas, paminklai pirmajai Pabiržės bažnyčiai ir nužudytiesiems partizanams atminti. Paminklo atstatymas Svėdasų kapinėse dviejų kunigų (Tumo–Vaižganto ir Kunigėlio) motinoms, kilusioms iš Mielaišių kaimo.

Skaitome apie įvairias sovietmečiu valdžios pareigūnų taikytas kompromitacijas, pokalbius su NKVD ir KGB darbuotojais, kaltinimus už vaikų katechizaciją. Parodomas kunigo elgesys su nusikaltėliais. Knygoje atskleidžiami bendravimo su įvairiomis parapijiečių šeimomis epizodai, sėkmingos pastangos į tikėjimo kelią sugrąžinti nuo jo nutolusius...

Knyga vertinga istoriniu požiūriu ne tik kaip to meto įvykių liudytoja, bet teikia ir naujų nežinomų faktų. Tarkim, perteikiamas kun. Jono Pranevičiaus, suteikusio Marytei Melnikaitei Ligonių sakramentus, liudijimas (p. 71–72), Imbraso kunigo Vytauto Antano Šamšono žūties patvirtinimas (p. 73), įdomus epizodas apie Ramygalos bažnyčios „gaisrą“ (p. 87), apie Bauskės dekano kun. Jono Ulevičiaus kelią į kunigystę (p. 88–90), kunigą Bronių Strazdą (p. 185–191), apie priesaikos, plaukiančios iš tikėjimo ir sujungtos su atgaila, galią (p. 90–91).

Itin malonu buvo prie šios knygos prisiliesti straipsnio autorei, vaikystę praleidusiai Skapiškyje, augintai kanauninko Nikodemo Kasperiūno, kurį gerai (kaip ir mano mamytę Onutę Žiogūnaitę bei jos giminę) pažinojo kun. A. Balaišis. Dėkinga, kad įžanginiame žodyje autorius A. Vasiliauskienės pavardę paminėjo tarp jį skatinusių parašyti atsiminimus...

Knyga – graži garbės kanauninko A.Balaišio dovana parapijiečiams, kraštiečiams, jaunimui, renkantis kunigystės kelią. Tai tarsi 55 metų kunigo gyvenimo ir veiklos ataskaita, įvilkta į lengvai skaitomus lyrinius pasakojimus, kurių kiekvieną galima spausdinti atskirai. Kiekvienas iš 102 skaitinėlių, atspindintis kokį nors įvykį ar situaciją – tai kunigo ieškojimas gėrio žmonių širdyse. Visą gyvenimą kunigas Antanas ieško gėrio. Pastebėjęs jį, kaip perlą iškelia aukštai rankose, kad jis visiems šviestų ir padėtų mums nugalėti visas negandas, žengti meilės Dievui ir žmogui keliu.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

© 2004 "XXI amžius"