Atnaujintas 2004 liepos 23 d.
Nr.56
(1259)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Marija Pečkauskaitė meilės šviesoje

Apie Mariją Pečkauskaitę, rašiusią Šatrijos Raganos slapyvardžiu, yra parašyta nemaža knygų. Tad dr. Stasė Dzenuškaitė naujos knygos* pradžioje savęs klausė, ar apie šią rašytoją reikalinga dar viena knyga.

Autorė pamini, kad ji rašė kitu tikslu negu jau parašytų knygų autoriai, būtent „pateikti visuminį M.Pečkauskaitės krikščioniškosios meilės vaizdinį, teorinei schemai suteikiant gyvybę ir dvasią“ (p. 7-8). Dėl to ir pati knyga yra pavadinta Krikščioniškosios meilės ženklai Marijos Pečkauskaitės tikrovėje. O tuos meilės ženklus parodyti ji išdrįso skatinama šių priežasčių.

Pirma, autorė tvirtina, kad šių laikų žmonėms reikia „ryškių krikščioniškų asmenybių pavyzdžių, kokia ir yra Marija Pečkauskaitė. Jos meninės, švietėjiškos, karitatyvinės veiklos pamatas, jos dvasinės stiprybės šaltinis – tikėjimas, meilė Dievui (...) Jos veikla, įskaitant ir literatūrinę kūrybą, — tarnystės Dievui ženklas“ (p. 8).

Antra, autorei rūpi ir tai, kad „pradėjus rūpintis Marijos Pečkauskaitės beatifikacija, svarbu, kad žmonių sąmonėje įsitvirtintų ne tik jos – talentingos rašytojos, pedagogės, altruistės, bet ir Marijos Pečkauskaitės – šventosios įvaizdis“ (p. 9). Taigi dr. S.Dzenuškaitė šioje knygoje siekia atskleisti M.Pečkauskaitės šventumą.

Trečia, kadangi kai kurie autoriai M.Pečkauskaitę neteisingai buvo vadinę „davatka“, dr. S.Dzenuškaitė pasiryžo šioje knygoje atskleisti jos tikrai gilų, sąmoningą religingumą, o ir ji pati bodėjosi davatkiškumu ir buvo viena šviesiausių mūsų tautos inteligenčių.

Dr. S.Dzenuškaitė pasirenka kun. dr. Antano Paškaus knygoje rastą krikščioniškosios meilės struktūrinį aptarimą: „Krikščioniškoji meilė yra tarsi trikampis, kurį sudaro trys šoninės: 1) Dievo meilė žmogui, 2) žmogaus atsakas į tą meilę (žmogaus meilė Dievui) ir 3) žmogaus meilė žmogui“ (Žmogaus meilės, p.109).

Kiekvienai iš tų trijų meilės šoninių skiriama viena knygos dalis, kuri pavadinama atitinkamu trumpu Šventojo Rašto teiginiu. Kiekviena dalis dar daloma į penkius skyrius, kuriais atskleidžiamas atitinkamas, ypatingas meilės aspektas.

Pirmoji dalis pavadinta „Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Autorė parodo, kaip toji Dievo meilė apsireiškė jos aprašomoje herojėje: 1) jos Dievo ilgesyje, 2) jai suteiktoje jautrioje sieloje, 3) patiriamuose skausmuose, 4) sąlytyje su Dievo sukurta gamta ir 5) religinio turinio sapnuose ir išgyvenimuose.

Antroji dalis – M. Pečkauskaitės meilė Dievui: „Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 15). Čia svarstomi jos gilus tikėjimas, pareigingumas, jos dėmesys amžinybei, Dievo valios vykdymas ir nepaliaujamas dėkingumas.

Trečioje dalyje atkreipiamas dėmesys į M. Pečkauskaitės meilę artimui: „Mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 3, 11): 1) jos meilė lietuvių tautai, 2) jos labdaros darbai ir noras tapti gailestingąja seserimi, 3) jos pastangos kitus nuteikti džiaugsmu, 4) jos dvasinio pobūdžio draugystės su ypatingais bičiuliais (Povilu Višinskiu, kun. Pranu Augustaičiu, kun. Kazimieru Bukantu) ir 5) nuoširdus pedagoginis darbas tarp jaunimo, ypač mergaičių, skiepijant tikėjimą ir krikščionišką kilnumą.

Kiekvienam krikščioniškos meilės aspektui atskleisti dr. S.Dzenuškaitė plačiai naudoja M.Pečkauskaitės gyvenimo epizodus, jos (ypač autobiografinio pobūdžio) raštų bei laiškų ištraukas, o taip pat su ja bendravusių asmenų liudijimus. Be to, knygoje ji plačiai naudoja kitų autorių pavyzdžius ir teiginius. Ji pati prisipažįsta: „Rėmiausi Šventuoju Raštu, Katalikų Bažnyčios Katekizmu, II Vatikano Susirinkimo dokumentais, kai kuriomis Jono Pauliaus II enciklikomis bei apaštaliniais laiškais, religinės, filosofinės ir psichologinės literatūros įžvalgomis, besisiejančiomis su gvildenama tema, norėdama, iš vienos pusės, tarsi patikrinti Marijos ženklų krikščioniškumą, iš kitos – pasitikrinti, ar teisingai atrenku ir įvertinu tuos ženklus. Sąmoningai daug cituoju, norėdama, kad apie krikščioniškąją meilę kuo daugiau kalbėtų pati Marija ir krikščioniškosios meilės liudytojai“ (p. 9-10). Taip, 155 knygos teksto puslapių knygoje – 508 išnašos.

Šitokiu sklandžiu ir pagrįstu knygos išdėstymu autorė pasiekė savo tikslą. Ji parodė: 1) kilnų M.Pečkauskaitės pavyzdį, 2) jos šventumą ir 3) jos giliu tikėjimu pagrįstą gyvenimą, akivaizdžiai priešingą davatkiškumui. Knyga įtikinamai parodo, kad šios asmenybės gyvenime, veikloje ir kūryboje yra labai daug aiškių ir konkrečių krikščioniškos meilės ženklų.

Knygą dera užbaigti kun. Stasio Ylos sukurtos maldos žodžiais, kuriais buvo užbaigta ir pati knyga:

„Marija Pečkauskaitė. Trapi siela, Viešpatie, kuri išaugo Marijos žemėje, kuri šiuo vardu buvo pakrikštyta, pasidarė visiems brangi, o jaunoms širdims ypatingai. Ne dėl to, Viešpatie, kad tu buvai davęs jai talentų, bet dėl to, kad tais talentais ji kūrybiškai pasinaudojo jaunoms širdims auklėti mokyklose ir savo raštuose. Gėrio ilgesys, kuris spindėjo iš visos jos būtybės, darbo ir kūrybos, paliko mumyse neišdildomus palaimingos įtakos pėdsakus. Viešpatie, leisk šiai sielai veikti ir toliau nuostabiu savo spindėjimu iš anapus. Leisk jai veikti tas sielas, kurios bus reikalingos Tavo pagalbos! Amen” (iš maldyno Tikiu Dievą, p. 601-602).

Kun. dr. Kęstutis A.TRIMAKAS


* Stasė Dzenuškaitė. Krikščioniškosios meilės ženklai Marijos Pečkauskaitės tikrovėje. Lietuvių katalikų mokslo akademija. Vilnius, 2003. 160 puslapių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija