Atnaujintas 2004 liepos 30 d.
Nr.57
(1260)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kapas - ne gėlių darželis

Kiekvienas žmogus turi sau artimų žmonių kapą ar kapus. Dažnai taip gyvenime susiklosto, kad mirę mums brangūs žmonės palaidoti ne tame mieste ar miestelyje, kuriame patys gyvename, todėl ir prižiūrėti jų kapus ne taip paprasta. Labai norėtųsi, kad kapas visad atrodytų tvarkingai. Kaskart vis sunkiau surasti sąžiningą žmogų, kuris padėtų prižiūrėti kapą. Kaip būtų puiku, jei, tarkim, kapą prižiūrinti moteris tvarkytų jį tikrai sąžiningai, o ne tik tuomet, kai nujaučia, kad gali atvažiuoti kapo savininkas.

Gerai suprantu, kad kiek žmonių, tiek nuomonių, bet esu prieš tokius kapus, kurie atrodo lyg gėlių darželiai. Ar neužtenka ant kapo vienos kitos žydinčios gėlės – ir gražu, ir tvarkinga. Kiti žmonės, kurie gyvena toliau, iškloja kapavietę žalia danga – tai neestetiška, dar kiti akmenukų pripila... ir jiems atrodo, kad kapo priežiūra išspręsta! Kiliminė danga prikrenta lapų, spyglių, pagaliau nuo laiko ji pasidaro murzina. O ir tuos akmenukus retkarčiais reikia išplauti, jei norime, kad jie gražiai, tvarkingai atrodytų. Į juos taip pat prikrenta visokių šiukšlių, vėjo atneštų.

Tikrai apgailėtinai atrodo netvarkingas, neskoningai tvarkomas kapas. Dirbtinės gėlės netinka vasarą, bet žiemą vienu kitu žiedeliu kapą papuošti gerai.

Nereikėtų kapo apkrauti gėlėmis, vainikais – visur reikia turėti saiką ir skonį. Nesakau, kad kapas būtų visai be žiedų. Reikia ir jų, reikia žvakučių, bet labiausiai reikia mūsų maldų brangiems mūsų mirusiesiems. Tad ar nebūtų geriau, jei vietoj vainiko ar krūvos gėlių užsakytume šv. Mišias? Žvakes neškim mirusiajam, savo maldas dovanokim, tik nekraukim gėlių, kurias po dienos kitos reikia išmesti į šiukšlyną.

Ir dar pagalvokime, kokius paminklus statome savo brangiems žmonėms. Statykime kryžius, o ne didžiulius akmenis ritinkime ant kapo. Lietuva per amžius buvo kryžių šalis, tai tokia turėtų ir išlikti.

Štai mąstau: eina kunigas į kapines šventinti akmenį, bet juk tai pakelės akmuo, tai ne kryžius, kam jį šventinti.

Amžinojo poilsio vietoje nedera pikti žodžiai

Juo žmogus dažniau užsuka į kapines, tuo dažniau turėtų susimąstyti, kad visi čia ateisime... Kiekvienas žmogus kapą puošia, paminklus stato pagal savo skonį ir kišenę. Mano žvilgsnis užkliuvo už žodžių, iškaltų viename didžiuliame paminkle: „Aš norėjau gyventi, man atėmė gyvybę, lai lieka tau kaltė už tai...“ Kažin, ar artimieji susimąstė, įsigilino į šių žodžių prasmę? Juk tai buvo ne kokia savižudybė, o paprasčiausia avarija. Kas pasakys, ar blaivūs buvo tie du vyrai, kurie jau buvo ne piemenys ir proto, atrodo, turėjo. Vienas žuvo, kitas gyvas liko. Brangieji, jei jūs jaučiatės, kad teisūs esate, tam yra teismai ir jie tai įrodys. Vieno jų šeimoje auga sūnus paauglys, o žuvusiojo šeimoje – du sūnūs paaugliai. Kažin, ką šitie jaunuoliai galvoja skaitydami ant tėčio paminklo šitokius prakeiksmo žodžius? Ar nebus taip, kad tas prakeiksmas kris ant tos šeimos, kuri linki blogo? Mirusiojo niekas neprikels, užuot pykę ant kartu važiavusio vyriškio, pasimelskite už mirusįjį. Kai sustoju prie šito kapo ir perskaitau tuos bloga linkinčius žodžius, vis susimąstau. Kodėl mes esame tokie kerštingi, kodėl gyvename tik šia diena? Argi galima ką nors kaltinti dėl vieno jo žūties? Jie tikriausiai juk patys buvo kalti.

Mes nežinome, kada ir kur mus Dievas pašauks, todėl turime būti pasirengę kiekvieną minutę. Ant vieno kryžiaus man patiko tokie žodžiai: „Viešpatie, būk mums gailestingas“. Kapinėse turi vyrauti rimtis, susikaupimas. Labai neapgalvotai elgiasi prie kapų gyvenantys žmonės, kurie klausosi garsios muzikos. Juk tai tikrai nebūtina ir tiesiog smerktina, kada garsi muzika girdima visose kapinėse. Mes, gyvieji, turėtume būti atidesni, supratingesni, jautresni, susitaikykime neištarę piktesnio žodžio savo artimui.

Ieva S.

Akmenė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija