Atnaujintas 2004 rugpjūčio 6 d.
Nr.58
(1261)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tiesa liks tik Dievui težinoma

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Vilkaviškio vyskupas Rimantas
Norvila ir kun. Viktoras
Jurčiukonis Barzduose
po Sutvirtinimo sakramento

Barzdų vargonininkės
Kristinos dukrelės krikštynos

Kun. Viktoras su vaikais
apmąsto duonos kelią

Kun. Viktoras Jurčiukonis
rūpinasi šašlykais

Kun. Viktoras Jurčiukonis
Barzdų bažnyčioje
po Pirmos Komunijos
per Šv. Jono atlaidus
su Dereškevičių vaikais

Valentinas Grikietis

A. a. kun. V. Jurčiukonio
kūną iš Seirijų bažnyčios
išneša į smėlio kalnelį

Kun. Viktoras Jurčiukonis
(antras iš kairės) su Barzdų
administracijos darbuotojais
ir buvusiais seniūnais

Ekskursijoje vaikai piešia:
„Brūkšnį aš, brūkšnį –
tu, tylime kartu“

Rūta ir Brigita
prie Mažučių koplytėlės

Barzdų ekskursantai su
kun. V. Jurčiukoniu
Liškiavos bažnyčioje

Jis nemirė

Išėjo į gyvenimą,
Kur dienos vakaro nejus.
Jis švyturį tamsoj man mena
Ir pavasarius:
Amžiais pasenusius,
Bet visados naujus.
Prie kapo jo sustojo Kristus,
Pavargęs po sunkia našta...
O jis – Jo tarnas – jau sugrįžta...
Ir žemės sopulio taurė
Jau užmiršta...
Tik alpdama žvakutė dar vėjuje šnarės...
Jis nemirė –
Tik namas jo sugriuvo
Ir vėjas išnešiojo židinio plytas...
Bet... nuo ryto iki vėlyvo vakaro
Dar rausva liepsnelė srūva –
Jo širdies ir jo gerųjų rankų uždegta...

Šias barzdietės tretininkės poetės Teofilijos Žemaitytės, dabar gyvenančios Marijampolėje, eilutes noriu skirti netikėtai Amžinybėn išėjusiam kun. Viktorui Jurčiukoniui atminti.

Kunige Viktorai, mačiau tave ne kartą Dievo namuose suklupusį prie altoriaus, klausiausi prasmingų pamokslų, mačiau gatvėje, prie stalo, vaikų ir senelių apsuptyje, bendraujantį su parapijiečiais, besirūpinantį Griškabūdžio klebonijos darbais, Barzdų bažnyčios ir šventoriaus atsinaujinimu – remonto darbais. Mačiau tavo siekį pritraukti daugiau jaunimo ir rūpestį gyvosios Bažnyčios statyba. Pasidalijai su manimi ateities planais. Tačiau ne visada girdėjai žodį: atvirą, labai mielą tavo širdžiai, o kartais – žarstant karčius nepelnytus žodžius, tau skirtus kaip teisėjo, pasiruošusio paskelbti nuosprendį. Buvai aktyvus, visuomeniškas ir palikai gražų pėdsaką abiejų parapijų gyvenime.

Paskutines tavo gyvenimo valandas gaubia paslaptis. Tiesa liks tik vienam Dievui težinoma. Mano žvilgsnis ilgai sustingo ties ta liepa nuošalioje alėjoje. Dar nenuvytusios ten gėlės, tik žvakelė, nebaigusi sudegti, užgesusi, tarsi simbolis tavo gyvenimo. Telydi tave malonė ir gailestingumas pas Viešpatį ir gyvųjų žemės kelionėje – malda.

***

Kun. V. Jurčiukonis gimė Seirijų parapijoje, Bagdanonyse. Baigęs Seirijų A. Žmuidzinavičiaus vidurinės mokyklos devynias klases, atvyko į Kauną ir įstojo į tuometinį politechnikumą autoremontininko specialybę įgyti. Po baigimo apsisprendė stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. „Antrame seminarijos kurse tvirtai apsisprendžiau pasirinkti kunigo kelią, – kartą išsipasakojo kunigas Viktoras. – Tai nulėmė šeima. Ypač buvo tėvelio svajonė mane matyti kunigu“. Edvardas Jurčiukonis kažkur perskaitė, jog Prancūzijoje trūksta pašaukimų į kunigystę. Ta intencija vienoje Prancūzijos vietovėje žmonės susiorganizavo į nemažą grupę ir kiekvienas meldėsi po dalį rožinio ir priimdavo šv. Komuniją. Tėvas dvylikametį Viktorą ir dar devynių žmonių grupę suorganizavo maldai ir Komunijai vieną kartą per mėnesį už pašaukimus Lietuvoje. Malda Viktorą lydėjo kasdien. 1997 m. gruodžio 8 d., Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmėje, buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Kalvarijos parapijon vikaru, 1999 m. kovo 18 d. paskirtas vikaru į Vilkaviškį.

2001 metų rudenį per Vilkaviškio vyskupijos ir ganytojo 75-mečio iškilmes prelatas Vytautas Gustaitis „XXI amžiui“ įvardijo savo vikarą kun. V. Jurčiukonį „kaip vieną iš artimiausių ir uoliausių pagalbininkų organizuojant iškilmes“. 2002 m. gegužės 27 d. jis paskirtas Griškabūdžio ir Barzdų parapijų klebonu. Tai buvo paskutinė kunigo Viktoro žemiško gyvenimo ir kunigiškos veiklos vieta. Pamenu pirmąjį pamokslą Barzdų Kristaus Karaliaus sausakimšoje bažnyčioje. Ir sveikinimus.

2002 m. liepos 30 – rugpjūčio 14 dienomis vyko Lietuvos katalikų maldos kelionė – buvo nešamas kryžius iš Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios į Pivašiūnus permaldavimo ir atsiteisimo intencija už taiką ir ramybę Lietuvoje ir visame pasaulyje. Rugpjūčio 8 dieną maldininkai pasiekė Griškabūdį ir Barzdus. Birutė Žemaitytė knygoje „Ilgesys“ rašo:

„Griškabūdis. Klebonas V. Jurčiukonis, paklausęs išpažinčių, aukoja šv. Mišias. Susitinka gyvoji Bažnyčia prie gyvojo šaltinio. Pastiprinti dvasia ir kūnu, einame į Barzdus. Kryžių neša klebonas su savo parapijiečiais.

Barzdai. Mažutė graži Kristaus Karaliaus bažnytėlė, gerokai apgriuvusi. Naujam klebonui Viktorui teko sunki dalia atstatyti, kaip Pranciškui, bažnytėlę. Jau pradėti remonto darbai, tačiau koks remontas laukia dvasiniame pasaulyje, apgriuvusiose širdžių šventovėse!

Čia kitados buvo klestinti parapija, dabar Barzdai, panašiai kaip Maironio aprašyta Trakų pilis, apkerpėję. Jaunam kunigui Viktorui teko dvigubas krūvis. Reikia turėti viltį, kad pamažu atgis. Žmonių ir čia yra gerų – maloniai mus priėmė, paskui lydėjo, nešė Kryžių“ (Žemaitytė Birutė. „Ilgesys“. 2002, Alytus. P. 167). Vakarieniavo ir pusryčiavo keliauninkai Barzdų pagrindinėje mokykloje. Drauge vakarieniavo ir klebonas kun. V. Jurčiukonis, kupinas džiugios nuotaikos, dzūkiško jaunatviško gerumo: vieną pakalbino, kitam patarnavo, trečiam per petį patapšnojo. Maldininkai pasijuto svetingai priglausti vienoje didelėje šeimoje.

Vėliau – Advento vakarai Barzdų pagrindinėje mokykloje. Siekdamas sutelkti parapijos katalikiškąją bendruomenę, paragino jos žmones susirinkti į adventinę popietę seniūnijos salėje, apmąstyti Kalėdų prasmę, o trečią Advento sekmadienį parapijiečių dėmesį nukreipė į Jono Krikštytojo asmenį – ragino kiekvieną savo gyvenimu ir darbais liudyti šviesą. Buvo ir kitų rūpesčių – šeimų lankymas, kiti pastoraciniai darbai, užsikrovė bažnyčios remonto darbų naštą. Ir bažnyčia vėl tapo balta gulbe miestelio centre, kokia buvo sovietmečiu, kai ją perdažė ir išpuošė kun. Vincas Čėsna. Klebono entuziazmo pagauti, neliko abejingi parapijiečiai. Vis daugiau jų ėmė burtis talkon, vis skoningiau puošė bažnyčią ir šventorių. Šeimomis darbavosi ūkininkai Dereškevičiai iš Žilių kaimo, vargonininkės Kristinos Počepavičienės šeima ir kiti.

2003 metais vyko Barzdų miestelio 315-ųjų metinių sukakties paminėjimas, sutapęs su Šv. Jono atlaidais. Į atlaidus susirinkusieji švytėjo džiaugsmu, kai išvydo neįprastai gražiai ir skoningai papuoštą bažnyčią, sukomponuotas gėlių puokštes, moksleivius, dalyvaujančius Aukos liturgijoje, pasauliečius, skaitančius Šventojo Rašto skaitinius. Maloni naujovė padėjo susikaupti, melstis, vyravo bendruomeniškumo nuotaika. Pirmoji Komunija yra didžiausia dovana vaikystėje. Šio įvykio svarbą bylojo vaikučių ir jų tėvų veidai, tai progai skirta apranga ir gėlės, klebono dėmesys pirmą kartą priimantiems eucharistinį Jėzų. Ingridai Dereškevičienei paraginus, vaikai gausiai suaukojo žaislų, kuriuos po atlaidų skyrė kūdikių namams Šakiuose.

Atlaidai, renginiai, šventės, bendri rūpesčiai stiprina Bažnyčią, patraukia atitolusius nuo jos žmones, skatina įsilieti į katalikišką bendruomenę ir tuo pačiu palieka vietos atskirų žmonių dvasiniam augimui. Džiugu, jog gegužinėse ir birželinėse pamaldose gausiai dalyvavo Barzdų pagrindinės mokyklos moksleivių. Tada I. Dereškevičienei gimė idėja – patarnautojams ir aktyviai lankiusiesiems bažnyčią organizuoti ekskursiją.

Paprastai žmonės, grįžę iš ekskursijos, vardija, ką matė, kas patiko, kuo vienas ar kitas objektas patrauklus, kokia jo istorinė reikšmė. Kunigas Viktoras norėjo, kad vaikai ekskursiją išgyventų širdimi, praturtėtų dvasiškai. Matydamas I. Dereškevičienės komunikabilumą, dvasinę brandą, pasiūlė nuvykti į Marijampolę, į trijų dienų katechetų kursus. Moteris suplanavo visus ūkio darbus ir išvyko. Vasarą kaime ūkininkams darbas darbą veja. Tačiau sunku nesižavėti Dereškevičių šeimos darna. Trys broliai su žmonomis gyvena po vienu stogu ir kartu ūkininkauja, sekmadieniais bažnyčios neaplenkia.

Minėta ekskursija į Dzūkiją Barzdų parapijos vaikams suteikė dvasinio peno, malonių išgyvenimų, o kunigui Viktorui, zakristijonui Tomui Sendžikui ir Ingridai – atsakomybės nerimą. Moteris neskaičiuoja, kiek išleido maistui, įvairioms priemonėms. Pasak Ingridos, svarbiausia, kad vaikai pamatytų, išgyventų, suprastų. Aplankyta Liškiava, grožėtasi Nemuno vingiu, Metelių ir Dusios ežerais, Kryžių koplyčia ir kryžiais, kurie pastatyti dėkojant Dievui už suteiktas malones ar prašant Jo pagalbos. Apsistojo prie Dusios ežero, šašlykams malkų kunigas Viktoras išvažiavo pas artimuosius. Pavalgius vyko teminis vakaras „Kiek žmonių galima pamaitinti penkiais kepalėliais duonos?“ Šoko su fakelais prie laužo. Rytą anksti sukilę, visi laukė saulėtekio, maudėsi, paskui piešė: brūkšnį aš, brūkšnį – tu, tylime kartu. Vaikai tylėdami piešė bažnyčią, mažesnieji dirbo pagal sugebėjimus. Grįždami į namus, aplankė Mažučių koplytėlę.

***

2003 m. gruodžio 28 d. Vilkaviškyje vyko Šv. Šeimos iškilmė, kurios tikslas – suvokti, kad, nepaisant įvairių sunkumų, šeima turi ateitį, nes ji yra Dievo sumanytas visuomenės pagrindas. Iš Barzdų parapijos kunigas Viktoras į šią iškilmę pakvietė Dereškevičių šeimą, kuri šeimos vertę liudija ne žodžiais, o laimingu santuokiniu gyvenimu.

***

2003 m. liepos 20 d. Barzdų Kristaus Karaliaus bažnyčioje lankėsi Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Jis aukojo šv. Mišias, suteikė Sutvirtinimo sakramentą 68 jaunuoliams, tarp kurių buvo 35 Barzdų parapijiečiai, 16 iš Griškabūdžio ir kitur. Ši diena buvo ypatinga Barzdų parapijiečiams, nes oficialus vyskupo J. Žemaičio vizitas čia buvo prieš devynerius metus, 1994-aisiais.

***

Paskutinis mano pasikalbėjimas su kun. V. Jurčiukoniu vyko birželio pabaigoje, po Barzdų seniūnijos bendruomenės susirinkimo, kuriame buvo aiškinti Barzdų seniūnijos V. Grikiečio šalpos fondo įstatai, apgailestauta, kad Barzdų pagrindinei mokyklai, kaip biudžetinei įstaigai, nėra galimybės skirti remonto darbams aštuonių tūkstančių litų. Paaiškinta, kad fondo buhalterei nuolat, kas mėnesį, bus išmokama 600 Lt alga už atliktas operacijas. Ankstesnysis parapijos klebonas, dabar altaristas kun. Jonas Būga, kaip fondo pirmininkas, atsisakė bet kokio atlygio.

Po susirinkimo, kitą dieną, sutartu laiku, nuvykau į Griškabūdį pas kunigą Viktorą. Jis atrinko man Barzdų parapijos archyvinę medžiagą, leidus vyskupui, ją nukopijavo. Prie kavos puodelio ilgai kalbėjomės apie kunigo Viktoro kelią į kunigystę, apie remonto darbus bažnyčioje, šventoriuje. Paklausiau, kas finansuoja Barzdų bažnyčios remontą. Klebonas paaiškino, kad pinigų aukoja parapijiečiai, remia Vokietijos fondas „Renovabis“ ir šiek tiek prisiduria bendradarbiaudamas su „Omnitel“ bendrove. O V. Grikiečio fondo lėšos? „Jų dar negavau“, - atsakė kunigas Viktoras. Jis ketino sutvarkyti ne tik Barzdų bažnyčią, bet ir buvusią mokyklą, kuri priklauso parapijai. Dar 2000 metais Marijampolės apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarybos vyr. inspektoriaus A. Mozūraičio rašte tuometiniam klebonui kun. J. Būgai ir seniūnei Onai Gudaitienei buvo atsiųstas oficialus raštas, kuriame nurodoma, jog reikalingas skubus remontas ne tik bažnyčiai, bet ir buvusios mokyklos pastatui. Kunigas Viktoras apgailestavo, jog mokykla paversta grūdų sandėliu, žiurkės graužia grindis, langus, duris. Neprižiūrimas pastatas nyksta. „Gavęs fondo lėšas, norėčiau įsteigti senelių namus“, – pasakojo kunigas Viktoras. „Kodėl nepasakėte savo pageidavimų viešai susirinkime?“ – paklausiau jo. „Nenoriu konfliktuoti su seniūnija, jų kiti planai: pirkti niekam nereikalingą autobusą ir kita. Aš visada vengiu konfliktų, geriau gražiuoju susitarti“, - pridūrė klebonas.

***

Kaip atsirado Valentino Grikiečio fondas? V. Grikietis gimė Barzdų parapijoje, Žečkalnių kaime, tikinčių tėvų šeimoje. Klebonui kun. S. Mikelkevičiui statant Barzdų Kristaus Karaliaus bažnyčią, 1933-1934 metais su broliu Jonu ties Viltrakių kaimu, Šešupės brastoje, jis sėmė smėlį, žvyrą ir vežė jį bažnyčios statybai, rėmė kitais būdais. Antrosios sovietinės okupacijos metais Valentinas pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Kanadoje. Visą gyvenimą jam buvo brangus gimtinės kaimas, parapijos bažnytėlė. Atgimimo metais V. Grikietis atvyko į Lietuvą, susitiko su tuometiniu Barzdų viršaičiu Juozu Juodžiu, klebonu kun. J. Būga, kuris tuomet buvo rajono Tarybos deputatas. Svečias pareiškė, kad jis turi sukaupęs akcijų, nekilnojamojo turto ir po mirties savo lėšas ketina skirti Barzdų apylinkės vyresniems žmonėms, kuriems reikalinga pagalba. Tada tuo tikslu J. Juodis, kun. J. Būga ir viršaičio sekretorė Ramutė Grigaitienė-Viltrakienė parengė įstatus, kuriuos viršaitis J. Juodis nusiuntė į Kanadą. J. Juodis saugo du V. Grikiečio laiškus, rašytus 1993 metais ir adresuotus jam. Tuose laiškuose išreikštas pageidavimas, kad sudarytam fondui vadovautų klebonas ir seniūnas ar viršaitis.

„Kaip rašiau, mano testamento vykdytojas yra Royal Trust bankas. Kalbėjau su banko pareigūnais ir bendrai sutikom, kad jūsų darbas atliktas yra legalus ir pagirtinas“, - rašė 1993 metų gruodį V. Grikietis viršaičiui J. Juodžiui.

Savivaldybės rinkimuose laimėjus konservatoriams, J. Juodis nebuvo perrinktas viršaičiu, be to, V. Grikiečio žmonos sūnus V. Grikiečio testamentą užprotestavo. Vyko teismas. Kun. J. Būga raštiškai įpareigojo V. Grikiečio brolio Jono vaikaitę Ašarą Balčiūnienę tvarkyti susirašinėjimą anglų kalba ir rūpintis Barzdų parapijai ir seniūnijai skirtais pinigais. Dėl A. Balčiūnienės geranoriškumo nemaža suma pinigų grįžo į Lietuvą. Tam tikslui reikėjo atidaryti sąskaitą banke, pasidaryti antspaudą ir kt. Barzdų seniūnija parengė įstatus, įsteigtas Barzdų seniūnijos V. Grikiečio šalpos fondas, kuriam pagal velionio prašymą privalo vadovauti ir Barzdų parapijos klebonas. Dalį pinigų fondo pirmininkas kun. J. Būga padėjo į banką, kad augtų palūkanos, kita dalis – kitoje sąskaitoje.

***

Liepos 15 dieną buvo paskelbtas Barzdų seniūnijos bendruomenės susirinkimas. Į susirinkimą buvo pakviestas ir kun. V. Jurčiukonis, tačiau šis nepranešė neatvykimo priežasties ir neatvyko. Mažai susirinko ir seniūnijos žmonių. Seniūnijos darbuotojai pasipiktino, kad klebonas neatvyko. Jis net buvo pavadintas vyskupijos marionete. Daugiau klausimų nebuvo aptarta, nebuvo diskutuojama, protokolas nerašytas. Nutarta kitą dieną, t. y. liepos 16-ąją, būtinai surasti kleboną ir pareikalauti, kad pinigai būtų pervesti į bendrą fondo sąskaitą. Asmeniškai skambinau keletą kartų kunigui Viktorui į mobilųjį telefoną, tačiau niekas į skambučius neatsakė. 16-osios dienos popietę, nesulaukęs kunigo Viktoro, Barzdų seniūnas Remigijus Naujokaitis paskambino į Vilkaviškio vyskupijos kuriją, ieškojo kun. V. Jurčiukonio.

***

Nutrūko gyvybės styga. O versijos vienareikšmiškai mirgėjo, rajoniniai laikraščiai „Draugas“, „Valsčius“, „Ekstra žinios“ skelbė – „pasikorė“. „Lietuvos ryto“ liepos 20 dienos numeryje, Loretos Jurkevičienės straipsnyje „Kraupi žinia – mobiliuoju telefonu“, rašoma, „...keli kilometrai už miestelio buvo rastas pasikoręs Griškabūdžio ir Barzdų klebonas Viktoras Jurčiukonis...“ „Lietuvos rytas“ liepos 24 d. „Gyvenimo būdo“ priede kreipia žvilgsnį į didelį saulės aktyvumą, magnetinių audrų įtaką žmogaus sveikatai. Atsitiktinai ar ne – įdėta kun. V. Jurčiukonio nuotrauka ir užrašas: „Prieš savaitę iš gyvenimo pasitraukė jaunas kunigas V. Jurčiukonis. Prieš mirtį pasiuntęs kelias žinutes mobiliuoju telefonu“. Kodėl spaudoje mirga žodis „pasikorė“ ir kodėl tik „SMS žinutės“?

Spauda ir jį pažinojusieji teigia, kad būtent tą savaitę, kai Barzdų seniūnijos darbuotojai pareikalavo atvykti, kunigo elgsena pasikeitė. Kas slepiasi už tų žodžių? Tiesa, „Lietuvos ryte“ lyg tarp kitko užsimenama, jog yra manančiųjų, kad jį nužudė. Gerai pažinojau kun. V. Jurčiukonį, žinojau jo ateities planus, jo sąžiningumą, todėl mano versija vienareikšmiška: kažkas kunigą terorizavo ir reikalavo pinigų bet kokiais būdais. Sužinoti apie pinigus nebuvo sunku, plačiai nuskambėjo žinia, kad fondo pinigų yra ir kunigo Viktoro žinioje.

Vyskupas emeritas Juozas Žemaitis pabrėžė kun. V. Jurčiukonio rūpestingumą, kaip gražiai jis aptarnavo Griškabūdžio ir Barzdų parapijų tikinčiuosius, buvo nuoširdus ir paslaugus. Vyskupas pakvietė visus maldingai dalyvauti šv. Mišiose ir už mirusįjį paaukoti šv. Komuniją. Bažnyčios vardu reiškė nuoširdžią užuojautą tėveliams, broliams, sesutėms. Vienydamiesi maldoje už a. a. kunigą Viktorą, nuoširdžiai užjausdami artimuosius, buvę bendrakursiai dalijosi tikėjimo viltimi. Tiesa liks vienam Dievui težinoma. Tam, kuris vienas žmogaus širdies gelmes pažįsta.

***

Kun. V. Jurčiukonio kūną priglaudė gimtosios Dzūkijos smėlio kalnelis. Jį palydėjo daugybė žmonių, atvyko per 90 kunigų. Tikiu, kad paskutinis sąmoningas jo žvilgsnis buvo nukreiptas į Dievą. Teisi motina Teresė sakydama: „Jeigu darote gera, žmonės jums priskiria egoistinius, savanaudiškus motyvus.

- Vis dėlto darykite gera!“

Gedimino JOKŪBAIČIO ir asmeninio archyvo nuotraukos

 

Vilkaviškio vyskupijos kurijos pareiškimas
dėl kun. Viktoro Jurčiukonio mirties

Liepos 17 dieną buvome sukrėsti tragiškos kun. Viktoro Jurčiukonio mirties. Daugelis jį pažinojo kaip uolų, draugišką, paslaugų dvasininką, kuriam 2002 m. gegužės 27 d. buvo patikėtos Barzdų ir Griškabūdžio parapijų klebono pareigas.

Mįslingas šio skaudaus įvykio aplinkybes bei priežastis tiria kompetentingos valstybinės institucijos. Tikimės, kad jų pastangos leis bent iš dalies suvokti, kodėl įvyko ši tragedija, padės išsklaidyti įvairius gandus bei slegiančią nežinią. Šiuo metu aiškaus atsakymo dar neturime.

Po laidotuvių dar kartą reiškiame nuoširdžią užuojautą a. a. kunigo Viktoro artimiesiems, dalijamės su jais išsiskyrimo skausmu, taip pat pasitikėjimu gailestingąja Dievo meile. Skaudžiai išgyvendami kunigo netektį, kviečiame visus būti jautrius, kad padėtume vieni kitiems branginti ir saugoti gyvenimo dovaną. Prašykime Viešpaties malonės, kad pastebėtume pagalbos reikalingą žmogų ir nepraeitume kita kelio puse, bet kaip gailestingasis samarietis laiku padėtume jam dėmesingu žodžiu, geranoriškomis pastangomis ir malda.

Vilkaviškio vyskupijos kurija, 2004 m. liepos 27 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija