|
Pradėkime nuo katalikiškos savišvietos
Neretai tenka girdėti šnekant: eičiau į bažnyčią, melsčiausi, bet tam neturiu tikėjimo pagrindų. Mano tėvai sovietmečiu nelankė bažnyčios, o mano močiutė mane dar mažytį parengė Pirmajai Komunijai, ir tuo visas mano katalikiškas gyvenimas baigėsi. O dabar, nors ir nueinu retkarčiais bažnyčion, bet nieko nesuprantu. Kai visi klaupiasi klaupiuosi ir aš, o kai stovi stoviu ir aš. Šventojo Rašto skaitinių irgi nelabai suprantu, o kunigo pamokslas neretai būna vien tik tikinčiųjų barimas, kad rytais ir vakarais nesimeldžia, arba koneveikiami girtuokliai, kurių bažnyčioje nė su žiburiu nerasi.
Suprantama, sovietmetis ne tik nutautino mūsų kraštą, bet ir išplėšė iš daugelio širdžių tikėjimą. Silpnesnės valios žmones suklaidino, sumaišė jų protus, sužalojo jų psichiką, padarė bedvasę visą moralę ir dorą. Ir taip užaugo žmonių karta, atšalusi nuo tikėjimo, atitolusi nuo Bažnyčios, be katalikiškos moralės ir doros. Tiesa, ne visų žmonių protus paveikė sovietizmas. Atsilaikė tie, kurių tėvai, seneliai ir netgi proseneliai turėjo tvirtą ir sąmoningą tikėjimą, kuriems žmogaus dora, jo moralė buvo aukščiausias tikslas. Bet šalia jų, šiandien turime ir bedvasį žmogų, kaip sakoma, užaugusį šalia bažnyčios, bet nė karto neužsukusį į ją. Todėl dabar, vieną ar kitą kartą nuėjus bažnyčion, jeigu jos nelankei didžiąją dalį savo gyvenimo uoliu ir viską perprantančiu kataliku tikrai netapsi. Pirmiausia dėkok Dievui, jeigu Jis tau padėjo atsiversti ir bent jau prisiminti Bažnyčią, Dievą, tikėjimą. Tik nebeatšalk nuo jos! Eik kuo dažniau bažnyčion ir išklausyk visus kunigų pamokymus, patarimus, nors tau jie kartais atrodo ir beprasmiai. Bandyk nuoširdžiai įsitraukti į šv. Mišių auką, suvok, kad altoriuje yra tikrasis ir gyvasis Kristus. Ir nesitikėk Dievo malonių pelnyti per vieną dieną, tiksliau, per vieną sekmadienį. Jeigu nuoširdžiai atsivertei ir tikrai trokšti būti su Dievu Jis jau dabar yra šalia tavęs ir be galo džiaugiasi bei tiki tavo pasiryžimu būti su Juo ir su Jo įsteigtąja Bažnyčia.
Šiandien kaip niekad būtina katalikiška savišvieta. Mūsų seneliai, proseneliai buvo labai tikintys ir jų namuose visados būdavo įvairių katalikiškų leidinių, pavyzdžiui: Šaltinėlis, Lurdas, Jėzaus Širdis ir kt. Senų trobų palėpėse dar galima aptikti jau pageltusios anų laikų katalikiškos spaudos. Vadinasi, tų laikų žmonės ne tik meldėsi, bet katalikiškai švietėsi. Šiandien retoje troboje arba ištaiginguose rūmuose berasi maldaknygę, katekizmą, rožinį, nedaug kur kabo šventas paveikslėlis arba kryžius. Apie kokį nors katalikišką leidinėlį neverta net kalbėti, nes ten nėra reklamos, nėra nuogybių ir nešvankybių, nėra pasiskaitymų apie seksą ir pan. O Dievas? Dabar mūsų dievas tai turtas, prabanga, korupcija, minkšta valdiška kėdė, garbė ir pinigai.
Šiandien turime puikių katalikiškų laikraščių ir žurnalų, kaip antai: XXI amžių, Katalikų pasaulį, Artumą, skirtą šeimoms, vaikams - Kregždutę. Kregždutė, gana pigus laikraštis, leidžiamas trečiadieniais, turėtų pasiekti kiekvieną šeimą, kurioje auga nors vienas vaikas. Bet kas ją skaito, jeigu šis laikraštukas vos beišsilaiko? Nejaugi taip sunku jį užprenumeruoti savo atžaloms, kurios iš šio leidinėlio semtųsi dvasingumo ir doros? Pagaliau turime Lietuvos radijo Mažąją studiją. Ar išklausome jos laidas? Ar su vaikais pasižiūrime sekmadienį katalikišką televizijos laidą Šventadienio mintys? Kiek ten pateikiama gyvų, gražių pavyzdžių! Ar yra namuose visų knygų knyga Šventasis Raštas, ar nors retkarčiais pavartome jį? Deja, deja
Norint užauginti dorą ir dvasingą kartą arba atšalusiam nuo tikėjimo sušilti vieno kito kunigo pamokslo neužtenka. Kaip jau minėjau, būtina kiekvieno tikinčiojo, o ypač nutolusio nuo tikėjimo katalikiška savišvieta. Šeimose galima kartu skaityti ir aptarti katalikišką spaudą, drauge gilintis į Šventąjį Raštą. Tam šiandien yra visos sąlygos ir galimybės. Kaip gaila, kad ne visi kunigai supranta katalikiškos spaudos reikšmę ir vengia apie ją ką nors pasakyti savo parapijiečiams...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2004 "XXI amžius"
|