Atnaujintas 2004 rugpjūčio 11 d.
Nr.59
(1262)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Rūpestis dėl pasikėsinimų
į Irako krikščionis

Mindaugas BUIKA

Bagdade, prie krikščionių
bažnyčios, dega
susprogdintas automobilis
EPA-ELTA nuotrauka

Irako musulmonų šiitų
daugumos dvasinis vadovas
ajatola Alis Sistanis griežtai
pasmerkė teroristinius išpuolius
prieš krikščionių bažnyčias

Griežtos tarptautinės krikščionių ir musulmonų reakcijos susilaukė teroristiniai išpuoliai prieš Irako katalikų maldos namus sostinėje Bagdade ir šalies šiauriniame Mosulo mieste. Tai buvo pirmasis ir iš anksto suderintas pasikėsinimo aktas prieš Irako krikščionių mažumą po Sadamo Huseino režimo žlugimo. Analizuodami penkių užtaisų sprogdinimo prie krikščionių šventovių sekmadienio, rugpjūčio 1-osios, vakarą pasekmes, - žuvo vienuolika žmonių ir kelios dešimtys sužeista, - apžvalgininkai pažymi teroristų ir radikalių islamo elementų pastangas toliau didinti nestabilumą smurto apimtoje šalyje. Didelį susirūpinimą kelia ir senosios Irako krikščionių bendruomenės likimas, nes tokie sunkūs išbandymai gali paskatinti tikinčiuosius ieškoti prieglobsčio svetur ir apleisti savo gimtuosius namus.

Radikalaus islamizmo nepakantumas krikščionims

Irako krikščionių bendruomenė yra viena seniausių pasaulyje ir savo dutūkstantmetę istoriją sieja su apaštalo Tomo vardu. Iš maždaug 24 milijonų dabartinio Irako gyventojų, krikščionių yra apie 3 proc., tai yra beveik 850 tūkst. Jie priklauso įvairių apeigų ir konfesijų bendruomenėms – chaldėjų (apie 70 proc. visų krikščionių), sirų, armėnų ir lotynų apeigų katalikų, sirų ir armėnų stačiatikių bei asirų – nestoriečių. Skaitlingiausios Irako krikščionių bendruomenės gyvena šalies sostinėje Bagdade bei krašto šiauriniuose miestuose Mosule, Kirkuke ir Irbile.

1987 metais Irake vykęs gyventojų surašymas parodė, kad šalyje tuo metu dar buvo 1,4 mln. krikščionių, kurie sudarė apie 7 proc. krašto gyventojų. S.Huseino režimui 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjus karinę kampaniją prieš Irako šiaurėje gyvenančius kurdus, buvo sugriauta beveik 100 nedidelių krikščionių kaimų, taip pat daug senųjų vienuolynų ir maldos namų. Tūkstančiai krikščionių buvo prievarta deportuoti į sostinę Bagdadą, kiti emigravo į užsienį. Taip prasidėjo dabartinis egzodas Irako krikščionių, kurie iki tol gana draugiškai sugyveno su vietos musulmonų dauguma ir nepatyrė prievartos, diskriminacijos ar netolerancijos.

Pirmasis Persų įlankos karas (1990-1991) sukėlė naują Irako krikščionių emigracijos bangą, kai beveik 150 tūkst. (šeštadalis) jų pasitraukė iš šalies baimindamiesi dėl sustiprėjusios S.Huseino represinės politikos. 2003 metų pavasarį prasidėjus antrajam karui, didesnio krikščionių pasitraukimo nebuvo, nors keli tūkstančiai šeimų, vykstant kovoms Irako miestuose, persikėlė pas gimines į kaimyninę Jordaniją, kur laukia politinių permainų akivaizdesnių rezultatų, kad galėtų saugiai sugrįžti į tėvynę.

Dauguma Irako krikščionių teigiamai sutiko S.Huseino diktatūros žlugimą, tačiau karo atnešta suirutė bei civilinės valdžios „vakuumas“ pagimdė naujas problemas, kurias paaštrino radikalių islamistinių grupių iškilimas ir teroristiniai veiksmai. Anot Irako bažnytinių šaltinių, nemažai vietinių krikščionių gavo anoniminius laiškus su raginimais atsiversti į islamą, juose išvardijamos atsisakymo pasekmės, tarp jų ir mirtis. Prasidėjus kampanijai dėl alkoholinių gėrimų prekybos uždraudimo Irake, - sekuliarus S.Huseino režimas toleravo šią prekybą, nors musulmonams alkoholinių gėrimų vartojimas draudžiamas, – padažnėjo išpuolių prieš vietinius krikščionis verslininkus, kurių rankose kaip tik ši prekyba tradiciškai buvo sutelkta.

Nebepaisant įstatymų bei paplitus plėšikavimui, jo aukomis taip pat dažnai tampa krikščionys. Irake susidaręs tradicinis stereotipas, kad krikščionys yra turtingi, todėl susikūrusios nusikaltėlių gaujos taikosi į krikščionių namus, grobia jų šeimos narius ir reikalauja išpirkos už paleidimą. Pagaliau yra dar kitas stereotipas – kad krikščionys yra pagrindiniai JAV ir koalicijos „okupacinių pajėgų“ sąjungininkai. Iš tikrųjų tiek dėl religijos, tiek dėl gero anglų kalbos mokėjimo, gausių giminaičių Vakaruose, darbo amerikiečių kariuomenės vertėjais ir kitoje patarnavimų sferoje yra nesunku Irako krikščionis klaidingai sutapatinti su „okupantais“, kaip tai stengiasi padaryti „Al Qaeda“ teroristams artima propaganda.

Neigiamą vaidmenį vaidina ir posadaminį Iraką užplūdusių protestantiškų sektų gausa, kurios nori evangelizuoti irakiečius, bet tik sukelia priešiškumą tarp musulmonų bei skaldo pačius krikščionis. Panašiai kaip ir pokomunistinėje Rytų Europoje, sektantai misionieriai iš Jungtinių Valstijų, Korėjos ar Brazilijos, prisidengę socialine parama, bando Irako musulmonus atversti į krikščionybę, tuo dar labiau išprovokuodami radikaliuosius islamistinius sąjūdžius. (Jeigu protestantų grupėms ir pavyksta Irake ką nors „atversti“, tai dažniausiai pačius vietinius krikščionis, ir tuo sukelia tradicinių Irako Bažnyčių nepasitenkinimą.)

Įvykdytuose išpuoliuose aiškus „Al Qaedos“ braižas

Tačiau rugpjūčio 1-osios išpuoliai prieš krikščionių šventoves šokiravo tiek Irako krikščionis, tiek ir musulmonus, ir, priešingai teroristų sumanymui, gali netgi paskatinti abiejų tikybų išpažinėjus artimiau bendradarbiauti smurto bei nelaimės akivaizdoje. Vienas pirmųjų savo pasipiktinimą pareiškė Irako musulmonų šiitų dvasinis vadovas didysis ajatola Alis Sistanis. (Šiitai sudaro apie du trečdalius Irako gyventojų.) „Mes atmetame ir smerkiame šiuos baisius nusikaltimus, - sakoma ajatolos A.Sistanio pareiškime. – Mes palaikome poreikį gerbti krikščionių bei kitų religijų išpažinėjų teises Irake, tarp jų ir teisę gyventi taikiai bei ramiai savojoje gimtinėje“. Šiitų dvasinis vadovas taip pat užtikrino, jog būtina aktyviau bendradarbiauti laikinajai Irako vyriausybei ir visiems žmonėms, kad būtų „padarytas galas agresyviems teroristų išpuoliams prieš irakiečius“.

Ajatolos A.Sistanio reakcija visiškai suprantama: rugpjūčio 1-osios teroro aktai prie krikščionių bažnyčių savo braižu ir taktika buvo labai panašūs į kovo 2 dieną įvykdytus (taip pat suderintus) užtaisų sprogdinimus prie musulmonų šiitų šventovių Bagdade ir Kerbaloje. Tuomet per išpuolius žuvus 85 asmenims ir daugiau kaip 230 patyrus sužeidimus, užuojautą Irako šiitams pareiškė visi šalies krikščionių hierarchai. Taigi atmestina galimybė, kad išpuolius prieš Irako krikščionių maldos namus būtų įvykdžiusios radikalios ir savo antiamerikietiškosiomis nuostatomis žinomos vietinės šiitų grupės, tarp kurių yra ir jaunojo ajatolos Moktados al Sadro vadinamoji „Mehdi armija“, pagarsėjusi veiksmais prieš okupacinės koalicijos karinius objektus bei savo politinius priešininkus.

Daugelis stebėtojų (ir Irako laikinoji vyriausybė) teigia, kad už išpuolius prieš krikščionių bažnyčias atsakingos „Al Qaedai“ artimos musulmonų sunitų radikaliosios grupuotės, kurioms vadovauja iš kitų arabų šalių atvykę radikalūs elementai. Šios grupės gali vykdyti išpuolius tiek prieš karinius, tiek prieš civilinius ar religinius objektus, – ne tik krikščionių, bet ir musulmonų (kaip buvo anksčiau minėtų šiitų šventovių atveju), – nes jų tikslas, kad po kiekvieno terorizmo akto būtų kuo daugiau aukų, griovimo, chaoso ir nestabilumo. Irako vyriausybės patarėjas nacionaliniam saugumui Movafakas al Rubajė aiškino, kad išpuoliai prieš Irako krikščionių maldos namus turėjo „aiškų Abu Musabo al Zarkavio žymenį“. Šio iš Jordanijos kilusio teroristo grupė, žinoma savo ryšiais su Al Qaeda, pagarsėjo Irake savižudžių įvykdytais užtaisų sprogdinimais ir susidorojimu su pagrobtais užsieniečiais įkaitais. JAV vyriausybė už paramą padedant suimti A.Musabą al Zarkavį yra pažadėjusi 25 milijonų dolerių atlygį.

Tą sekmadienio vakarą pirmasis sprogimas įvyko prie Bagdado armėnų katalikų bažnyčios. Antrasis sprogimas netrukus nugriaudėjo prie tame pačiame gyvenamajame kvartale esančios sirų katalikų katedros. Vėliau sprogmenimis prikimšti automobiliai susprogo prie dviejų Irako sostinės chaldėjų katalikų bažnyčių. Šie sprogimai nusinešė iš pamaldų einančių tikinčiųjų gyvybes. Tarp aukų buvo jauna sužadėtinių pora, kuri žuvo liepsnų apimtame savo automobilyje. Šiauriniame Mosulo mieste, prie chaldėjų bažnyčios, sprogęs užtaisas nusinešė dviejų žmonių gyvybes. Vienas žuvusiųjų buvo vietos kunigo tėvas. Dar vienas užtaisas Mosule buvo iš anksto pastebėtas ir saugumo pajėgų nukenksmintas.

„Šie išpuoliai yra veiksmai prieš žmoniją ir visus žmogiškuosius bei religinius principus, - kalbėjo interviu katalikų žinių agentūrai Asia News Šiaurinio Irako chaldėjų Amadijos vyskupas Rabanas al Kasas, reaguodamas į tragiškus įvykius. – Mes, krikščionys, norime, kad Irake būtų taika ir broliškas sutarimas, bet teroristai to nenori. Tačiau fundamentalistų terorizmas nesustabdys naujojo Irako gimimo“. Jis taip pat pritarė minčiai, kad už teroristinius išpuolius prieš krikščionis atsakinga „Al Qaedos“ grupė, kuriai vadovauja užsieniečiai. „Irakiečiai tokių darbų negalėtų atlikti, jie yra palankūs skirtingų kultūrų, religijų ir kalbų sambūviui“, - sakė vyskupas. Jis patvirtino, kad netrukus, pasklidus žinioms apie teroristinius išpuolius, jam paskambino ir užuojautą pareiškė Irako kariuomenės generolas, kiti musulmonai padėjo evakuoti sužeistuosius, reiškė savo solidarumą krikščionims.

Kvietimas artimiau bendradarbiauti krikščionims ir musulmonams

Solidarumą Irako krikščionims pareiškė daugelis pasaulio Bažnyčių vadovų. Savo užuojautos telegramoje, rugpjūčio 2 dieną pasiųstoje Chaldėjų Katalikų Bažnyčios vadovui Babilono patriarchui Emanueliui III Deliui, popiežius Jonas Paulius II, apgailestavęs dėl teroristų išpuolių prieš Irako krikščionių bažnyčias, paragino šalies musulmonus ir krikščionis vienytis kovoje „prieš visas smurto formas“ ir kartu darbuotis atkuriant šalyje taiką ir stabilumą. „Šį išbandymo metą aš esu dvasiškai artimas Irako Bažnyčiai ir žmonėms“, - rašė Šventasis Tėvas chaldėjų patriarchui. Pareiškęs „širdingą solidarumą kunigams ir tikintiesiems“, jis užtikrino, jog meldžiasi dėl jų gerovės ir yra pasirengęs toliau veikti, kad Irake, „toje mylimoje šalyje“, kiek įmanoma greičiau būtų atkurta taikos ir santarvės atmosfera.

Pasaulio Bažnyčių Tarybos, didžiausios ekumeninės organizacijos, vienijančios daugiau kaip 330 protestantų bažnytinių bendruomenių ir Stačiatikių Bažnyčių, generalinis sekretorius metodistų pastorius Samuelis Kobija pareiškė, kad jį sukrėtė žinia apie bažnyčių bombardavimą Irake. „Šie veiksmai toliau silpnina pastangas atstatyti Irake demokratinę visuomenę, kurioje visos religinės bendruomenės ir žmonės galėtų gyventi darniai“, - sakė pastorius S.Kobija. Kaip ir kiti dvasiniai lyderiai, jis pasmerkė prieš religines bendruomenes nukreiptą smurtą, nes ypač šiuo, Irako atveju, stengiamasi „konfliktui suteikti religinį priešiškumą“ tarp krikščionių ir musulmonų.

Kaip tik dėl to yra svarbus rugpjūčio 3 dieną padarytas Islamo ir katalikų koordinacinio komiteto pareiškimas, kuriame pabrėžiama, jog teroristiniai išpuoliai prieš maldos namus Irake yra Dievo vardo ir tikėjimo paniekinimas. „Mes ypač smerkiame išpuolius tose vietose, kurios yra prie maldos namų, prieš susirinkusius melstis musulmonus ar krikščionis, - sakoma tarpreliginio komiteto pareiškime. – Tokia akla prievarta paniekina šventąjį Dievo vardą ir tikrąją religiją“. Tie veiksmai parodo daug iškentėjusio Irako istorijos ir kultūros nesupratimą bei kelia didelį pavojų taikiam sambūviui bei pažangai Irako visuomenėje.

Islamo ir katalikų dialogo organizacijos vadovai taip pat reiškė viltį, jog visi irakiečiai pagaliau galės „džiaugtis taikos dovana abipusės pagarbos ir nuoširdaus bendradarbiavimo atmosferoje“. 1995 metais Vatikano ir pagrindinio sunitų dvasinio centro – Al Azharo universiteto Egipte įkurtam Islamo ir katalikų koordinaciniam komitetui vadovauja Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas arkivyskupas Maiklas Ficdžeraldas ir Saudo Arabijoje centrą turinčio Tarptautinio islamo forumo dialogui su krikščionimis pirmininkas islamo teologijos profesorius Hamidas bin Ahmadas Al Rafajė.

Pastarieji išpuoliai prieš Irako krikščionių šventoves, kaip ir kiti nesibaigiantys smurto aktai, rodo, kad, praėjus daugiau kaip mėnesiui, kai šalyje suvereni valdžia buvo perduota laikinajai vyriausybei, stiprios, ginkluotos ir gerai finansuojamos ekstremistinio terorizmo jėgos daro viską, kad Irake nebūtų atkurtas stabilumas ir saugumas, kad būtų palaidota viltis sukurti Artimuosiuose Rytuose normalias demokratinio gyvenimo sąlygas. Šios realybės akivaizdoje galima suprasti, kad kelias į padėties normalizavimą Irake bus ilgas, nelengvas ir reikalingas tiek tarptautinės bendruomenės, tiek ir visų Irako gyventojų – krikščionių bei musulmonų – susitelkimo. „Mes, krikščionys, turime nuolat melstis ir darbuotis dėl taikos kartu su mūsų broliais ir seserimis musulmonais, nes priklausome vienai bendrai irakiečių šeimai, - sako Babilono chaldėjų patriarchas Emanuelis III Delis. – Mes turime gerbti vieni kitus ir darniai sugyventi laisvame ir saugiame Irake“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija