Atnaujintas 2004 rugpjūčio 11 d.
Nr.59
(1262)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kad neužgesintume laisvės ugnies

Kazimieras Dobkevičius

Tribūnoje - tremtiniai
ir politiniai kaliniai
iš visos Lietuvos
Jono Česnavičiaus
nuotraukos

Groja karinių oro
pajėgų orkestras
(vadovas kapitonas
Ričardas Kukulskas)

Kalba žymus diplomatas
dr. Vytautas Dambrava

Šeštadienį, rugpjūčio 7 dieną, Ariogalos kryptimi, kaip ir kasmet, jau keturioliktą kartą skubėjo iš visos Lietuvos miestų, miestelių, gyvenviečių, bažnytkaimių autobusai, pilni mūsų tautos sūnų ir dukterų, iškentėjusių tremčių kančias, lagerių šaltį, badą, pasityčiojimus, kurie vyko į tradicinį sąskrydį. Danguje jokio debesėlio, tik žydrynė. Tradiciniai tremties vietų sektoriai, medžių kaladės atsisėsti, skėčiai nuo kaitrios saulės spindulių nejučiomis tarsi nepastebimai pripildė didžiulį slėnį žmonių, kuriuos drąsiai galima pavadinti Lietuvos aukso fondu, teisuoliais, tikros mūsų tautos istorijos liudytojais. Šiais metais į sąskrydį atvyko daug Lietuvos jaunimo. Tarp atvykusiųjų buvo Kauno apskrities administracijos viršininkas Valentinas Kalinauskas, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, Lietuvos Seimo nariai Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Egidijus Vareikis, Jurgis Razma, Antanas Stasiškis, Povilas Jakučionis, Lietuvos sausumos kariuomenės pajėgų vadas generolas Arvydas Pocius, dimisijos generolas majoras Jonas Kronkaitis, LLKS valdybos pirmininkas dimisijos kapitonas Jonas Čeponis, Vietinės rinktinės karių sąjungos pirmininkas Antanas Paulavičius ir daugelis kitų žymių partizanų, Raseinių rajono valdžios atstovų, o taip pat Latvijos šaulių atstovų delegacija bei kiti svečiai. Pakeliama tradicinio sąskrydžio vėliava, o Amžinosios ugnies aukuro ugnį uždega Lietuvos sausumos kariuomenės pajėgų vadas gen. A.Pocius ir LLKS pirmininkas dim. kpt. J. Čeponis.

Sveikinimo žodžiais į daugiatūkstantinę auditoriją po atviru dangumi kreipėsi Kauno apskrities administracijos viršininkas V.Kalinauskas: „Esate Lietuvos tragedijos gyvieji liudytojai, primenate jaunajai kartai apie skaudžias istorijos pamokas. Tūkstančiai neišlaikė bado, smurto, alinančio darbo, pasityčiojimų, šalčio – liko amžinojo įšalo žemėje. Partizanų kova kai kam atrodė beprasmiška, tačiau ji parodė visam pasauliui mažos tautos nepalaužiamą laisvės troškimą... Būkite taurūs ir kilnūs ne tik šiandien, bet ir visada priminkite mūsų tautos kelią. Sveikatos jums ir ilgų gyvenimo metų“.

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, negalėdamas dalyvauti sąskrydyje dėl suplanuoto vizito į Lenkiją, atsiuntė sąskrydžio dalyviams sveikinimo laišką, kuriame rašoma: „Labai svarbu įžiebti patriotizmo ugnį jaunuomenės širdyse. Šiai kilniai misijai ir tarnauja jūsų sąskrydis... Tikiu, kad didžiulėmis kainomis atgavę nepriklausomybę išmoksime mylėti, saugoti savo laisvę. Galėsime būti ramūs dėl mūsų Tėvynės ateities, kai kiekvieno jauno žmogaus širdis ims stipriau plakti pasigirdus Lietuvos himno garsams ir jo lūpos kartos šventus Vinco Kudirkos žodžius... Kurkime drauge tokią Lietuvą, kuria mes didžiuosimės“.

Nuskambėjus Lietuvos himnui, visi susirinkusieji atsigręžė į pakylą, ant kurios buvo įrengtas altorius po atviru dangumi. Šv. Mišias už žuvusius, mirusius tremtinius, politinius kalinius, partizanus aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Betygalos klebonas kun. Vytautas Auštakalnis, Raseinių dekanas, Girkalnio klebonas kun. Juozas Kaknevičius. Per pamokslą ganytojas sakė: „Politologai ieško atsakymo, kodėl šiuo metu Lietuvos žmonės atėję į ES ir į NATO negali jaustis ramūs bei saugūs. Politikai ieško būdų apsaugoti Lietuvą nuo netikrų gelbėtojų. Paprasti žmonės negali žinoti visų politinio gyvenimo vingrybių. Lietuvos nedraugai daro viską, kad tikintys ir Tėvynę mylintys žmonės nebūtų budrūs, o drauge su prasigėrusiais, tinginiais ir nusikaltėliais niekintų savo valstybę, jos institucijas, tūnotų didžiausiame pesimizme laukdami gelbėtojų iš Rytų. Reikia pripažinti, kad meistriškai griaunami laisvos valstybės pamatai. Siekiama įdiegti mintį, kad pasirinktas laisvės ir nepriklausomybės kelias esanti klaida ir kad patys lietuviai nesugeba tvarkyti savo valstybės reikalų. Kai ką yra apsėdęs godumo demonas. Dėl šios priežasties klesti visos visuomeninio gyvenimo piktžolės – korupcija, politikų klystkeliai, dėmesio stoka silpniausiems žmonėms ir vos ne visi nusikaltimai. Iki Seimo rinkimų likę du mėnesiai bus pilni triukšmo ir akių dūmimo. Tikriausiai bus panaudotos visos priemonės, kad net įžvalgiausi protai būtų sumaišyti ir žmonės apsispręstų rinkti dovanų ir pažadų dalytojus.Pasirinkimas bus sudėtingas ir sunkus. Norėčiau pakviesti visus Lietuvos žmones į maldos akciją „Už Lietuvos ateitį“, kad neužgesintume laisvės ugnies, kurią norime palikti ateities kartoms. Labai kviečiu šia intencija už Lietuvą prieš rinkimus kiekvieną sekmadienį aukoti šv. Mišias ir Komuniją. Kviečiu kasdien kalbėti rožančiaus maldą bažnyčiose ir šeimose. Jau XVII amžiuje Šiluvoje apsireiškusi Dievo Motina atgaivino lietuvių viltį likti ištikimiems Kristui. Su rožančiaus malda patikėkime Marijos globai šiuos du priešrinkiminius mėnesius. Paraginkime vieni kitus įsitraukti į tą maldos akciją. Su didele atsakomybe jau šią valandą pradėkime šią akciją. Tai malda už mūsų Tėvynę, už Lietuvos ateitį“.

Po šv. Mišių tęsėsi pasisakymai. LPKTS pirmininkas, Seimo narys P.Jakučionis, sveikindamas susirinkusius brolius ir seseris, priminė, kad „atsiranda vis naujų tautos gelbėtojų, teisingumo angelų. Jiems niekada nestinga pinigų demagogiškai propagandai. Svieto bastūnai ir kolaborantai jiems labiausiai patinka. Jie, nors ir darkyta lietuvių kalba, išmokę gražiai visko žadėti, ko žmogui reikia, ko jis geidžia. „Gazprom“ užaugino stebėtinos demagogijos artistą V.Uspaskich. Šį rudenį laukia sunkios grumtynės su prorusiškomis jėgomis Lietuvoje visuose valdžios lygiuose“.

Turiningą kalbą pasakė mūsų žymus diplomatas dr.Vytautas Dambrava, kuris pirmasis sąskrydyje teigė, kad, „pasmerkdamas Staliną, Chruščiovas pripažino Sovietų Sąjungos kaltę ir atsiprašė. Kaimyninės mūsų šalys irgi tai padarė. Tik mūsų buvusios bolševikų partijos viršūnės dar ne . Teisingumas dar nėra atstatytas, o kalba apie bet kokį sugyvenimą ir dialogą eina tik per teisingumą. Buvę sovietinės santvarkos vadovai pirmiausia turėjo atsiprašyti savo tautos, o po to keliaklūpsčiauti prieš žydus, atsiprašyti Izraelį. Pirmiausia jie turėjo čia prisipažinti buvę aršiausio lietuvių priešo tarnai, pasmerkti sovietinio režimo įvykdytus nusikaltimus ir atsiprašyti. Jūs, čionai suvažiavę, esate išskirtiniai Lietuvos garbės piliečiai. Mūsų valstybės aparatas tebėra užterštas praeities purvu. Nepraraskite tikėjimo ir vilties. Dievas mūsų neapleis“.

Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Europos Parlamento nariui V. Landsbergiui pasirodžius tribūnoje pasigirdo ilgi plojimai. Savo kalboje jis teigė, jog buvo ir tebėra tokių dainininkų, kurie vis dainuoja apie žmonių supriešinimą. „Kartais pagalvodavau, iš kur tas supriešinimas atsirado. Buvo laikai, kai komunistai kalbėjo, o visi kiti tylėjo.

Ir tartum nebuvo supriešinimo, o paskui atsirado laisvė ir pradėjo visi kalbėti, tai komunistams labai nepatiko. Kodėl jie kitaip kalba? Kaip čia juos užčiaupti? Atsirado nesusipratimų. Jie turėtų praeiti, nes to mes norime. Norime sutarimo, teisingumo ir gero Lietuvos statybos darbo... Turime turėti šviesų protą, aiškų matymą, vienybę ir drąsą paaiškinti tam, kuris nesupranta situacijos. Kad neatsitiktų taip, kad einame tarsi į Vakarus, o atsidursime Rytuose... Nuo šito turime apginti Lietuvą, po savo dangum, vienoj tėvynėje išliksime ir bus Lietuva nemirtinga...“, - sakė V.Landsbergis. Kalba išklausyta ir palydėta plojimais.

Lietuvos Tėvynės sąjungos pirmininkas A.Kubilius po trumpo sveikinimo iškart paskelbė deklaraciją „Dėl istorijos atminties ir teisingumo“.

TS - nuoseklių valstybininkų politinė organizacija, vienijanti buvusius politinius kalinius ir tremtinius, ir toliau įsitikinusi, kad europietiškos Lietuvos nesukursime be išryškintų istorijos atminties ir teisingumo pamatų. Tad kas darosi dabar, kai dalis Lietuvos žmonių, nuvarginti permainų, jau tarsi su nostalgija atsigręžia į sovietinę praeitį sakydami, kad tuo metu gyventi buvo geriau. Tai žeidžia visus, kuriems sovietinė praeitis - ir okupacijos kovų kančių praeitis. Istorinė atmintis apie tai ypač svarbi šiandien, kai yra bandymų iš naujo vėl okupuoti Lietuvą. Tik šį kartą ne jos teritoriją, o jos žmonių protus ir jų pilietinę sąžinę darosi vis aktyvesni. TS pareiškia, kad dės visas pastangas, jog jau artimiausiu metu Vilniuje, Lietuvos sostinėje, kaip istorinės atminties simbolis būtų pastatytas paminklas Lietuvos partizanui, ir taip visiems laikams bus įamžinta partizaninės kovos šlovė. TS taip pat dar kartą pareiškia, kad vienu svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos prioritetų turi būti siekis atstatyti istorinį teisingumą. TS pasižada, kad išnaudos visas atsivėrusias Europos institucijų galimybes, kad sovietinės okupacijos žalos atlyginimo reikalas taptų visos Europos, o ne vien Lietuvos ir Rusijos reikalu. TS buvo, yra ir bus ta partija, kuri tautos valios išreikalauti, kad sovietinės okupacijos žala būtų atlyginta, niekada neužmirš. TS yra įsitikinusi, kad istorinė atmintis ir istorinio teisingumo siekis turi būti vieni svarbiausių motyvų Lietuvos piliečiams apsisprendžiant balsuoti ateinančiuose Seimo rinkimuose.

Taigi apžvelgtos pagrindinės mintys, išsakytos oratorių, kurios labai rūpi Lietuvos žmonėms. Sunku aprašyti tas puikias dainas ir giesmes. kurias atliko jungtinis tremtinių ir politinių kalinių choras, poezijos ir vaidybos mylėtojai, dainos ir muzikos mėgėjai. Vėlai vakare sąskrydžio dalyviams, kurie neskubėjo namo, koncertavo Žvaigždžių kvartetas, degė draugystės laužas, vyko diskoteka jaunimui. Viskas vyko sklandžiai, nes viskam vadovavo ilgamečiai vadovai - Antanas ir Danutė Vizbarai. Renginį apipavidalino dailininkas Algirdas Laurinaitis, o kokybišku garsu rūpinosi Valdemaras Liakas. Iki susitikimų kitais metais jau jubiliejiniame XV sąskrydyje!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija