Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Literatūra
Lietuva
Mums rašo
Atmintis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Visas gyvenimas – literatūrai

Rašytojas Robertas KETURAKIS kalbina
Leoną BALČIŪNĄ

Leonas Balčiūnas

Gal daugiau nei prieš du dešimtmečius dažnokai girdėdavau tave skaitant satyrinius eilėraščius per radiją, matydavau eilėraščių, išspausdintų „Kauno tiesoje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Šluotoje“ ir kitur. Kai dirbau „Nemuno“ žurnalo redakcijoje, ne kartą buvai atnešęs pluoštą eilėraščių, mes juos spausdindavome. Skaičiau keletą tavo knygų, esu jų ir įsigijęs. Mane domina, kur viso to pradžia, kokios tavo kūrybos šaknys?

Gal toks jau esu gimęs, iš kur dabar sužinosi, kas pasėjo tą laimingą ar nelaimingą sėklą. Dar vaikystėje smalsiai klausydavausi, ką skaito ar deklamuoja du vyresnieji broliai ir sesutė. Su didžiausiu noru griebte griebdavau jų sąsiuvinius, knygas, o kai išmokau skaityti - atsivėrė tikras rojus: vos ne visus jų vadovėlių eilėraščius bandžiau išmokti. Prasidėjo lenktynės, kuris daugiau be suklydimų pasakysime „Anykščių šilelio“ eilučių, kuris gražiau padeklamuosime Maironio eilėraščius „Šatrijos kalnas“, „Milžinų kapai“ ir kt. Vakarais vienkiemyje prie miškelio skambėjo iš vaikiškų bei paauglių krūtinių traukiamas Lietuvos himnas, Maironio ir kitos dainos bei giesmės, tėvai klausydavosi, girdavo. Mums to, rodės, ir tereikėjo. Dainuodavom, kol tėvas ar motina pakviesdavo bendrai vakarinei maldai. O kai ganydavau šeimos gyvulius (tos laimės man teko patirti dešimt metų), niekada neišgindavau be vyresniojo brolio gimnazisto Juozo literatūros vadovėlio užanty. Jaudindamasis deklamuodavau Vinco Kudirkos eilėraščius „Labora“, „Varpas“, „Maniesiems“, „Ne tas yra didis“ ir kt. Po kelis kartus skaitydavau apsakymą „Lietuvos tilto atsiminimai“, V. Krėvės apsakymus „Skerdžius“, „Bobulės vargai“, „Antanuko rytas“, Lazdynų Pelėdos „Ir pražuvo kaip sapnas“. Negalėjau atsitraukti nuo Maironio eilėraščių. Visa gerklyte traukdavau „Kur bėga Šešupė“, „Milžinų kapai“, „Užtrauksme naują giesmę”, „Oi neverk, matušėle!“ Pamiškėje atsigulęs, miško šlamėjimui pritardavau Maironio žodžiais: „Miškas ūžia, verkia, gaudžia...“ Kartais ir užsnūsdavau, tada atsibudęs lėkdavau išsigandęs varyti karvių iš vasarojaus. Vadovėliuose būdavo trumpos rašytojų biografijos, daugelį jų išmokau atmintinai. Nė pats tada nesupratau, kodėl mane taip traukė įvairių rašytojų kūryba, o patys rašytojai man buvo kažkokie ypatingi, nepaprasti žmonės, lyg milžinų dvasios, todėl jų kiekvienas žodis nepaprastai jaudino, ilgiausiai išlikdavo atmintyje. Daug įtakos turėjo ir mūsų artimas kaimynas rašytojas Juozas Paukštelis. Su juo bendravo mano tėvai, vėliau vasaros atostogų metu dažnai susitikdavau ir aš. O ką kalbėti apie jo kūrybą! Jo knygos ėjo iš rankų į rankas.

O vėliau ar tas potraukis literatūrai nemažėjo jau mokantis gimnazijoje, studijuojant mokytojų seminarijoje bei lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute? Ar nepatraukė kiti vėjai?

Eidamas į Linkuvos gimnaziją septynis kilometrus šunkeliu pėsčias, pirmiausia išmokdavau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo paskirtus eilėraščius. Tas slopindavo mano nuovargį, atrodo, viską užmiršdavau, gyvenau eilėraščio mintimis. Sekėsi ir rašiniai, juos rašydavau visada įsijausdamas. Daugiausia dėmesio skyriau literatūrai ir mokytojų seminarijoje. Studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą jaučiau, kad siekiu paties svarbiausio gyvenimo tikslo. Tik čia literatūrinių disciplinų buvo daug, o taip norėjosi į jas kuo geriau įsigilinti, geriau pažinti pačius kūrinius, bet trūko laiko. Jokie vėjai, jokios audros negalėjo manęs išmesti iš šio kelio. Ir neišmetė.

O kaip sekėsi dėstyti, juk sakei, kad mokyklai atidavei daugiau nei trisdešimt metų? Kokiose mokyklose geriausiai sekėsi įgyvendinti savo tikslus?

Ir kalba, ir literatūra man buvo brangu. Buvau griežtokas ir reiklus. Man atrodė, kad nieko nėra svarbesnio už šias disciplinas. Stengiausi, kad moksleiviai daug skaitytų lietuvių bei užsienio rašytojų knygų, patardavau, kaip jas atsirinkti. Kartais nusikalsdavau ir programai. Meilė Lietuvai, literatūrai, kalbai man buvo svarbiausia.

Dvidešimt metų teko dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą įvairiuose Kauno technikumuose (pagrindinės pareigos buvo Ekonomikos technikume). Džiaugiausi, kad kasmet tekdavo susipažinti su penkiais šešiais šimtais stojančių abiturientų rašinių. Stodavo į dieninį, neakivaizdinį ir vakarinį skyrius. Gaila buvo, kad stojančiųjų žinios kasmet po truputį silpnėdavo. Kasmet reikėjo gerai išanalizuoti įvairių vidurinių mokyklų abiturientų rašinių klaidas, jas sugrupuoti, įvertinti literatūrinį lygį ir pateikti plačią ataskaitą Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijai. Taip teko įsitikinti, kurios mokyklos geriau parengia moksleivius. Be lietuvių kalbos ir literatūros kurso, teko dėstyti stilistiką ir redagavimą, kartais dar etiką bei estetiką. Dėstydamas lietuvių bei užsienio literatūrą, stengiausi elgtis laisviau, daugiau dėmesio skirti žymesniems lietuvių rašytojams.

Kas svarbesnio išliko atmintyje iš pedagoginio darbo, kas naudingesnio literatūrai, kūrybai?

Prisimenu, kaip rengiausi vesti dviejų valandų atvirą parodomąją paskaitą raštvedybos specialybės studentams P. Cvirkos literatūriniame muziejuje. Tą įpareigojimą gavau iš Jungtinės lietuvių kalbos ir literatūros dalykinės-metodinės komisijos. Dalyvavo Kauno ir Klaipėdos zonų lituanistai. Ir pasirengti buvo nelengva, reikėjo išstudijuoti muziejaus eksponatus, o dėstyti teko neįprastoje aplinkoje. Džiaugiausi, kad pasisekė net labai gerai.

Ne mažiau sujaudino „Šviesos“ leidyklos man pavestas darbas - parašyti L. Šepkaus „Lietuvių literatūros vadovėlio” XI kl. recenziją. Pagal ją leidykla padarė nemaža pakeitimų ir išleido paskutinę to vadovėlio laidą. Teko įdėti daug pastangų ir laiko. Pasisekė. Leidykla recenziją įvertino gerai, padėkojo ir pats vadovėlio autorius.

Įsimintini ir ministerijos organizuoti kursai lituanistams Klaipėdoje bei Vilniuje. Klaipėdoje mėnesį teko gyventi Pedagoginės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros kabinete. Tai buvo džiaugsmo! Grįžęs iš paskaitų, kasdien galėjau analizuoti visą kabineto veiklą. O kabinetas buvo tikrai turtingas. Ir kokių tik literatūros dėstymo priemonių, kokios tik metodinės medžiagos ten nebuvo! Tai daugelio metų lituanistų sukauptas turtas. Nepastebėjau, kaip pralėkė visos popietės ir visi vakarai. Buvo nepaprastai įdomu ir naudinga. Jokie kursai nedavė man tiek patirties, kiek gyvenimas tame kabinete.

Kursai Vilniuje tęsėsi tris mėnesius. Dėstė daugelis dar nuo studijų laikų pažįstamų docentų, profesorių. Teko klausytis V. Zaborskaitės, D. Judelevičiaus, A. Bučio, A. Vaitiekūnienės, I. Kostkevičiūtės, V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus ir kt. paskaitų. Negaliu pamiršti įspūdingo estų rašytojo H. Tamsarės jubiliejinio vakaro, kurio metu paskutinį kartą teko matyti K. Korsaką ir J. Paleckį. Įdomus buvo spektaklio A. Čechovo „Vyšnių sodas“ aptarimas drauge su artistais M. Mironaite, E. Gabrėnaite ir kt. Klausėmės Konservatorijos teatrinio fakulteto paskaitų, susipažinome su būsimųjų teatro artistų rengimo menu.

Žinoma, praktiškai teko mokytis kūrybos meno bei meistriškumo neskaitant literatūrinių studijų, kursų, dėstymo. Kokie rašytojai konsultavo, patarinėjo, padėjo išleisti pirmuosius kūrimus?

Ilgai svarsčiau, ar palikti pedagoginį darbą dėl kūrybos, bet kūrybos siekimas manyje nugalėjo. Nors ir su širdgėla, bet atsisakiau dėstymo ir atsidaviau tik literatūrinei kūrybai. Ėmiausi literatūros teorijos savarankiškų studijų, iš naujo, jau kūrybiniu požiūriu, skaičiau bei analizavau V. Mykolaičio-Putino, Maironio, S. Nėries ir kt. poeziją. 1980 metais pasiprašiau „Pergalės“ žurnalo vyr. redaktoriaus A. Baltakio konsultacijų. Sutiko. Parašydavau keletą dešimčių eilėraščių ir veždavau įvertinti. Kantriai mane konsultavo, nurodinėjo trūkumus, taisė. Jam esu labai dėkingas. Tiesa, jis dar pasiūlė imtis satyros žanro. Pradėjau. Rašydamas satyrinius eilėraščius, lankiau Kauno rajono literatų susirinkimus. Dažnai konsultavo mane ir LRS Kauno skyriaus konsultantas poetas A. Dabulskis. Daugelį metų satyrinius eilėraščius spausdinau „Kauno tiesoje“, Kauno rajono laikraštyje, „Valstiečių laikraštyje“, „Šluotoje“, „Šeimoje“, „Nemune“ ir kt. Dalyvaudavau radijo literatūrinėse laidose, dažniausiai skaitydavau satyrinius eilėraščius. Skaityti juos paskatino poetai A. Dabulskis ir P. Palilionis. Esu jiems labai dėkingas. 1989 metais išleidau pirmąjį satyrinių eilėraščių rinkinį. Jis buvo aptartas LRS Kauno skyriaus susirinkime, gerai įvertintas „Pegase“.

Nepriklausomybės metais atsiradus galimybei laisvai reikšti savo mintis, 1990-aisiais iš dalies atsisakiau satyros ir pasukau į religinę lyriką, nes jaučiau būtinybę atverti tai, kas ilgą laiką buvo slepiama sieloje. Išleidau keletą šios poezijos rinkinių. Mano kūrybos tematika įvairi. Parašiau vieną kitą apybraižą. Išleidau įvairia tematika publicistinių-biografinių komentarų knygą „Lietuvos dvasios galiūnai“ (išėjo dvi laidos). Ėmiausi ir esė. Parašiau knygą „Švenčių, ugdymo ir kūrybos dvasia“, kurioje analizavau valstybines, krikščioniškas šventes, jų kilmę, jų organizavimą mokyklose ir kt. Paskutiniaisiais metais esu parašęs ir išleidęs lyrinių-filosofinių eilėraščių bei miniatiūrų rinkinį „Dalinkimės viskuo“ ir novelių romaną „Praeities etiudai“.

Kaip minėjai, buvai pasukęs į religinę lyriką. Gal galėtum papasakoti plačiau, kokios priežastys lėmė, kas tave paskatino, kodėl ėmeisi šio žanro?

Žinoma, skatino katalikiškos pažiūros.Tėvai buvo praktikuojantys katalikai. Dar vaikystėje buvau rengiamas išpažinčiai ir šv. Komunijai. Tada lankiau savo parapijos bažnyčią, kur vyko tikybos pamokos. Po to pradinėje mokykloje ir gimnazijoje net aštuonerius metus dar teko mokytis tikybos (paskutiniaisiais metais slaptai). Gavęs tvirtus tikėjimo pagrindus vaikystėje bei jaunystėje, išlikau praktikuojantis katalikas visą laiką, nors daugelį metų teko tai slėpti. Amžinųjų bei žmogiškųjų vertybių tematikos neišvengiau ir savo kūryboje.

Ką galėtumei pasakyti apie novelių romaną „Praeities etiudai“? Kodėl ėmeisi rašyti romaną ir dar tokia įdomia -praeities kaimo - tematika?

Mano vaikystę ir jaunystę lydėjo sunkūs valstiečio ūkio darbai. Juos pats dirbau daugelį metų: iš pradžių tik ganiau bandą, paskui prisidėjo ir kiti darbai. O jų buvo visokių visokiausių, lengvesnių, beveik žaidybinių, paskui ir sunkesnių. Jei pasakočiau apie juos, jie tikriausiai netilptų į dar vieną kitą romaną. O senovinio kaimo darbai, papročiai, buitis, dvasinė kultūra, kova už būvį bei išlikimą, dvasinių vertybių išsaugojimą, liaudies kūryba skatina pažinti mūsų tradicijas, labai reikalingas nūdienos civilizacijai bei kultūrai.

A.Šopenhaueris savo apmąstymuose „Pasaulis kaip valia“ teigė, kad tiesiogiai mums visada duodama tik stoka, tai yra kančia. Apie savo gyvenimą ir kūrybinį kelią kalbėjai ramiai - kaip laimintis žmogus. Nejau nebuvo pralaimėjimų ?

Kai ką galiu laikyti ir pralaimėjimu. Jeigu reikėtų įvardyti konkrečiai, tai būtų kai kurių skaitytojų nenoras suprasti mano gilių religinių apmąstymų. Antra vertus, gal tai dar labiau paryškina, kad kūrybinis kelias - tai ne pasivaikščiojimas po Brodvėjų. Puikiai suvokiu, kad kūrybiniame kelyje toli gražu ne viskas taip ramu, bet tai ir yra gyvenimas.

Buvo visko, ypač kančių. Nuo pat vaikystės lydėjo begalinis vargas, nepritekliai, iki keturiasdešimties metų neturėjau savo būsto, dažnai buvau kilnojamas iš vienos mokyklos į kitą. Nebuvau nei komjaunuolis, nei partinis. Baigus studijas bei dėstant norėjosi dar kažko daugiau, ypač troškau kūrybinio darbo, bet tam neturėjau laiko. Reikėjo ypatingos valios keičiant darbą. Ryžausi. Kurį laiką ėmiausi žurnalisto darbų, buvau keletą metų neetatinis korespondentas, talkinau laikraščiams ir kūriau, nes tik čia jaučiau tikrą pasitenkinimą ir pašaukimą.

Pabandykime apibendrinti mūsų pokalbį. Ar galima būtų tvirtinti, kad kuo norėjai būti, tuo ir tapai? Jei vis dėlto norai iki galo neįgyvendinti, kaip tu teisinsies, ką kaltinsi, kur ieškosi išeičių?

Taip, galiu tvirtinti, kad esu tuo, kuo norėjau būti. Literatūra - mano gyvenimas, dvasinės vertybės - didžiausias lobis, kurį turiu ir saugau. Gal tai ir šokiruoja dabartinę sumaterialėjusią visuomenę, bet aš tvirtai įsitikinęs, kad Tikėjimas, Viltis ir Meilė - šios didžiausios vertybės - atgims kaip Feniksas iš pelenų. Jei reikėtų gyvenimą pakartoti, eičiau tik tuo pačiu keliu.

Įsiklausantys į mūsų pokalbį, manau, sutiks, jog mudu siekėme ne pripažinimo, o pažinimo.

Taip. Norint ką nors vertinti, pirmiausia reikia pažinti. Džiaugiuosi, kad galėjai skirti man savo laiko pokalbiui, tuo pačiu leidai skaitytojui nors truputį susipažinti su mano kukliais kūrybiniais darbais.

Mano nueitam kely sutikti sunkumai leido geriau pažinti kūrinijos didingumą, paslaptingumą, suvokti, kad žmogus laimingas, jei nepažeidžia harmonijos su jį supančiu pasauliu.Pažinimas yra tuo gilesnis, kuo daugiau žmogus turi patirties, leidžiančios nustatyti prioritetus. Šiuo atveju mano gyvenime ir kūryboje labai aiškiai jie sudėlioti. Darbas - tai nėra prievolė, o gyvenimo prasmė ir druska. Tai, manau, aiškiai matyti paskutinėse mano knygose. Romane „Praeities etiudai” grįžtu prie tautosakinės etikos, svarbesnių estetinių vertybių. Norėčiau, kad panašiomis tendencijomis daugiau susidomėtų ir mano kolegos. Kūryba, manau, - tai tik man vienam būdingas gyvenimas, jo palikti pėdsakai, pasąmonės padiktuotas įvykių, būsenų srautas. Stengiuosi, kad išliktų tikras dvasinis grožis, jis skatintų to siekti ir kitus. Skatinti malonius harmoningus santykius su žmonėmis man nėra svarbiausias dalykas.

Kad ir koks jis būtų, bet tai yra mano gyvenimo credo.

Kai ką apie savo išgyvenimus, kurie būdingi mano kartos žmogui, esu rašęs knygoje „Pedagogo-literato takais“ bei užsiminęs kitose knygose. Aišku, ir to maža.

Žinau, žmogus trokšta laisvės, bet joje turi vyrauti dorovė. Ir tik dorovės pagrindu turim spręsti savo išlikimo problemą. Mene ieškau paties svarbiausio žmogaus gyvenime - amžinųjų vertybių. Į jas žiūriu visu rimtumu, su tvirtu įsitikinimu. Iš pradžių to siekiau tradicine poezijos forma, vėliau ėmiau ieškoti formos įvairovės. Ir, atrodo, nepaklydau. Mano vertybinei orientacijai turėjo įtakos kadaise dėstyta studentams etika bei estetika. Šios disciplinos mane skatino giliau apmąstyti žmogaus egzistencijos prasmę. Tas, žinoma, reikalavo didelės dvasinės įtampos, nemigo naktų, buvo ir nusivylimų, bet Kūrėjo tam ir duota valia, kad įveiktume sunkumus.

Robertai, įsidėmėjau tavo klausimą iš kalbos, pasakytos LRS Kauno skyriaus ataskaitiniame-rinkiminiame susirinkime ir išspausdintos „Literatūroje ir mene“ (Nr.2945): „Kur vedate skaitytoją, mano seserys ir broliai, - į pragarą ar į skaistyklą?“ Aš stengiuosi vesti tik į skaistyklą, bet daug priklauso ir nuo norinčiųjų bei siekiančiųjų patekti į šią nuskaistinimo sferą.

Neatsisveikinkim, vien priminkim, kad tai yra tik mūsų pokalbio pradžia.

Manau, kad taip ir bus.

© 2004 "XXI amžius"