Atnaujintas 2004 rugpjūčio 11 d.
Nr.59
(1262)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Legendinio partizano sesuo

Apie Vandą Voverytę-Lagunavičienę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Vanda Voverytė-Lagunavičienė
apie 1950 metus Uchtos lageryje

Vladas Voveris-Deksnys

Vaclovo Voverio-Žaibo seserys
(iš kairės): Vanda ir Eleonora
su Vyčio kryžiaus ordinu.
Tai ir viskas, kas liko iš jų brolio.
Jo kapas nežinomas
Vlados INČIŪTĖS nuotrauka

Verks, sesute, tavo dienos,
Ašarose skęs takai:
Tik už tai, kad tavo brolis
Troško laisvės Lietuvai…

    (Milda, „Dzūkijos miškai“)

Kas žino, gal partizanė Milda, parašiusi šį eilėraštį, ir turėjo galvoje Vandutę Voverytę, dviejų Lietuvos partizanų – Vlado ir Vaclovo seserį.

Poetas visada yra pranašas, nešiojantis dieviškąją kibirkštį. Dievo valia jo tartas žodis pildosi: geras ir blogas. O gal tas žodis buvo tartas nelaimingą paros sekundę ir išpranašavo visoms Dainavos apygardos partizanų seserims blogą lemtį – kalėjimų kančias ir Sibiro tremtį. Kruviniausioje visų laikų Lietuvos okupacijoje, kai buvo išžudyta tūkstančiai žmonių, ko gero, geresnės lemties ir nebuvo galima laukti. Todėl liūdnos buvo seserų mintys, apdainuotos legendose ir dainose:

O norėtųs apkabinti
Tėviškės plačius laukus – Jaučiau, niekada negrįšiu, Kapas Sibire man bus…

   (Milda, „Dzūkijos miškai“)

Vandutė Voverytė grįžo. Apkabino tėviškės plačius laukus, paglostė žvilgsniu jų sudegintos sodybos vietą, apraudojo iškirstus tėvelio sodintus medžius, aplankė žuvusių brolių, Lietuvos partizanų, žūties vietas, ašaromis palaistė jų krauju prisigėrusią žemę. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šventai saugo savo brolių Vlado Voverio-Deksnio ir Vaclovo Voverio-Žaibo, legendinio Dainavos apygardos partizano ir „Geležinio Vilko“ partizanų būrio vado, bei jo bendražygių atminimą, dalyvauja visuose Dainavos apygardos partizanų atminties renginiuose.

V.Voverytė gimė 1926 metais Viktorijos Buividavičiūtės-Voverienės ir Andriaus Voverio šeimoje, Trakų aps. Onuškio vls. Bakaloriškių kaime. Šeima buvo didelė – augo devyni vaikai: penkios seserys ir keturi broliai.

Tėvai nebuvo turtingi. Turėjo penkiolika hektarų nederlingos Dzūkijos žemelės, bet buvo labai darbštūs, prie darbo pratino ir savo paaugusius vaikus, anksti keldavosi, su malda išeidavo į darbus, gyveno taikiai ir pasiturinčiai. Aplink Bakaloriškių kaimą tyvuliavo keli mėlynakiai Dzūkijos ežerai, gražios Dzūkijos girios, dzūkų maitintojos, šeima valstietišką maistą paįvairindavo tėvelio prižvejota žuvimi, mamos ir visų vaikų surinktomis uogomis, grybais, kurių buvo tada tiek daug, kad tik reikėjo netingėti jų prisirinkti. Tėvelis buvo griežtas, vaikų nelepino, bet be reikalo ir nebaudė.

Voverių sodyba buvo graži, tvarkinga, rūpestingai tėvelio prižiūrima. Aplink ją siūbavo medžiai, žydėjo obelys ir mergaičių pasodintos bei su meile prižiūrimos gėlės. Gražu buvo akiai, malonu širdžiai.

Vyriausia sesuo Jadvyga Voverytė (g. 1904) ištekėjo už Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio Stasio Bujanausko ir išėjo į marčias į Onuškio vls. Kęstučių kaimą. Gyveno turtingai. Turėjo aštuoniolika hektarų geros, derlingos žemės, pasistatė gražius namus, augino keturis vaikus; ūkis buvo pavyzdinis, gerai tvarkomas. Rusams okupavus Lietuvą antrą kartą, 1945 metais Bujanauskai buvo ištremti į Sibirą, į Krasnojarsko krašto Badojano gyvenvietę. Iš Sibiro grįžo po keliolikos metų, sodybą rado išdraskytą, medžius iškirstus, žemę kolchozo nuniokotą. Apsigyveno Rūdiškių miestelyje. Bet greitai vienas po kito mirė. (Jadvyga 1966 metais.) Tik vyriausios Bujanauskų dukters Stasės liko du sūnūs – Bronius ir Algis. Jie gyvena Vilniuje.

Brolis Boleslovas (g. 1906) jaunystėje, nematydamas perspektyvos ūkyje, išvyko į Latviją. Ten neblogai uždirbdavo. Vedė lietuvaitę Stefaniją. Jiems gimė dukra Irena. Visus juos jau priglaudė broliškos Latvijos Tukumso rajono, Duobelės valsčiaus Bratužės kapinaičių žemelė.

Brolis Jonas, vos sulaukęs devyniolikos metų, staiga mirė nuo nežinomos ligos.

Sesuo Marytė (g. 1912) ištekėjo savame Bakaloriškių kaime už kaimyno Vlado Kleinoto. Jis buvo stalius, tvarkingas ir darbštus – geras ir švelnus tėvas. Užaugino tris sūnus ir dukrą, visus dorais ir darbščiais lietuviais, savo tėvynės patriotais. 1944 metais su sovietų kariuomene Lietuvą užgriuvusi pati didžiausia nelaimė – komunistinis teroras – nuo žemės paviršiaus nušlavė visą gražią Kleinotų sodybą, V.Kleinotą suėmė. Be kaltės kaltą, vien dėl to, kad buvo darbštus, ir dar lietuvis, nuteisė ir ištrėmė. Jis mirė Sibiro lageriuose. Jau mirusi ir Marija, ir vyriausias jų sūnus Jonas.

Brolis Vladas (g. 1918) tarnavo Kaune, husarų pulke. Kai 1940 metais rusai okupavo Lietuvą, jis buvo perkeltas į Varėnos karinį poligoną. Okupavus Lietuvą vokiečiams, su ginklu skirtis nenorėjo ir vokiečiai jį areštavo. Sėdėjo Lukiškių kalėjime už nelegalų ginklo laikymą vienuolika mėnesių, bet bylos vokiečiai jam nesudarė ir paleido. Įsidarbino Onuškyje paruošų tiekėju. Rusams grįžus į Lietuvą, tuoj pat buvo suimtas ir kalinamas. Palaikė kelias savaites ir paleido. Vladas žinojo, kad gali suimti antrą kartą, todėl, suėmimo nelaukdamas, pasitraukė į mišką. Tapo partizanų būrio vado pavaduotoju „Deksniu“. Žuvo 1946 m. vasario 17 d. Palaidotas Rudnios kapinėse.

Sesuo Verutė (g. 1920) ištekėjo už Jono Stadalnyko iš Miguičionių kaimo. Jis buvo ne tik geras ūkininkas, bet ir muzikantas. Grojo armonika. „Geležinio Vilko“ partizanų būrio, kuriam jau tada vadovavo Vaclovas Voveris-Žaibas, mūšyje su Onuškio\ stribais, vykusiame netoli Stadalnykų sodybos, buvo nušautas Jono tėvas, o sodyba stribų sudeginta. Verutė ir Jonas Stadalnykai turėjo pradėti gyvenimą iš naujo. Gyvenimas nebuvo lengvas, nes šeimoje augo keturi vaikai. Abu tėvai jau mirę. Vaikai gyvena Varėnoje.

Iš brolių jauniausias Vaclovas (g. 1922). Kaip rašo Vandutė, „… nuo mažens jis buvo energingas, linkęs į meną, gražiai išmargindavo lazdas, verpstes, išdroždavo įvairiausias figūrėles, žaisliukus. Turėjo gražų balsą, dažnai dainuodavo. Labai gerai mokėsi. Kai baigė 6 pradžios mokyklos klases, mokytojas aplankė tėvus ir prašė Vaciuką leisti mokytis, nes jis esąs nepaprastai gabus ir galėsiantis moksle daug pasiekti“.

Bet Vaclovui mokytis nebuvo lemta. Kaip tik tuo metu susirgo tėvas: ligos patale jis išgulėjo visą žiemą. Tuo metu reikėjo keltis į vienkiemį ir ten baigti statyti namą. Boleslovas jau buvo išvažiavęs į Latviją, Vladas tarnavo Kaune, o Vaclovas tapo pagrindiniu ūkio darbininku – ir ūkininku, ir statybininku, nors dar jaunas buvo.

Kai 1939 metais rusų kariuomenės daliniai kaip skėriai apgulė Lietuvą ir Vaclovas matė juos žygiuojant skurdžiai, šimtasiūlėmis vatinukėmis apsirengusius ir vietoje aulinių batų medžiaginėmis juostomis kojas apsivyniojusius, tada jis, dar septyniolikmetis, jau suprato, kokia klastinga buvo mūsų vietinių komunistų propaganda, kurie skelbė, kad Rusija – turtinga šalis ir ją valdo darbininkai; dažnai pasiginčydavo ir su vyresniaisiais, ta propaganda patikėjusiais.

1943 metais, įvykus lūžiui Rytų fronte, Lietuvoje ėmė siautėti raudonieji partizanai. Jų būstinė buvo Rūdninkų girioje, netoli Bakaloriškių. Ginkluoti ir šlykščiai besikeikiantys, jie atvažiuodavo į kaimą, apiplėšdavo jo gyventojus, atimdavo batus, drabužius, maistą, o jeigu maisto paruošto nebūdavo, paskersdavo gyvulius ir mėsą išsiveždavo. Jeigu kas išdrįsdavo paprieštarauti, tą žmogų be jokio gailesčio nužudydavo. Žmonės dažnai rasdavo savo kaimyną nukankintą, prie medžio pririštą, durtuvais išbadytomis akimis.

Nematydami kitos išeities, daugelis kaimų organizavo savigynos būrius. Bakaloriškėse buvo apie 40 sodybų ir vyrų jose nemažai. Ginklų jie turėjo pakankamai, nes rusai bėgdami 1941 metais miške prie Bakaloriškių buvo palikę visą sunkvežimį ginklų. Visi kaimo vyrai jais apsirūpino. Vaclovas tapo savigynos būrio nariu. Nakčiai visų sodybų langai būdavo uždangstomi, o vyrai budėdavo. Bakaloriškėse raudonieji partizanai nustojo lankytis.

Tik 1944 m. balandžio 17 d., šv. Velykų antrą dieną, frontui artėjant prie Lietuvos, įsidrąsinę raudonieji partizanai apsupo Bakaloriškių kaimą, sudegino kelias sodybas su gyvulėliais, kelis vyrus nušovė, kiti žmonės spėjo pasislėpti.

Atsipeikėjęs nuo netikėto užpuoliko, savigynos būrys, tarp kurio vyrų buvo V.Voveris bei Jonas Kazlauskas, stojo į atvirą mūšį su užpuolikais. Raudonieji irgi buvo nustebinti kvalifikuoto ir narsaus pasipriešinimo, atsišaudydami pradėjo trauktis į mišką. Savigynos būrys juos persekiojo iki pat miško. Toliau persekioti, matyt, neišdrįso, nes nežinojo, kokios raudonųjų pajėgos buvo sutelktos tame miške. Tada žuvo vienas savigynos būrio narys (Voverienė O. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Širdis perverta keliasi kalavijais // XXI amžius. 2000 11 22, p.9).

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai buvo paskelbta visuotinė mobilizacija į okupanto kariuomenę. Broliai Voveriai nutarė į okupanto kariuomenę neiti. 1944 metų rugpjūtį, Vaclovui netoli namų šienaujant avižas, Voverių sodyba buvo apsupta enkavėdistų. Vaclovas pasileido bėgti į mišką. Tačiau enkavėdistai, jį pastebėję, pradėjo šaudyti iš visų pusių ir sunkiai sužeidė. Jam pavyko pasislėpti krūmuose. Ir tik vėlai vakare, gerokai nukraujavęs, jis grįžo į namus, čia buvo rūpestingai sutvarstytas ir išvežtas į Varėnos ligoninę. Ten jam padarė operaciją, ir jis pasveiko. Grįžęs iš ligoninės V.Voveris jau buvo visiškai susiformavęs keršytojas ir Lietuvos laisvės kovotojas. Suorganizavo partizanų būrį. Tapo jo vadu „Žaibu“, legendiniu Lietuvos karžygiu, kuriam skirta šimtai pokario dainų, sklidusių po Lietuvos kaimus, pasiekusių Sibiro platybes, kur tik buvo lietuvių. Jis žuvo 1949 m. kovo 7 d., išduotas MGB agentų Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio. Po mirties apdovanotas I laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.

1944 m. lapkričio 25 d. enkavėdistai areštavo tėvelį A.Voverį ir abi jo dukras – Eleonorą (1924) ir Vandą. V.Voverienės tądien namuose nebuvo, ir ji arešto išvengė. Voverių sodybą enkavėdistai padegė. Tėvą su dukromis uždarė į Trakų kalėjimą. V.Voverytė pasakojo: „Buvome suvaryti į rūsius. Atsigulti nebuvo kur. Stovėdavom siūbuodami tai į vieną, tai į kitą pusę, o kai kojos pavargdavo, su Eleonora pasikeisdavome ir pakaitomis pasėdėdavome. Valgyti duodavo gabalėlį duonos ir puodelį vandens. Keletą mėnesių buvome nesipraususios; užpuolė milijonai utėlių. Kai atvežė į Lukiškių kalėjimą ir leido nusiprausti, gyvenimas tarsi ir pagerėjo“.

1945 metais A.Voveris, neatlaikęs kankinimų Lukiškių kalėjime reikalaujant išduoti sūnus Vladą ir Vaclovą, tardymo metu mirė. To meto Lukiškių kaliniai pasakojo, kad Lukiškėse nukankinti kaliniai (jų buvo netoli šimto) enkavėdistų buvo užkasti kažkur Rasų kapinių patvory. Matyt, ten guli ir A.Voverio palaikai.

Seserims Eleonorai ir Vandai bylos nesudarę, jas iš Lukiškių enkavėdistai išleido 1945 m. spalio 25 d. Abi jos iš pradžių prisiglaudė pas savo seserį Marytę. Ji gyveno su mažais vaikais viename kambarėlyje. Vėliau abi seserys išėjo į pasaulį ieškoti darbo ir duonos. Uždarbiavo ir gyveno pas kaimynus, pažįstamus, sunkiu darbu atsilygindamos už duonos kąsnį ir pastogę.

Elenora ištekėjo už kaimo siuvėjo Adolfo Kuklio. Užaugino du vaikus. 1957 metais persikėlė į Vilnių. Pavilnyje pasistatė namą, pasikvietė į savo namus V.Voverienę, savo motiną, kuri iki tol kampininkavo pas svetimus. Mama mirė 1966 metais ant rūpestingų Eleonoros rankų. Palaidota Pavilnio kapinaitėse.

Vanda iš pradžių keliavo per žmones, vėliau, kai Alytuje buvo atidaryta siuvykla, jai pavyko ten įsidarbinti. Atlyginimas buvo mažas, todėl nuomoti butą negalėjo. Apsigyveno pas mielą moteriškę, kuri nuomos pinigų neprašė, nes Vanda buvo labai darbšti ir paslaugi: skalbė, butą tvarkė, daržą ravėjo, visur ir visada savo darbu padėjo šeimininkei.

Kai žuvo brolis Vladas, partizanas „Deksnys“, pasidarė Alytuje nesaugu. Enkavėdistai ją nuolat sekė, norėdami išsiaiškinti jos ryšius su jau tuo metu pagarsėjusiu savo narsumu ir laimėjusiu kelis mūšius su stribais ir enkavėdistais broliu V.Voveriu-Žaibu. 1947 m. gegužės 25 d. Alytaus enkavėdistai ją areštavo. Tardydavo naktimis, neleisdami miegoti.

1947 metų birželio pabaigoje į kamerą įstūmė žiauriai iškankintą kokių šešiolikos metų mergaitę. Jos veidas buvo kruvinas – ištisa žaizda, drabužiai sudraskyti, plaukai ištaršyti. Ji susigūžė kameros kamputyje ir vaitote vaitojo. Šaukėsi Dievo, mirties. Vakare tą mergaitę išvedė, ir daugiau jos niekas nematė. Kameroje buvusi pagyvenusi moteris pasakojo, kad sužvėrėjęs Alytaus enkavėdistas kpt. Savčenko į tos mergaitės tardymą atvedė kelis siauraakius azijiečius kareivius ir liepė ją prievartauti visokiausiais būdais. Ji tų kančių neatlaikė ir išdavė partizanų bunkerį. Kaip tik dėl to ji labiausiai ir sielojosi.

O šeštadienio ryte Alytaus MGB kieme gulėjo keli nužudyti ir žiauriai išniekinti partizanai. Vyrus iš kamerų vedžiojo jų atpažinti. Tą šaštadienio vakarą nuvedė pas tardytoją Laskovą. Į tardymą atėjo ir tas sadistas Savčenko. Jo ir išvaizda buvo baisi – visas raupuotas. Kaliniai jį vadino „velniapupiu“. Jis buvo kalėjimo režimo viršininkas. Kalbėdamasis su Laskovu, jis pasidžiaugė, kad pavyko likviduoti banditų bunkerį, paklausė, kaip sekasi Laskovui. Kai tas jam atsakė, kad Vanda tyli, Savčenko pasakė: „Nieko. Pirmadienį ji man prakalbės…“.

Visą naktį Vanda nemiegojo, baisus buvo ir sekmadienis. Ji karštai, kaip ir ta nelaiminga mergaitė, meldė Dievo, kad Jis atsiųstų jai mirtį, „… nes jeigu ir mane kankins, kaip tą mergaitę, tai geriau mirti…“, - mąstė Vandutė.

Pirmadienio ryte, vos tik koridoriuje kas subildėdavo, Vandutės širdis apmirdavo iš baimės, galvojo – jau ateina jos vesti į tardymą. O vyrai per sieną atkalė Morze žinutę, kad MGB kieme kabo vėliavos, parištos juodais kaspinais. Pasirodo, tas žiaurusis sadistas maudėsi Nemune ir paskendo. Visi lengviau atsiduso.

Po kelių dienų V.Voverytę nuteisė penkerius metus kalėti ir penkeriems metams be teisių. Kalėjo Kaune, vėliau Lukiškėse, 1948 m. gegužės 25 d. išvežė į Komiją, į Uchtos lagerį, vėliau – Kamenkos. Čia teko dirbti žemės ūkio darbus, žiemą miškuose ruošti medieną statyboms. Darbas buvo sunkus, maistas blogas, dažnai lankydavo mintys, kad jau niekada nepamatys Lietuvos, savo tėviškės.

Vandos gyvenime lemtinga diena buvo gegužės 25-oji. 1947 m. gegužės 25 d. prasidėjo jos golgotos kelias – 1952 m. gegužės 25 d. ją paleido iš lagerio. Sugrįžusi į Lietuvą iš pradžių apsigyveno pas seseris Eleonorą ir Marytę Bakaloriškėse. Jos tada gyveno ištremtųjų namuose. Vėliau išvažiavo į Vilnių ieškoti darbo. Prisiregistruoti galėjo tik Naujojoje Vilnioje (tada dar ji nepriklausė Vilniui). Padedama pažįstamų gavo darbą „Audėjuje“. Čia padirbėjusi pusantrų metų, buvo pakviesta į „Lelijos“ siuvimo fabriką, kur atlyginimas buvo žymiai didesnis. Iš „Lelijos“ ir į pensiją išėjo.

V.Voverytė 1955 metais ištekėjo už Jono Lagunavičiaus. Darbštūs lietuviai Pavilnyje pasistatė namą, užaugino du sūnus ir dukrą. Pirmagimis jų sūnus Viktoras žuvo sovietinėje kariuomenėje. Tarnavo Maskvoje. Likę vaikai užaugo, turi gražias šeimas. V.Voverytė-Lagunavičienė džiaugiasi penkiais vaikaičiais. Šalia jos gyvena sesuo Eleonora su šeima. Kai abi susitinka, prisiminimais grįžta į jų namus brangūs jų artimieji – nukankintas tėvas, broliai partizanai Vladas ir Vaclovas, pokario kančias ir skriaudas iškentėję kiti broliai ir seserys. Šiuose namuose prisimenamos ir dažnai niūniuojamos dainos, skirtos jų broliams didvyriams partizanams „Deksniui“ ir „Žaibui“, renkamos visos publikacijos apie Dainavos apygardos partizanus. Seserys Eleonora ir Vanda lankosi visuose Dainavos apygardos partizanų atminties renginiuose… kaip gyvas ryšys tarp didvyriškos mūsų tautos praeities… ir dabarties. Tol, kol šviečia akys, kol plaka širdys…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija