| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Žymiosios partizaninio karo
Rugpjūčio 5-ąją mirė viena žymiųjų partizaninio karo (1944 - 1953) dalyvių, ketvirtuoju Lietuvos prezidentu vadinamo partizanų vado Jono Žemaičio (1909 - 1953) ryšininkė Nina Nausėdaitė. Savo jaunystės metus atidavusi kovai už Lietuvos nepriklausomybę, tik per atsitiktinumą išvengusi ankstyvos žūties, jaunystės laikų kovos idealizmą ji išlaikė iki paskutinės gyvenimo minutės. Gimusi 1924 m. sausio 2-ąją Alytuje, vėliau N. Nausėdaitė su tėvais persikėlė į Kauną. Netrukus mirė tėvas, ir Nina kartu su seserimi ir motina - ukrainiete, pabėgusia nuo bolševikų teroro į Lietuvą, gyveno Aleksote. Ten baigė vidurinę mokyklą, studijavo Aukštesniojoje technikos mokykloje. Antrosios sovietinės okupacijos metais, sekdama savo sesers Elenos, dirbusios partizanų ryšininke Pietų Lietuvoje, pėdomis, tolimesnį gyvenimą nuo 1945 metų susiejo su partizaniniu judėjimu. Netrukus Nina tapo Tauro, Kęstučio, Vyčio apygardų štabų, Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS), kai kurių rinktinių vyriausiąja ryšininke. Ja ypač pasitikėjo Vyriausiojo partizanų štabo vadas Jonas Žemaitis. Rasa (tokia buvo Ninos partizaninė slapyvardė), kaip ir daugelis tuomečių partizanų vadų bei jų artimiausių ryšininkų, pateko į NKVD agentų (konkrečiai, Juozo Markulio - Erelio) pinkles. Po kelerių kovos metų susekta, kankinta, N.Nausėdaitė buvo nuteista dešimčiai metų nelaisvės Rusijos konclageriuose. Tik grįžusi iš kalėjimų, Nina sužinojo apie tragišką savo bendražygių likimą išduoti jie buvo išžudyti arba, geriausiu atveju, nuteisti ilgiems nelaisvės metams. Net ir išėjusiai į laisvę sovietų okupuotoje Lietuvoje N.Nausėdaitei nebuvo leista laisvai studijuoti ir dirbti. Tačiau vėliau išsipildė Ninos jaunystės svajonė - jai pavyko keliskart paskraidyti sklandytuvais ir iš aukštai pažiūrėti į gimtąją žemę, dėl kurios laisvės galvas paguldė jos bebaimiai bendražygiai. O dar po kelių dešimtmečių išsipildė didžioji N.Nausėdaitės svajonė Lietuva iškovojo tai, dėl ko žuvo jos jaunystės draugai, - laisvę ir nepriklausomybę. Buvo įvertinti ir narsios kovotojos nuopelnai - N.Nausėdaitė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu, jai suteiktas karinis kapitonės laipsnis. Tačiau Nina nesidžiaugė apdovanojimais: juk visi jos bendražygiai žuvę, o kas juos pakeistų nebėra.. Vienus paskutiniųjų jos žodžių lydėjo ir nuoskauda bei skausmas: Kokių gražių ir ištikimų vaikų buvo užsiauginusiLietuva per tuos du (nepriklausomybės) dešimtmečius! Nežinia, kiek turės praeiti metų, kol iš naujo užaugs šitokia karta. Nesigailiu nei savo apsisprendimo, kančių, nei artimųjų netekties. Gaila tik vieno, kad nežuvau drauge su jais, pačiais drąsiausiais, labiausiai mylinčiais ir gražiausiais būtų lengviau nei dabar. Likau gyva ir nesutinku tokių, jaučiuosi dėl to vieniša, labai pasigendu jų buvimo. Viskas būtų buvę kitaip ir su mūsų atgauta nepriklausomybe, jeigu jie būtų išlikę. Tokia ji, vieniša, liko ir išėjimo iš šio pasaulio dienomis. Nina Nausėdaitė kukliai, be jokių iškilmių, be padėkos kalbų sekmadienį, rugpjūčio 8-ąją, palaidota Kauno Eigulių kapinėse. Palaidota greta kitos naujųjų laikų kankinės Laptevų jūros tremtinės Dalios Grinkevičiūtės kapo. Ninai Nausėdaitei buvo pavesta organizuoti J.Lukšos grupės susitikimą su partizanų apygardų vadais, kurie turėjo susitarti dėl visų partizanų suvažiavimo 1947 m. sausio 18 d. Nina susitikimą organizavo gruodžio 22-ąją. Vadų posėdyje dalyvavo apygardos vadas J.Kasperavičius-Visvydas, organizacinio skyriaus viršininkas P.Bartkus-Rimgaila, J.Lukša-Kazimieras, A.Zaskevičius-Tautvaiša ir J.Markulis. Tada J.Markulis sužinojo apytikslę štabo dislokaciją. Buvo sutarta partizanų suvažiavimą organizuoti, kaip ir buvo numatyta, 1947 m. sausio 18 d. (Lietuvos naikinimas ir Tautos kova 1940-1998 metais. V., 1999). * * * Nina buvo stiprus žmogus. Ji žinojo, kad anksčiau ar vėliau bus MGB sumedžiota, todėl į palto atlapą buvo įsisiuvusi kalio cianido kapsulę, kad, esant reikalui, galėtų susitvarkyti". Ginklo niekada neturėjo ir nenešiojo. Daug kartų Nina paspruko iš saugumiečių rankų. Geri žmonės ją paslėpdavo. Kartą, važiuodama traukiniu į Vilnių, Nina pastebėjo, kad yra sekama. Norėdama atsikratyti persekiotojo, neprivažiavusi Vilniaus iššoko iš važiuojančio traukinio. Tada ji dar nežinojo, kad jos visos kelionės yra kontroliuojamos MGB per Markulį. Nina jautėsi drąsi ir laisva, nes žinojo, kad iškilus pavojui spės susitvarkyti". Deja, Dievo valia buvo kitokia. Ji buvo suimta tada, kai, aplankiusi mamą, paltą pakeitė kailinukais, į kuriuos kalio cianido kapsulę įsisiūti užmiršo. Tik po kelerių metų mama, ardydama jos paltuką, atrado kapsulę. Kai Niną suėmė, surišo rankas ir kojas, į sukvežimį ir iš jo bei kalėjime mėtė kaip kokį maišą. Atvežė į Kauno saugumą. Tardė žydas Odincovas. Šalia fizinių kankinimų būdų jis sugalvojo ir originalių psichologinių: sodino ją į kamerą su išprotėjusia mergina, kuri šaukdavo, spardydavosi, mušdavosi, naktimis neleisdavo miegoti, smaugdavo (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo provokatorė). Kitas moteriai itin ciniškas kankinimo būdas - visus metus laikė vienutėje tais pačiais drabužiais, neleido persirengti. Draugų atneštų drabužių neleido perduoti. Vėliau iš Kauno saugumo perkėlė į Vilniaus KGB rūsius. Vilniuje ją tardė pagarsėjęs žiaurumu saugumietis Počkaj. Paskutinis jos tardytojas buvo kaukazietis, inteligentiškas, apsiskaitęs žmogus, kuris, matydamas jos kančias ir nepalaužiamą patriotės valią, pavadino ją šių laikų Antigone. N.Nausėdaitė buvo nuteista kalėti 10 metų. Uchtos ir Kazachstano speclagerių golgotos, kolonos su čekistų pjudomais šunimis, sunkus alinantis 12 valandų per dieną darbas. Susirgusi tuberkulioze, buvo nurašyta į invalidų gretas. Sunkiai sergančią Niną surado mama. 1955 m. gegužės 22 d. Niną, sergančią sunkia tuberkuliozės forma, iš lagerio paleido. Ji prisiglaudė pas mamą, kurį laiką gydėsi. Reikėjo sustiprėti, bet gyventi irgi reikėjo. Bandė stoti į Politechnikos institutą, bet įnirtingų KPI partorgo Martinaičio išpuolių negalėjo atlaikyti ir didžiadvasiškasis K.Baršauskas. Nina įsidarbino mechaninėse dirbtuvėse Kaune - iš pradžių šaltkalve, vėliau technike. Likusių senų bičiulių dėka vėliau buvo įdarbinta DOSAF'e, arčiau sklandytuvų, ieškojo informacijos apie savo draugų likimus. * * * Nuo pat pirmųjų Sąjūdžio gyvavimo dienų N.Nausėdaitė aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių renginiuose, partizanų perlaidojimuose, nors buvo silpnos sveikatos. Nina - stiprios dvasios moteris. Paklausta, kaip ji dabar, jau gyvenimo saulėlydyje, vertina savo likimą, atsakė: Aš esu laiminga, kad nieko neišdaviau... Jeigu reikėtų viską pakartoti - rinkčiausi tą patį kelią". Su pasididžiavimu ji kalbėjo apie tai, kad Jonas Žemaitis, sužinojęs, jog Nina suimta, nekeitė nei slapyvardžių, nei vadavietės, tik pasakė: Rasa ne iš tų, kurios išduoda, - viskas lieka kaip buvę!" Prof. Ona Voverienė, Esu laiminga, nieko neišdavusi,
MGB pavėlavo ieškoti J. Žemaičio sūnaus. K. Teišerskienei vaiko neradus, J. Žemaitis skubiai paprašė pagelbėti ryšininkę Niną Nausėdaitę-Rasą. Ši studentė liepos mėnesį ryšio reikalais buvo atvykusi į Žebenkšties rinktinę ir patekusi į Pyragių kautynes. Ji pažinojo E. Žemaitienę, ne kartą buvo lydėjusi ją pas vyrą. Buvusi Aukštesniosios technikos mokyklos studentė pati gyveno nelegaliai. Jos sesuo, buvusi Medicinos instituto studentė, partizanavo Tauro apygardoje, todėl čekistai budriai sekė jų motiną. Neturėdama kitos išeities, N. Nausėdaitė skubiai nuvežė J. Žemaičio sūnų Laimutį į Pavenčius pas savo motiną, o tada pradėjo ieškoti vaikui patikimesnio prieglobsčio. Kaune apėjusi pažįstamus ir neradusi, kas priglaustų berniuką, prisiminė pažįstamą - 1941 m. suimto kpt. J. Vabalo, kuris kartu su J. Polujansku etapais per kalėjimus buvo išvežtas į Rusiją, žmoną. Ši priglaudė J. Žemaičio sūnų. Vėliau jam buvo surasta globėja Ona Liubinavičienė. * * * Apygardos sukūrimas buvo tik partizanų vienijimosi pradžia. Iš anapus Nemuno, iš Tauro apygardos, ateidavo žinių apie pastangas vykdyti centralizaciją. Pirmąsias žinias apie vieningos organizacijos idėją dar liepos mėnesį atnešė ryšininkė N. Nausėdaitė, pranešusi apie užsienio atstovų Jono Deksnio ir Vytauto Stanevičiaus apsilankymą Tauro apygardoje. Veikiai buvo gauta informacija apie profesoriaus Erelio - Juozo Markulio kuriamą Bendrą demokratinį pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Iki tol rinktinė laikė save LLA (Lietuvos Laisvės Armija - red.) padaliniu. * * * Gruodžio pradžioje pagrindinė ryšininkė N. Nausėdaitė drauge su JKA (Jungtinė Kęstučio Apygarda - red.) ryšininke R. Jankevičiūte išvyko į apygardą derinti susitikimo. Nors partizanai bijojo provokacijos ir gana įtariai žiūrėjo į BDPS, tačiau nutarė susitikti su profesoriumi Ereliu -J. Markuliu. Pasitikėjimą didino tai, kad apygardos informacinio skyriaus viršininkas mokytojas P. Paulaitis-Aidas buvo pažįstamas su J. Markuliu. Tą pačią naktį 4 val. ryto ryšininkė N. Nausėdaitė Batakiuose sėdo į traukinį ir išvyko į Vilnių pranešti, kad dėl susitikimo su J. Markuliu sutarta. 1946 m. gruodžio 22 d., lydimas A. Zaskevičiaus ir J. Lukšos, į apygardą atvyko BDPS pirmininkas Erelis - MGB agentas J. Markulis. Ryšininkas A. Kairys Batakių geležinkelio stotyje pasitiko svečius ir nuvedė juos pas ūkininką Šimaitį. Erelis labai norėjo patekti į apygardos štabo bunkerį, tačiau partizanai konspiracijos sumetimais į vadavietę jo nevedė. Tuo pačiu metu, kai J. Kasperavičius intensyviai rengėsi suvažiavimui, J. Lukša, Tauro apygardos atstovas J. Markulio kuriamoje bendroje vadovybėje, netikėtai išsiaiškino, kad J. Marku-lis yra MGB agentas, o BDPS kūrimas - MGB provokacija. Tauro apygarda skubėjo įspėti visas kitas apygardas ir pranešti, kad suvažiavimas, jau be MGB provokatorių, įvyks kitu laiku ir kitoje vietoje. Į Kęstučio apygardą išvyko ryšininkė N. Nausėdaitė. Iš Vilniaus ji pasitraukė kartu su J. Lukša ir A. Zaskevičiumi. Iki Kauno važiavo sunkvežimiu. Čia atsisveikino su vyrais: jie pasuko į Tauro apygardą, o N. Nausėdaitė - į Raseinius. JKA vadovybę tikėjosi rasti įprastoje vietoje, tačiau atvykusi į ryšio punktą sužinojo, kad dėl čekistų siautėjimo partizanai pasitraukė Tauragės link. Delsti nebuvo galima, J. Markulio išdavystės padariniai galėjo būti tragiški. Temstant su vietine ryšininke N. Nausėdaitė išėjo ieškoti JKA vadovybės. Buvo šalta žiemos naktis, einant mišku aplink stūgavo vilkai. Reikiamą sodybą merginos pasiekė auštant. Netrukus atėjo partizanai. N. Nausėdaitė J. Žemaičiui ir P. Bartkui pranešė, kad J. Markulis - MGB provokatorius. Buvo sausio 11-oji. Nuvykti į suvažiavimą, surengtą trimis dienomis anksčiau, nebebuvo galimybių. JKA atstovu naujai kuriamame BDPS buvo patvirtintas mokytojas nuo Veliuonos Giedrius(?)-Žygimantas. * * * J.Žemaitis nė minutės nepamiršo sūnaus, kuriuo rūpintis daugiau nebuvo kam. Iš ryšininkės N. Nausėdaitės žinojo jį buvus paliktą pas pažįstamo kpt. J. Vabalo, suimto 1941 m., žmoną. Vėliau buvo surasta globėja - mokytoja O. Liubinavičienė. Globėjos tėvai gyveno Batakių valsčiaus Ožnugarių kaime, o jos brolis A. Ziaunys buvo gerai pažįstamas su to krašto partizanais Albertu Norkumi ir J. Nuobaru. Taigi žinojo sūnų esant patikimose rankose, tačiau suėmus ryšininkę N. Nausėdaitę teko ir vėl ieškoti ryšio su sūnaus Laimučio globėja. 1947 m. vasarą į Kauną važinėjančiai ryšininkei R. Jankevičiūtei J. Žemaitis pavedė surasti vaiką ir jo globėją, kurią žinojo dirbant Vilkijoje vaikų darželio vedėja. Kai ryšininkė paklausė, kaip pažinti vaiką, J. Žemaitis atsakė: Panašus į mane. Prašė žodžiu globėjai perduoti, kad tėvas nori pamatyti sūnų, o augintoja pati turėjo spręsti, ar nori ir ar gali važiuoti į susitikimą. Iš knygos: Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, V., 1998
Senos dzūkės pasakojimas. 1947-ieji.
Ech, jaunystė, Lietuva, laisvė * O jaunutė pražilus per valandą ryšininkė (Kaimas lig šiolei prisimena: Prašys, kad parudusią skiautę įdėtų į ranką
* Ne per seniausiai, žinau, ir tas buvusis stribas
pasimirė, Ir atleisk, kaip atleidžiame - Nėjo betgi, nors mirštąs pasikvietė kunigą
Tai girios laukymei, bažnytkaimio rinkai, RASŪNAS Kely iš Leipalingio į Vilnių 1997 04 18
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |