|
Vilniaus Eucharistijos bičiuliai
Ramūnas LABANAUSKAS
Kiekvienais metais gausėja mokslinių straipsnių, publikacijų
ar prisiminimų, skirtų Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui (EBS). Savo
veiklą pradėjęs 1969 metais, EBS ypač paplito aštunto dešimtmečio
antroje pusėje ir devintame dešimtmetyje. Tuo metu sąjūdis rengė
net po kelis tūkstančius jaunų žmonių sutraukiančias permaldavimo
eisenas į Šiluvą, atstatė ir prižiūrėjo Kryžių kalną, statydavo
kryžius pakelėse, teikė visuomenei pamaldumo pavyzdį gausiai dalyvaudami
Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Bičiuliai veiksmingai įsitraukė
į ištremtų vyskupų ir veiklių kunigų vadovaujamą katalikiškąjį pasipriešinimo
sąjūdį: teikdavo informaciją LKB kronikai, platindavo ją bei kitus
pogrindžio leidinius, paremdavo sovietinės valdžios persekiojamus
kunigus. Devintame dešimtmetyje jau iš pačių bičiulių kilę kunigai
A.Gudaitis, A.Gražulis, P.Baniulis ir kiti stojo į pirmąsias kovojančios
Bažnyčios gretas.
Šimtai jaunuolių savo susirinkimuose studijuodavo teologiją, filosofiją, Bažnyčios ir Lietuvos istoriją, susipažindavo su šeimos gyvenimo pagrindais, gaudavo konspiracijos žinių, būtinų dažniausiai neišvengiamam susitikimui su KGB. Bendravimas su politiniais kaliniais ir disidentais, kunigų ir vienuolių konferencijos ir dalyvavimas rekolekcijose stiprino bičiulius intelektualiai ir dvasiškai. Kadangi studijavo naujausią, ypač A.Maceinos, krikščioniškąją egzistencialistinę filosofiją, jie visiškai natūraliai perėmė II Vatikano Susirinkimo dvasią ir vėliau jau nepriklausomoje Lietuvoje tapo modernios, atviros šiuolaikinio pasaulio poreikiams Bažnyčios kūrėjais.
Tačiau apie veiklą Vilniuje kalbėti gana sunku. Šio straipsnio tikslas sužadinti buvusių bičiulių ar ir tebelaikančių save jais prisiminimus. Apskritai nėra lengva imtis šios temos, mat abejojama pačiu bičiulių egistavimo faktu Vilniuje. Tokias abejones reiškia patys bičiuliai. Tarkim, s. Gerarda (Elena Šuliauskaitė), Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė, pasak kunigo Algirdo Dauknio, vadovavusi vienai iš Eucharistijos bičiulių (EB) grupelių, teigia, jog Vilniuje nebūta jokių bičiulių, nors ir neneigia dirbusi su Šv. Mikalojaus parapijos jaunimu. Taip pat ir Alfonsas Vinclovas, kitų laikytas bičiuliu ir dalyvavęs bendrose akcijose su Petrašiūnų grupelės bičiuliais, buvęs vienu šio sąjūdžio vadų, nelinkęs savęs įvardyti bičiuliu. Nebuvo tikras dėl savo priklausomybės bičiuliams ir kun. Julius Sasnauskas, turėjęs Eucharistijos bičiulio ženkliuką ir knygelę: Gal ir aš priklausiau tiems Eucharistijos bičiuliams, nežinau.
Nors patys bičiuliai nebuvo tikri, ar apskritai būta bičiulių Vilniuje, KGB dėl to neturėjo jokių abejonių. KGB Vilniaus miesto skyriaus 1983 ir 1984 metų agentūrinio operatyvinio darbo planuose ir ataskaitose (Lietuvos ypatingasis archyvas, f.K-1, ap. 14, b.12,16, 20 ir 21) šalia vienuoliaujančio elemento ir reakcinių kunigų septynis kartus paminėti ir eucharistai lietuviškai būtų eucharistininkai, kaip, matyt, Eucharistijos bičiulius įvardydavo ne visai jiems palankiai nusiteikę asmenys. Darbas su Eucharistijos bičiuliais laikytas labai reikšmingu 1984 metų ataskaitoje rašoma, kad aktyviau dirbti su eucharistais ir bažnytiniu aktyvu juos įpareigojo komiteto vadovybė ir 5-oji valdyba (f.K-1, ap. 14, b.20).
KGB dokumentuose bičiuliais dažniausiai įvardijamas jaunimas moksleiviai, studentai ir jau dirbantys jaunuoliai. Reiškiamas nepasitenkinimas, kad reakciniai kunigai ir vienuoliaujantis elementas (tai, savaime suprantama, vienuolės) apdoroja eucharistus nacionalistine ir religine dvasia, kad reakciniai kunigai (konkrečiai minimas Šv.Petro ir Povilo bažnyčios kunigas Ričardas Černiauskas; su pasitenkinimu pažymima, kad jam buvo sutrukdyta organizuoti vienos jaunimo grupių kelionę į šventas vietas) įtraukdavo juos į antivisuomeninius sambūrius, rengė eisenas, keliones į šventas vietas, organizavo patarnavimą liturgijoje.
Minimi konkretūs Eucharistijos bičiulių veiklos faktai ir pavardės. Štai dėl 1984 metų gegužę Oginskio gatvės rajone išplatintų religinio tautinio (nacionalistinio) turinio lapelių įtariami ir eucharistai (f.K-1, ap. 14, b.16) (atrodo, turimi galvoje veikiantys būtent minėtame rajone). Eucharistijos bičiuliais laikomi A.Vienuolio vidurinės mokyklos mokiniai Sadauskas, Aukštikalnis, Drabata, Baltušis (f.K-1, ap. 14, b.21), galimas daiktas, ir 94-ojo vaikų darželio muzikos mokytoja I.Gripkauskaitė bei 50-osios vidurinės mokyklos septintos klasės mokinė Bartusevičiūtė (f.K-1, ap. 14, b.20). Apie kai kurių elgesį buvo informuotos mokymo įstaigos, kad būtų imtasi auklėjamojo pobūdžio priemonių, o tai reiškė mokinių žeminimą ir persekiojimą.
Pažymoje apie operatyvinę padėtį Vilniaus mieste 1983 metais (f.K-1, ap. 14, b.12) rašoma, kad priešiškai nusiteikę kunigai ir vienuolės plačiai naudojasi senomis vadinamojo eucharistinio judėjimo religinėmis tradicijomis. Sunku kaip nors tiksliai traktuoti šią informaciją. Čia galimi keli paaiškinimai: arba KGB žinojo tam tikruose EBS sluoksniuose, turinčiuose artimų kontaktų su buvusiais ateitininkais, paplitusią EBS genezės versiją, pagal kurią Eucharistijos bičiuliai organiškai pratęsė ateitininkų, propagavusių eucharistinį pamaldumą, veiklą okupacijos sąlygomis, arba visgi tai buvo tarp kai kurių bičiulių paplitusios EB, kaip asmeninio pamaldumo, asmeninio santykio su Dievu, neturinčio specifinės išorinės išraiškos, atspindys. Labiau įtikėtinas būtų trečiasis paaiškinimas, kad šiuo atveju turėtos galvoje ne religiškai užsiangažavusios grupės (tuo pačiu tai įrodo, kokiu reikšmingu šį sąjūdį laikė KGB), o tai, kiek jų nariai galėjo arba norėjo būti įvardyti Eucharistijos bičiuliais siaurąja prasme, priklausytų nuo jų pačių asmeninio apsisprendimo, kuris kitiems grupės nariams buvo visiškai neaktualus. Iš esmės šiame KGB pasaže galima įžvelgti du jau pačių bičiulių konstatuotus įsitraukimo į EBS lygmenis: tikrąją narystę ir neapibrėžtą dalyvavimą judėjime, tik, kitaip nei Kaune, Vilniuje ta tikroji narystė liko asmeninio apsisprendimo reikalas nebūta ryškesnio atsiskyrimo nuo šiaip tikėjimo klausimais besidominčiųjų. Kitaip sakant, tie save laikantys bičiuliais tiesiog veikė religiškai angažuotose grupėse, kurių dauguma narių nebuvo linkę įvardyti save bičiuliais ar atlikinėti specifinių bičiulių įsipareigojimų (eucharistinis pusvalandis, mėnesinės intencijos, ženkliuko nešiojimas), nors visi jie daugiau ar mažiau dalyvaudavo bendruose EBS renginiuose visos Lietuvos mastu. Dėl šios priežasties bent jau šiame tyrimų etape visos šios grupelės laikytinos integralia EBS dalimi ir tik papildomi tyrimai leistų išskirti specifinį tikrųjų bičiulių veiklos pobūdį. Todėl, norint suvokti EBS veikimo Vilniuje pobūdį ir mastą, teks apžvelgti visą tokių religiškai angažuotų grupelių panoramą.
Tikintieji į tokias grupeles būrėsi pagal amžių: galima išskirti besimokančio, studentiško, dirbančio jaunimo, sąlyginai inteligentų bei disidentų sambūrius. Tie patys asmenys galėjo dalyvauti keliuose lygmenyse. Tarkim, EB veikloje ar, kaip disidentai, dar slaptesniuose susibūrimuose.
Rimtesnė Eucharistijos bičiulių veikla Vilniuje
prasidėjo pradėjus dirbti kunigui R.Černiauskui. Ankstesnį laikotarpį
būtų galima pavadinti EBS priešistore. Dar iki 1973 metų Vilniuje
lankydavosi ir bičiulių idėją bandė skleisti s. Gema (Jadvyga Stanelytė),
apie 1973 metus Vilniuje pradėjo veikti s. Gerarda, būta Vilniuje
ir kitų Eucharistinio Jėzaus seserų, kurios, aišku, žinojo apie
EBS ir galėjo jį paskleisti tarp pasauliečių. Chemijos institute
dirbdamas, nuolat iš Kauno atvažiuodavo A.Patackas. Jis tuo metu
kartu su A.Saudargu, M.Laurinkumi ir Stepu Ašmantu gyveno Mokslų
akademijos aspirantų bendrabutyje netoli dabartinio Seimo rūmų.
Jo kambarys 1972-1973 metais buvo virtęs savotišku klubu ar mokykla,
kurioje buvo bandoma sukurti katalikiškosios ir lietuviškosios kultūrų
sintezės modelį*.
Šiame klube lankydavosi Arvydas Šliogeris, Juozas Prapiestis,
Aldona Katkauskaitė, Gema Bagdonavičiūtė, Zita Vanagaitė, Birutė
Burauskaitė, Gediminas Radzevičius, Paulius Martinaitis, Alfonsas
Juška, Rimantas Matulis ir kiti. 1970 metų pavasarį Antanės Kučinskaitės
bute pasiklausyti kunigo Juozo Zdebskio konferencijų rinkosi apie
30 inteligentų (tarp jų Elena Grinaveckienė, Vytautas Vitkauskas,
Antanas Balašaitis). Vilniaus inteligentams jis vesdavo ir rekolekcijas
jos vykdavo kolektyviniuose soduose netoli miesto. Jose dalyvaudavusi
s.Birutė Gučaitė 1974 metais subūrė kelionei į kalnus inteligentus
(universiteto filologus), tarp jų buvo ir K.Ambrasas. Kelionėje
dalyvavo keli studentai ir vienuolė Zita. Kartu vyko ir kunigas
J.Zdebskis, kuris Šlavantuose pats turėjo subūręs bičiulių grupę,
be to, ne kartą buvo vedęs konferencijas ir rekolekcijas bičiuliams
Kaune ir kitose Lietuvos vietose, todėl labai įtikėtina, kad 1970-1978
metais Vilniuje žinota apie Eucharistijos bičiulius, o gal net ir
būta asmenų, kurie laikėsi bičiulių įsipareigojimų.
Inteligentų susirinkimai nenutrūko ir vėliau. Juose nesunkiai įžvelgiamas Eucharistijos bičiulių pėdsakas. Tarkim, 1977-1978 metais vilniečiams, jau minėtam A.Patackui pasiūlius (greičiausiai per B.Burauskaitę, mat ji A.Patacką laiko savu žmogumi), s.Gema skaitė paskaitas apie Senąjį Testamentą. B.Burauskaitė prisimena kelis kartus pati važiavusi į Kauną, Kalniečių mikrorajoną, paklausyti s.Gemos.
Daugelis potencialių bičiulių lygiagrečiai dalyvavo Liaudies dainų klubo, pratęsusio Ramuvos tradicijas, veikloje. Klubas daug nuveikė gaivindamas senuosius lietuvių papročius ir šventes, klubo nariai lankė lietuvius Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, žadino jų tautinę savimonę, platino pogrindinę, taip pat ir katalikiškąją spaudą ir taip patraukė KGB dėmesį. Nemaža dalis klubo narių laikė save sąmoningais katalikais, o kai kurie iš jų galbūt buvo tikrieji bičiuliai. Bent dešimt jų rinkdavosi pas Šutinius, gyvenusius tuo metu Verkių bokšte: Rimantas Matulis (kitaip nei likusieji, jis savęs nelaikė kataliku), Vanda Urbonaitė, Aldona Katkauskaitė, Zita Vanagaitė, Birutė Burauskaitė, Gaudenta Juozaitytė, Algirdas Patackas, Juozas Prapiestis, Gediminas Radzevičius. Kiti krikščioniškos orientacijos Liaudies dainų klubo nariai turėdavo savus būrelius, pavyzdžiui, Loreta ir Alfonsas Vinclovai. Jų draugų būrelyje buvo apie 15-20 asmenų.
Šiaip ar taip, bičiulių veikloje dalyvavo ir Gema Bagdonavičiūtė, seserys Atkočiūnaitės, s.Aldona Kazėnaitė, Julius ir Ritonė Šalkauskai, Margarita Vaitiekūnaitė, Petras Cidzikas. Pastarasis bene vienintelis, kurį be jokių išlygų galima pripažinti buvus tikruoju bičiuliu. P.Cidzikas pokalbyje su straipsnio autoriumi pateikė įdomių faktų apie bičiulių veiklą Vilniuje. Jis prisiminė kursus kelis kartus net įvardijo juos universitetu vykusius Vilniuje, taip pat galbūt ir Kaune apie 1983 metus. Juose klausytojai būdavo supažindinami su Lietuvos, lietuvių kalbos istorija, teise, konspiracija. Nors, galimas daiktas, jis suplaka tuos kursus su s.Gemos paskaitomis apie Senąjį Testamentą. Klausytojų buvę apie 30-40 iš visos Lietuvos. Anot jo, tuose kursuose dalyvaudavusios kelios merginos iš Vilniaus. Pats P.Cidzikas sakosi organizuodavęs ekskursijas (rinkdavo pinigus, parūpindavo transportą) į Baltarusiją ar Kaliningrado sritį. Vidas ir Loreta Abraičiai Eucharistijos bičiule laiko ir Nijolę Sadūnaitę, kuri visada nešiodavusi ženkliuką.
Neabejotinas Eucharistijos bičiulių veikimas Vilniuje
sietinas su Šv.Mikalojaus bažnyčios vikaro kun. R.Černiausko vardu.
Apie 1978 metus, anot A.Vinclovo, jis buvo pakviestas skaityti paskaitų
į Žvėryno bažnyčios parapiją. Ta proga jis papasakojo susirinkusiems
apie Eucharistijos bičiulius ir išdalijo įstatų knygeles ir ženkliukus.
Matyt, truputį anksčiau analogiškai kun. R.Černiauskas buvo pasielgęs
ir Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijoje. Šioje parapijoje jis buvo
subūręs veiklią jaunimo grupę, nebijojo pasitelkti patarnavimui
mokinių. Jo drąsūs pamokslai sutraukdavo būrius jaunimo ir inteligentų.
Tad nė kiek nestebina tai, kad KGB užvedė jam DOP**,
o 1982 metais jis buvo perkeltas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią,
iš jo buvo atimta teisė sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių.
Be Šv. Mikalojaus parapijos, labai aktyvus buvo ir Šv.Rapolo, Žvėryno bei Šv.Petro ir Povilo parapijų jaunimas. Be abejo, tą nulėmė ypatingas atsidavimas veikliųjų kunigų tokie buvo R.Černiauskas ir K.Vasiliauskas, taip pat vienuolių, priklausančių Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai (kitos kongregacijos gerokai mažiau prisidėjo prie jaunimo būrimo, pavyzdžiui, nieko nenuveikė iki 1979 metų Šv. Mikalojaus parapijoje veikusi Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacija, įkurta monsinjoro Č. Krivaičio). Žvėryno bei Šv.Petro ir Povilo parapijų jaunimas artimai bendravo, o Šv. Mikalojaus tik epizodiškai. O šiaip jau tokių tikinčio mokyklinio amžiaus jaunimo grupelių būta prie kiekvienos iš dešimt tuo metu veikusių Vilniaus bažnyčių. Jaunuoliai patarnaudavo per šv. Mišias, dalyvaudavo eisenose, studijuodavo dogmatiką, Bažnyčios istoriją, važinėdavo į ekskursijas, dalyvaudavo rekolekcijose. Jos vykdavo ir Mindūnuose, Molėtų rajone, kur 1981 m. birželio 20 d. KGB užklupo grupę jaunuolių su kun. R.Černiausku. Visos tos grupelės, jei jų nariai ir nepraktikuodavo bičiuliško pamaldumo, įsitraukdavo į EBS per Kauno Petrašiūnų būrelį ir, konkrečiai, per s.Aldoną Raižytę, kuri laikytina Kauno ir Vilniaus ryšininke, nors kartais ir patys tų grupelių atstovai dalyvaudavo bičiulių renginiuose Kaune.
Intelektualesnis ar ambicingesnis jaunimas rinkdavosi savarankiškai. Kunigas A.Dauknys prisimena keletą tokių savišvietos būrelių. Būta V.Petkaus būrelio, kuriame dalyvavo Bajoras (Vytautas Bogušis), Jautis (matyt, Algirdas Masilionis), J.Sasnauskas, Andrius Tučkus ir pats A.Dauknys (Apaštalas). Tarp J.Sasnausko pažįstamų savo ruožtu dar minimas Regimantas Paulionis. Visi jie tuo metu buvo patarnautojai Šv.Mikalojaus bažnyčioje ir priklausė blaivybės sąjūdžiui. Šios grupelės vienas lyderių J.Sasnauskas, atrodo, buvo veikiamas labai prieštaringų jėgų: viena vertus, jam įtakos, matyt, turėjo V.Petkaus krikščioniškai egzistencialistinis nusiteikimas, kita vertus, jį veikė A.Terlecko laicistinį atspalvį turintis skepticizmas Bažnyčios atžvilgiu. Neatsitiktinai tai atsispindi J.Sasnausko leksikoje: tikinčias Kauno moteris jis vadina poniutėmis arba davatkomis, o kunigus - buožėmis.
Taip pat būta Valentinavičiaus grupės, kurioje dalyvavo jo sūnus, būsimas kunigas Edvardas Rydzikas bei s. Birutė Gučaitė. Trečioji grupė sąlyginai vadintina s.Gerardos grupe. Anot kun. A.Dauknio, buvo renkamasi jos namuose Putnos gatvėje arba Šv. Mikalojaus bažnyčios bokšte, antrame aukšte. Į susirinkimus buvo kviečiami kunigai A.Svarinskas, J.Poderis bei kt.
Kai kurie minėtų grupelių nariai užmegzdavo kontaktus su disidentais ir patys įsitraukdavo į pogrindinę veiklą. Minėtas A.Vinclovas iš Žvėryno parapijos, tapęs savo grupelės lyderiu, pradėtas kviesti į visos Lietuvos vadų susirinkimus, kurie dažniausiai vykdavo Kaune (keli ir Vilniuje). Petrašiūnų jaunimas vadams net buvo suorganizavęs istorines teologijos studijas, kurios vykdavo kas vieną du mėnesius. Kaune A.Vinclovas susipažino su Povilu Butkevičiumi, Antanu Patacku (Algirdo Patacko tėvu), turėjo ryšių su Maskvos disidentais, B.Burauskaite. Vėliau dalyvavo bendroje veikloje su Algirdu Patacku. Tarp J.Sasnausko pažįstamų disidentų figūruoja A.Terlecko, V.Petkaus, V.Bogušio, K.Jokubyno, Ragaišių, J.Volungevičiaus, Z.Vanagaitės, B.Gajausko, J. Protusevičiaus, R.Matulio, B.Burauskaitės pavardės. Kunigo J.Zdebskio auklėtinis R.Grigas taip pat buvo įsitraukęs į pogrindinę veiklą: kartu su V.Bogušiu išleido kelis Vyčio numerius.
Taigi, peržvelgus dviejų dešimtmečių religiškai angažuotų
grupių veikimo Vilniuje panoramą, ne tiek jau daug neabejotinai
neginčytinų tikrųjų EB pėdsakų pavyko surasti. Santykį tarp tikrosios
narystės ir neapibrėžto dalyvavimo judėjime bei bičiuliškojo dvasingumo
reikšmę jam, tuo pačiu ir tikrąjį EBS vaidmenį katalikiškame pasipriešinimo
sąjūdyje padės nustatyti tik kompleksiški tyrimai ateityje.
*
Plačiau žr. Apie Romuvą, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas.
Naujasis židinys, 1994. Nr. 1; Vildžiūnas P. Apie mitologinę
stagnaciją. Knygų aidai, 2004. Nr. 2-3
**
Delo operativnoj razrabotki DOP operatyvinio apdorojimo byla
© 2004 "XXI amžius"
|