|
Susirūpinta pilietine sveikata
Demokratijos mechanizmo esmė paprasta: ,,Tebūnie taip, kaip nori dauguma. Dauguma, suprantama, nori, kad būtų gerai. Tačiau, kad būtų gerai, dauguma turi būti gera; jos valia turi būti gera, elgesys grindžiamas pareiga ir atsakomybe, asmeniniai interesai neturi nustelbti valstybės siekių, buities reikaliukai būties dalykų. Jei tokios daugumos nėra, iš demokratijos mechanizmo galima laukti tik demokratijos grimasų, netvarkos valstybėje, pavojų prarasti valstybingumą. Gera dauguma gali rastis iš pilietinės, besirūpinančios savo tautos ir jos valstybės reikalais, visuomenės, politizuotos, gebančios valdyti demokratijos mechanizmą. Politika, trumpai tariant, yra valstybės reikalų tvarkymas, todėl politikos reikalai turi rūpėti ne vien politikams profesionalams, partijoms, Seimo nariams, bet visai visuomenei, kuri ir sudaro valstybę.
Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo; buvo ,,sovietskij narod (tarybinė liaudis), Komunistų partijai ir jos parankinei KGB paklusni vergų minia. Todėl kalbėti apie gerąją visuomenės dalį ar jos daugumą (ji buvo sunaikinta) nėra prasmės. Visuomenė nuo valstybės reikalų tvarkymo (politikos) buvo nušalinta, už kišimąsi į politiką buvo persekiojama, baudžiama. Kai Sovietų Sąjunga žlugo (Lietuvos indėlis į tos imperijos griūtį neabejotinas), visuomenė neišėjo į gatves, griūčiai nesipriešino nei ginklu, nei taikiai. Vadinamųjų sovietinių respublikų vadovams su Borisu Jelcinu priešakyje susirinkus Baltarusijos Beloviežo girioje ir paskelbus, kad SSRS nebėra, ,,liaudis, paklusni vergų minia, su tuo iškart sutiko. Nenagrinėsime, kaip dabar reikalai klostosi SSRS teisių ir pareigų perėmėjoje Rusijos Federacijoje, nes ten valdžią iš tikrųjų perėmė buvę sovietiniai KGB dariniai su buvusiu etatiniu KGB darbuotoju V. Putinu priešakyje. Mums verta itin uoliai susirūpinti mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės pilietinės visuomenės ugdymu, jos telkimu valstybės reikalams tvarkyti.
Pirmoji Lietuvos Respublika per du dešimtmečius sugebėjo išsiugdyti pilietį, tačiau suformuoti pilietinės visuomenės nespėjo. Iš tikrųjų pilietinė visuomenė susitelkė, kai Lietuva neteko valstybingumo, kai reikėjo priešintis okupacijai; pilietinė visuomenė būrėsi miškuose partizaninei kovai. Nespėję pasitraukti į miškus ar užsienius, tikri piliečiai patriotai (mokytojai, iškilūs verslininkai bei ūkininkai, karininkai, dvasininkai) buvo brukami į gyvulinius vagonus, gabenami į Sibirą, kalinami, žudomi. Geriausioji tautos dalis tautos žiedas žuvo Sibire, Lietuvos miškuose ar kalėjimuose. Reikia dėkoti Dievui, kad dabarčiai liko išgyvenusių Lietuvoje ir pasitraukusių į užsienį, tačiau grįžtančių patriotų tautiečių: jiems atiteko sunki, kilni, šventa paklupdytos tautos prikėlimo priedermė.
Nors gerąją dalį visuomenės Lietuva galutinai prarado, galių atkurti valstybę 1990 metais užteko. Tik tvirtinti valstybę nesiseka, nes pilietinės visuomenės dar neturime. Džiaugtis reikia, kad išliko ir grįžo į Lietuvą daug iškilių asmenybių, kurios asmeniniu pavyzdžiu, aktyvia veikla ugdo ir telkia visuomenę, moko demokratiškai tvarkytis. Dera čia paminėti generolą Joną Kronkaitį su žmona Rūta, prezidentą Valdą Adamkų ir Almą Adamkienę, Adolfą Damušį (a.a.) ir Jadvygą Damušienę, Vilių Bražėną ir Edą Bražėnienę (a.a.), Vytautą Dambravą ir Undą Dambravienę
Visų neišvardysi. Jų tėvynės meilės pavyzdys, veiklos pėdsakas iki sugrįžtant ir dabar Lietuvoje geriausios pilietinio, tautinio patriotinio ugdymo pamokos, neįkainojamas indėlis į Lietuvos valstybingumo ir demokratijos tvirtinimą.
Liepos pradžioje V.Adamkaus ir Atviros Lietuvos fondai įkūrė Pilietinės visuomenės institutą, kuris turėtų išjudinti mūsų apsnūdusią visuomenę. Visuomenė iš tikrųjų nėra apsnūdusi (savanaudiškiems tikslams skirtą veiklą dažnai pažaboti sunku), o sunkiai pasiligojusi. Ir negalima dėl to visuomenės kaltinti, kaip nekaltiname ligonio. Reikia gydyti. Dešimtmečius trukęs komunistinis ,,auklėjimas sužlugdė dorovę, visuomenę išstūmė iš amžinųjų vertybių lauko, visuomenė susirgo sovietine raudonlige. Vakarykščiai ,,auklėtojai niekur nedingo, jie gyvena ir veikia tarp mūsų, daugelis veikia valstybės nenaudai. Negalima kaltinti ir jų, nes jie pasiligoję sunkiausiai, jie per komunistinę valktį vis dar nepraregi. Ir tie, anot Vaižganto, ,,padliecai yra mūsų broliai, jiems reikalingas ypatingas gydymas. Medicina ligoniams gydyti turi specialistus, su ligomis kovoja visa armija Hipokrato kareivių. O visuomenės ,,gydymas iki šiol buvo paliktas savitarnai (liaudies medicinai). Todėl Lietuvoje tokia partijų gausa, tarpsta politinių šundaktarių, užkalbėtojų, burtininkų, ,,gelbėtojų dariniai, kurie, mulkindami žmones, eina į valdžią, nedirba žmonių labui, o tunka iš politinio verslo. Kai trūksta savų šundaktarių, į talką veržiasi veikėjai iš netolimo užsienio. Antai iš Archangelsko atvykęs rusas Viktoras Uspaskich mūsų partijų ketvirtąjį dešimtuką papildė dar viena, jo sukurpta Darbo partija. Partijos vadeiva, neaiškiais būdais tapęs milijonieriumi, cerkves statydina Rusijoje, prašmatnius butus perka Maskvoje ir Palangoje, o pastaruoju metu pasišovė nupirkti Lietuvos Seimą, nes jo partija populiariausia. Šios partijos visuomenė nepažįsta, tačiau pažįsta vadeivą; jis lietuvius nemokamai pavaišina ledais ir mokamai raugintais agurkais, scenoje pašoka rusišką kazokėlį, padainuoja ir esamas valdžias purvais drabsto. Šito ,,liaudžiai pakanka, rinkimams atėjus, gal ir parduos Viktorui Seimą
Sveikintinas prezidento Valdo Adamkaus siekis tvirtinti pilietinę visuomenę. Į šį skatinimą turėtų atsiliepti ne tik Seimas, Vyriausybė, tradicinės partijos, visuomeninės organizacijos, bet ir šeima, mokykla, Bažnyčia, visa visuomenė, nes nuo pilietinės visuomenės sveikatos priklausys valstybės ateitis, kiekvieno piliečio gerovė.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|