Atnaujintas 2004 rugpjūčio 27 d.
Nr.64
(1267)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tamara svajoja apie Prezidento rinkimus

Mane sudomino Lilijanos Miškinienės straipsnis „Pokalbis su profesore, bet ne apie teisę“ („ XXI amžius“, 2004 07 21). Prieš akis iškilo prof. Tomos Birmontienės paveikslas, dažnai girdimas ir matomas per žiniasklaidos priemones. Paprastai per dažnas pasirodymas sukelia įtarumą. Įtarumą sukėlė ir L.Miškinienės straipsnis. Štai kelios L.Miškinienės mintys: „Ir, matyt, ne veltui jos (t.y. T.Birmontienės – A.S.) pavardė buvo paminėta tarp kandidatų į Lietuvos Prezidento postą”. Straipsnio pabaigoje tarsi yla iš maišo išlenda dar tikresnis vaizdas: „Linkime išplėsti įvaizdžio formavimo diapazoną, nes, manau, po penketos metų prof. T.Birmontienės pavardė turėtų rasti atgarsį daugelio rinkėjų širdyse. Juk turi ateiti moteris kurti Lietuvą. O darbas Prezidentūroje jai tik dar labiau suteiks naudingos patirties”.

Štai kur, kaip sako vokiečiai, pakastas šuo. Pasirodo, kad jau rengiama nauja moteris į Prezidento postą. Bet ar tai tinkamas pasiūlymas? Ar toks gražus profesorės įvaizdis yra teisingas? Ar tai nebūtų naujas „Šatrijos“ variantas?

L.Miškinienės straipsnis labai santūrus. Mažai detalių iš būsimos Prezidentės biografijos. Gal norėta tik sudominti, o visa kita bus vėliau. Straipsnio autorė, norėdama pateikti svaresnių argumentų, griebiasi horoskopo: „Galbūt abu yra gimę Beždžionės metais? Tiesa, T.Birmontienė - „Avinas”, o vyras - „Vandenis”. Manau, kad žodis „Avinas”, kai vartojamas žmonių kalboje, iššaukia neigiamą reakciją“. Iš straipsnio dar paaiškėja, kad prof. T.Birmontienė lenktyniavo sporte net su A.Brazausku. Buvo vadinama ir jachtos kapitone, nors jachta plaukiojo tik ežeruose. Ir skaitė... Elizą Aljendę.

L.Miškinienė tvirtina, kad disertacijos autorė negalėjo ginti disertacijos Lietuvoje. Įdomu, kodėl? Juk buvo įvykę pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas ir Baltijos kelias. Bet priežastys, pasirodo, kitos. T.Birmontienė disertaciją rašė sovietine tematika – apie „tarybinę“ miliciją. Greičiausiai būsimoji profesorė disertacijos temą pasirinko tokią todėl, kad buvo įsitikinusi, jog sovietų valdžia dar taip greitai nesibaigs.

Mano nuogąstavimus patvirtino naujas spaudoje pasirodęs straipsnis „Toma Birmontienė: permainingos istorijos spąstai“ („Ekstra“, 2004 08 09), paskatinęs mane grįžti prie temos apie T.Birmontienės disertaciją „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje” (Maskva, 1989 m.).

Atsivertęs Visuotinės lietuvių enciklopedijos 3-iąjį tomą, 224 puslapį, perskaičiau: „Birmontienė Toma, g. 1956 m. balandžio 15 d. Poltavoje. Teisininkė. Dr. socialinių mokslų; teisės mokslų kandidatė 1989 m.; 1979 m. baigė VU. 1979-1990 m. dėstė SSRS vidaus reikalų ministerijos (t.y. milicijos – A.S.) Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete (iki 1981 m. neakivaizdiniame sk.). Nuo 1990 m. dėsto Lietuvos teisės universitete; 1990-1997 m. - Lietuvos policijoje; 1997-2000 m. - Lietuvos teisės akademijoje; 1998-2000 m. - Valstybinio valdymo fakulteto dekanė; nuo 1998 m. - Konstitucinės teisės katedros vedėja, profesorė (2001 m.). Nuo 1995 m. Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė. Nuo 1998 m. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narė. Nuo 2000 m. LR vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narė. LR Prezidento sudarytų darbo grupių vaikų teisių apsaugai tobulinti vadovė (2000 m.). 1998-2001 m. Lietuvos teisininkų draugijos vicepirmininkė. 2001 m. parašė: Lietuvos konstitucinė teisė (su kitais), Teisė į informaciją, Žmogaus socialinė raida (su kitais)“.

Ir vėl ne visa informacija: kaip atsirado du vardai, kaip vadinosi daktarinė disertacija ir kur apginta? O gal pakako tik vienos kandidatinės. Kada įstojo į komunistų partiją, kokį turėjo milicijos laipsnį, kada tarnavo Sveikatos apsaugos ministerijoje? Kokius rengė projektus? Ar ne tuos, kurie taip liūdnai nuskambėjo pastaruoju metu Lietuvoje?

„Ekstros“ žurnale paskelbtame straipsnyje T.Birmontienė aiškina, kodėl ji turi Tamaros vardą (mat jos motina – rusė), kodėl rašė disertaciją tokia dabar „pikantiška“ tema, kodėl gynėsi ją Maskvoje ir pan. Iš straipsnio išaiškėja, kad Tamaros (Tomos) tėvas A.Mockevičius buvo „liaudies gynėjas“, nors pati Toma to pripažinti nelabai norėjo.

Profesore, jūs sakėte, kad, einant į politiką, apie viską reikia kalbėti atvirai. Bet kodėl ne visada kalbate atvirai? Juk jūs turėtumėte ką pasakyti. Jums buvo atviri sovietų slapti archyvai. Retas kas turėjo tokią privilegiją. Galbūt atskleisdama nusikaltimus prieš Lietuvą, bent tuo iš dalies išpirktumėte savo nusikaltimus Tėvynei. Gal ne tik savo, bet ir tėvo. Keista, kad jūs nežinojote, jog tėvas buvo stribas ir ką jis darė, kad greitai kiltų tarnybos laiptais.

Perskaitykime „Ekstroje” išspausdintą tekstą: „A.Mockevičius 1944-45 metais buvo „liaudies gynėjų“ būrio, priklaususio Veisiejuose dislokuotam NKVD daliniui, kovotojas”. Nepaisant to, jaunystės įdirbis leido A.Mockevičiui sparčiai kopti karjeros laiptais ir jis iki pensijos užėmė aukštas pareigas teisėsaugos ir partiniuose organuose“.

Čia reikėtų paaiškinti apie „liaudies gynėjų“ įdirbį: tai laisvė vogti ir meluoti; padėti okupantui tremti ir žudyti kovojančiuosius už Lietuvos laisvę; nurengti, nuauti nužudytuosius ir sumesti į šulinius ar raistus. Kavarsko „liaudies gynėjas“, negalėdamas aukšto ūgio partizano įmesti į bulvių duobę, atsinešė kirvį, nukapojo kojas ir, įmetęs į duobę, užkasė. Neseniai buvau Kamajuose, kur paminėjome 1945 metais nužudytus penkis partizanus ir aštuonis civilius. Degant sodyboms, stribai nutvėrė už kojų čia pat stovėjusius trejų metukų mergytę ir penkerių - berniuką ir įmetė į degančią trobą. Liūdna, kad per keturiolika metų nė viena vyriausybė nepasidomėjo bolševikų žvėriškumais Lietuvoje. Nepasidomėjo tuo ir Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narė Toma Birmontienė.

Štai keletas minčių iš prof. Tamaros Birmantienės (dabartiniu vardu - Tomos Birmontienės) disertacijos: „antitarybiniai elementai pirmais pokario metais Lietuvoje užsiėmė politiniu banditizmu - buržuaziniai nacionalistai puldinėjo partinio-politinio aktyvo atstovus. Pavyzdžiui, 1944-1945 metais ginkluotos nacionalistų bandos respublikoje užmušė 3858 žmones. Tik Varėnos valsčiuje 1945-1948 metais užmušė 25 apylinkių tarybų pirmininkus ir sekretorius“. Ir dar: „Įnirtinga klasių kova pirmaisiais pokario metais pareikalavo didelių pastangų. Milicininkai ir kiti teisingumo organų atstovai kovoje su ginkluotais nacionalistais negailėjo jėgų, sveikatos ir netgi savo gyvybių. Milicininkų kova su kontrevoliucija tapo aktyvesnė, juos įjungus į Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos sistemą“. „Nors 1948 metų pradžioje ginkluotam nacionalistiniam pogrindžiui ir buvo suduotas rimtas smūgis, tačiau antitarybinės grupės tęsė savo antiliaudišką veiklą, kuri ypač suaktyvėjo, pradėjus kurti kolchozus”. „1944 metais buvo įkurti naikintojų (istrebitelnyje) batalionai, nuo rudens pradėjo vadintis „liaudies gynėjų“ būriais. Pagrindinis jų tikslas - savalaikis aktyvių antitarybinių veiksmų, kuriuos vykdo priešiški elementai, užkirtimas“.

Tokių bolševikiškų pasisakymų, įrodančių, kad pirmieji žudyti Lietuvoje pradėjo bolševikai, disertacijoje galima parinkti ir daugiau. Tiktai minima mokslininkė nei tada, nei dabar nė žodžio nepaskelbė, kiek žmonių bolševikai nužudė Lietuvoje.

Profesore, ar suprantate, kad jūs tarnavote okupantams ir žudėte Lietuvą dvasiniai, moraliniai, vadovaudamasi okupantų teisės raide? O jūsų tėvas Alfonsas Mockevičius - fiziškai. Jūs iki šiol nepadarėte viešo išpažinimo ir atgailos. Jūs, jūsų tėvas ir kiti kolaborantai esate kalti dėl šimtų tūkstančių atimtų gyvybių, ašarų ir kraujo. Tai kaip jūs galite mokyti jaunąją Lietuvos kartą universitete, dirbti Prezidento patarėja ir dar svajoti apie Prezidento rinkimus?

Aš, kaip laisvės kovotojas, prašau, jei jūs dar turite sąžinės, pasitraukite iš visų šių postų ir doru darbu išpirkite savo kaltę.

Tačiau jūs tvirtinate, kad jūsų disertacija Prezidentui nepasirodė esminis jūsų kompetencijos kriterijus, nes per nepriklausomybės metus paskelbėte ne vieną darbą ir profesorės vardą gavote už savo tarptautinį indėlį į sveikatos teisės tyrimus. Bet čia kalbama ne apie jūsų kompetenciją, bet apie jūsų žmogiškąsias savybes. Juk jūs viešai nepasmerkėte savo tėvo ir savo nusikaltimų. Matyt, ir Prezidentas visos jūsų praeities nežinojo. Nenorėčiau tikėti, kad jis politinis daltonikas.

Lietuvoje kai kurie dirbantys aukštosiose mokyklose profesoriai svajoja atkurti bolševikų partiją, o mes, tai žinodami, tylime. Užtai dėl apolitiškumo reikia kaltinti ne tik pačius jaunuolius, bet, svarbiausia, aukščiausius valdžios žmones. Deja, daugelis iš jų yra buvę kolaborantai.

Ne tik apgailėtina, bet ir pavojinga yra tai, kad pastaruoju metu daugėja žmonių rusiškomis pavardėmis ir Karo akademijoje, ir krašto apsaugoje, ir Vidaus reikalų ministerijoje. Pasirodo, kad šie rusiškomis pavardėmis žmonės gerai kalba lietuviškai. Matyt, jų motinos buvo lietuvaitės... Bet jų rusiškos pavardės yra iškalbingos. O kur dar įvairūs pareigūnai lietuviškomis pavardėmis (t.y. kurių tėvai – lietuviai), bet motinos – rusės?

Prieš rinkimus Lietuvos Sąjūdis Vilniuje buvo pasikvietęs kandidatą į prezidentus V.Adamkų pokalbiui. Buvęs Prezidentas prisipažino, kad padarė daug klaidų, palikdamas A.Brazausko žmones Prezidentūroje, ir naujasis žadėjo panašių klaidų nebedaryti. Akademikas A.Tyla labai jautriai priminė V.Adamkui, kad visai užmiršti Laisvės kovotojai. Jie savo kančia, krauju ir net gyvybėmis iškovojo laisvę. O visi kiti atėjo tik pasinaudoti nepriklausomybės vaisiais. Kandidatas V.Adamkus žadėjo, būdamas Prezidentu, patarėju paskirti ir Laisvės kovotojų atstovą. Deja, kaip matome, Prezidentūroje dar tie, kurie talkininkavo okupantams arba jiems padlaižiavo. Tikėkimės, kad Prezidentas apsigalvos ir neleis situacijai vėl pasikartoti istorijai iš naujo.

Mons. Alfonsas SVARINSKAS,
Laisvės kovotojas, Vyčio
kryžiaus ordino kavalierius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija