Atnaujintas 2004 rugsėjo 1 d.
Nr.65
(1268)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Moldovos laisvės altorius

Rugpjūčio 29-ąją – Moldovos nepriklausomybės diena

Aleksandras SLIVKA

Žaliasis lape, meilės lape, šnarėk apie Moldovą sakmę...

„Moldavas gimsta poetu“ – taip rašė mūsų Vasilė Aleksandris... Ir tai gryna tiesa. Argi įmanoma nebūti poetu, jeigu aplinkui tave pavasario saulės užlieti žydintys sodai, bekraščiai laukai ir žali vynuogynai, ir dar mėlynas neaprėpiamas dangus, kodrai (miškai – vert.), doina (piemens daina – vert.) ir „Miorica“ (moldavų liaudies epas – vert.). Ir daugiau nieko nėra, tik tu pats ir šitas nesibaigiantis ir nepaaiškinamas moldaviškas liūdesys...

Lape žaliasis, lape karpytas, kodėl širdy toks ilgesys...

Norisi rašyti, rašyti apie meilės sparnus, o tai, oi, kaip nelengva, nes širdį spaudžia nuo skausmo ir melo... Užtenka tik prisiminti: nusilenk man ir galėsi valdyti pasaulį; kaip tai pažįstama, tiesa? Prisipažink, kad nesi moldavas, ir tuoj tave užplūs vos ne visos pasaulio gėrybės. Man už tai siūlo labai daug, ir kas labiausiai stebina, kad jie negali suprasti paprasčiausių dalykų. Keista, kad jie būtent mumyse, moldavuose, ieško sau argumentų. Jų nėra ir negali būti, atsakymų į savo klausimus jiems reikia ieškoti ne mumyse, o mūsų Moldovoje. Jie negali suvokti, kad aš be žodžių girdžiu savo Moldovą.

Nesistebiu ir tuo, koks yra mūsų likimas. Kai buvau dar visai jaunas, mane mokė vienas senas moldavas, kelintos kartos vyndarys. Jis aiškino, kodėl, pavyzdžiui, iš to paties derliaus, nuimto viename dideliame vynuogyne, galiausiai subręsta skirtingas vynas. Paprastai vynuogynai auga kalvų šlaituose, todėl nenuostabu, kad vynuogės prisirpsta nevienodai, skirtingu laiku, ir jeigu dar atsitiktinai, o gal ir neatsitiktinai bus primaišyta nors truputį kitos rūšies vynuogių, tai skirtingose statinėse gausis skirtingas vynas. Be to, pasitelkus visokias „technologines“ gudrybes, iš vienos rūšies vynuogių galiausiai pribręs keletas skirtingų, bet puikių vynų. Taip paprastai ir suprantamai viduramžiais atsitiko ir mums, reikia tik įsižiūrėti į savo ištakas, ir tada nebeliks jokių klausimų, kas mes ir iš kur artėjome.

Mums nuolat bandoma primesti klausimą: kas esame mes, moldavai? Kartu su juo ir kai kuriuos kitus. Neketinu veltis į kvailus ginčus, paprasčiausiai noriu šį klausimą pirma užduoti, tarkim, vaivadai Bogdanui tolimais 1359 metais arba pačiam Moldovos valdovui Steponui Didžiajam ir Šventajam. Aišku, nerizikuočiau laukti jų atsakymo, nes tai buvo rūstaus būdo didikai, ir tuo labiau nelinkiu jo laukti dabartiniams „istorikams“.

Aš – moldavas, todėl noriu, kad liautųsi jėgas veltui eikvoję tie, kurie nori mus perdirbti ir pakeisti mūsų vardą. Tegu jie ne tik tyrinėja savo prasimanytą istoriją, bet ir nuodugniai susipažįsta su Moldovos kaimynų istorija, pačios Europos istorija ir nepritempia faktų taip, kaip jiems patogiau. Tada ir pamatys tikrą mano šalies, mano Moldovos, istoriją ir nebešvaistys veltui jėgų ir laiko. O kad jiems būtų nors kiek aiškiau, kas esame mes, moldavai, ir kad jie kiek apsiramintų, noriu jiems kai ką papasakoti.

Praeito amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje žmonės dvasiškai pakilo. Visi laukėme permainų. Mes irgi stovėjome kartu su lietuviais, latviais ir estais nesibaigiančioje „Baltijos kelio“ grandinėje, mes visi troškome laisvės ir apsivalymo.

Pasinaudoję pačiais gražiausiais ir tyriausiais žmonių lūkesčiais, naujieji „gelbėtojai“ pakeitė reformų ir pertvarkymų esmę. Į Moldovą iki šiol neatėjo tikra laisvė, verta europietiškos šalies, kokia ir turi būti Moldova. Laisvė visiems, o ne tik išrinktiesiems. Užuot davę žmonėms tikrąją laisvę, vis kaišioja visokius prasimanymus ir nereikalingus klausimus, pavyzdžiui, kas mes tokie, ir pan. Tuo pat metu tvarko savo reikalus. Pasakysiu viena: mus gali priversti tylėti ir gyventi nelaisvėje, bet niekam ir niekada nepavyks sumenkinti moldavų dvasios didybės, moldavų tvirtovių, visos šalies ir liaudies dvasios didybės, per amžių klodus atnešusios neaprėpiamą svajonę apie laisvę. Mūsų širdys neleidžia mums tylėti, jos apglėbusios Moldovą savo meile.

Kaip ir visų žmonių, mūsų širdyse yra tyras kampelis, kurio negalima paveikti nei jėga, nei mintimis, apskritai niekaip. Kiekvienas ten saugo kažką šventa. Ir moldavų liaudis turi kai ką šventa – tai mūsų Moldova. Dievo valia moldavų liaudis gavo dovanų savo šalį – Moldovą, ir ji iki amžių pabaigos gyvuos ten žmonių širdyse. Ji gyvuos ten, kur jos negalės pasiekti purvini ketinimai, darbeliai ir menkos mintys. Moldova žmonių širdyse iškilusi taip aukštai, kad niekas, kas žemiška, niekada nesugebės jos pasiekti. Būtent todėl juokingi ir bergždi mėginimai pakeisti moldavus, niekas žemėje to nesugebėtų. Nors iš moldavų liaudies atimtų viską, kas brangiausia, bet niekas negali atimti Dievo valios ir jų širdžių šviesos.

Kelias, pradėtas mūsų protėvių viduramžiais, dar nesibaigė, jis tęsiasi ir dabar, jau „Baltijos kelyje“. Nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros tęsiasi Europos kelias, laisvės ir nepriklausomybės kelias. Moldova – europietiška šalis; šis teiginys kai kam kelia aklą neapykantą. Betgi kodėl? Tiesiog taip yra, ir tiek!

Dėde Miorai, tai kokia gi yra mūsų Moldova? Žinau tavo atsakymą, žinau, ką atsakysi: na, ką tu, vaikine, ji juk labai graži! Kad taip pakilus aukštai aukštai ir iš gandro skrydžio aukštybių nors viena akimi pažvelgus, kokia vis dėlto ji yra – mūsų Moldova, ar tokia, kaip mūsų dainose ir šokiuose? O gal visiškai kitokia? Ji iš tiesų nuostabi, o jeigu dar žiūrėsime ir širdimi, tai galima išvysti tikrąjį jos grožį... Bet kas čia nuostabaus, juk, kad galėtum būti moldavu, reikia turėti moldavo širdį. O aukštai danguje plaukia nuostabūs debesys, o su jais ir tikrasis gyvenimas.

Mūsų žemė patikimesnė už bet kokius „fokusus“. Ši žemė arčiau dangaus, jos klausa gera, todėl ir mes, paprasti žmonės, matom ir girdim ką kita. Mes girdime savo žemės balsą, moldavų tvirtovių balsus ir mūsų cerkvių varpų skambesį, mes girdime plakant širdis savo protėvių, prisakiusių mums mylėti savo Moldovą, mes girdime balsus savo vaikų ir būsimųjų kartų, kurios ateis ne griauti, o kurti. O dar mūsų sielos ir širdys girdi Moldovos vardą. Žmogaus širdis, kartą uždegta, jau niekada nebeužgęsta...

Iš tokių degančių širdžių ant Moldovos laisvės altoriaus sudėtas jos vardas. Šios ugnies neįmanoma užgesinti, ją galima tik išduoti. Mūsų širdyse ši ugnis dega nuo tada, kai iš mūsų bandoma atimti laisvę ir norima mus priversti gyventi pagal tamsos ir nemeilės įstatymus. Ir kas niekingiausia – norima mus priversti gyventi be Tėvynės, be mūsų Moldovos!

Pirmą kartą per daugelį metų, netgi per daugelį amžių moldavų liaudis pajuto, kad pildosi jos ilgametė svajonė – laisvė ir nepriklausomybė. Ir būtent dabar ją atkakliai bandoma nukreipti nuo šito kelio. Visiškai neketinu ginčytis ir tiems, kurie klausia: kas esame mes, moldavai, noriu užduoti savo klausimą: kodėl visą tą laiką jie nuo mūsų suka akis? Kodėl jie nepajėgia tiesiai, sąžiningai ir atvirai pažvelgti mums visiems į akis? Visai moldavų liaudžiai, kad pirmiausia jie suprastų patys klydę. Gal jie žino, kad negalėtų pažvelgti į akis Steponui Didžiajam ir Šventajam, kitiems didiesiems mūsų tautos sūnums, kurie tylėdami stovi vienoje gretoje su mumis, gyvenančiais dabartiniu laiku? O gal jie mano, kad tylėjimas reiškia mūsų sutikimą ir neryžtingumą? Betgi yra visiškai ne taip, jie klysta! Tegu sukaupia savo drąsą, pažvelgia mums į akis ir pamato, kad mūsų tylėjimas gali priversti juos ne tik drebėti, bet ir virpėti...

Bet mes to nenorime. Mes trokštame vieno – būti savimi savo žemėje, be jokių patarinėjimų, ir nenorime veltui gaišti laiko. Tušti ir nesėkmingi yra jų bandymai ir pastangos pakeisti moldavų liaudį. Kad ir kaip bus sunku, mes žiūrėsime tik pirmyn.

Kilnusis Moldovos valdovas Steponas Didysis ir Šventasis kartą paklausė:

– Aleksandrai, kur tavo Moldova?

Dabar jau galiu tvirtai atsakyti:

– Mano širdyje, valdove! Ir aš svajoju apie tą dieną, kai ji iš tiesų užims savo ankstesnę vietą, kaip lygi tarp lygių šalia Europos šalių, kaip tai buvo tavo laikais.

O Moldova, tu apdovanojai savo tautą tyliu, šviesiu liūdesiu, degančia širdimi, džiaugsmu ir viltimi, tu tiki mumis, o mes tikime tavimi! Tokie esame mes, moldavai, visa tai yra mumyse, mūsų širdyse ir sielose, mūsų vaikuose ir anūkuose, mūsų doinose ir svajonėse. Kiekviename iš mūsų yra dalelė Moldovos.

Degančių širdžių užgesinti neįmanoma, jas galima tik išduoti.

Iš rusų kalbos vertė Nomeda MARTIŠIŪTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija