Atnaujintas 2004 rugsėjo 3 d.
Nr.66
(1269)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Juodųjų arkliukų“ startas

Petras KATINAS

Kol daugelis piliečių dvi savaites tūnojo prie televizorių stebėdami Olimpiados batalijas, o kiti, kurių piniginės pakankamai storos, kartu su aukščiausiąja šalies valdžia buvo nukakę net į Atėnus, partijų tarybos plušo sudarinėdamos kandidatų į Seimą sąrašus. Juose nieko itin nauja nesimato. Nebent socialdemokratai į pirmąjį dešimtuką įtraukė garsiosios Paleckių dinastijos atstovą, tuo dar kartą parodydami, jog tęstinumas nuo 1940 metų birželio turi gilias tradicijas. Į Seimą stumiama, partiniu žargonu kalbant, „kooptuojama“, dar viena „kovose užgrūdinta“ partijos veikėja, buvusi LKP – LDDP Utenos rajono tarybos pirmininkė Milda Petrauskienė, kuri dar 1992 metų sausį partiniame organe „Tiesa“ gyrėsi, kaip „sunkiausių persekiojimų dienomis (t.y. po nepriklausomybės paskelbimo – P.K.) partijos gretas papildė nauji žmonės, tad rajono partinėje organizacijoje yra 500 narių, o rėmėjų - kur kas daugiau“. Po tokių ir panašių pareiškimų apie „sunkiausius persekiojimus“ draugė Milda nuolat kilo aukštyn partinės hierarchijos laiptais. Pagaliau išmušė ir jos valanda patekti į Seimą. Tačiau labiausiai daugelį besidominčiųjų politika nustebino liberalcentristų tarybos sprendimas pirmuoju savo kandidatu sąraše įrašyti buvusį kandidatą į prezidentus nepartinį Petrą Auštrevičių. Tai jau kažkas visiškai nauja ne tik šios, bet ir apskritai partijų veiklos praktikoje. Tačiau aišku, kad liberalcentristai sumanė pasinaudoti pakankamai populiaraus politiko vėliava, nors nemažai daliai paprastų liberalcentristų, netgi partijos tarybos narių, toks faktiškai naujojo vado pasirinkimas kelia nemažai abejonių. Teigiama, kad su P.Auštrevičiumi gali pasikartoti ta pati istorija kaip su R.Paksu, kuris, kaip žinoma, netrukus „išdūrė“ liberalus ir įkūrė savo asmeninę partiją. Pats P.Auštrevičius patikino, kad taip neatitiks, nes eina su tais, kurie „parodė daugiau lankstumo“. Vienas iš liberalcentristų lyderių Seimo narys Eligijus Masiulis pareiškė, jog P.Auštrevičius yra liberaliai mąstantis žmogus ir to pakanka, kad partijos kandidatų į Seimą sąraše būtų įrašytas pirmuoju. Liberalcentristai, matyt, taip įtikėjo P.Auštrevičiaus spinduliuojama aura, jog trečiuoju į jų sąrašą įrašytas Seimo narys Kęstutis Glaveckas pareiškė, kad būsimajame Seime „liberaliai mąstantys“ turės 70 vietų! Tai yra pusę Seimo. Taigi nušluostys nosį ne tik Brazausko-Paulausko koalicijai, bet ir pačiam rusų oligarchui.

Sprendžiant iš pirmojo Seimo vicepirmininko Č.Juršėno, faktiškai vadovaujančio Seimui baigiantis jo kadencijai, posėdžiai vyks tiktai kartą per savaitę. Esą visas parakas bus skiriamas rinkimų agitacijai. Iš tiesų kam vaidinti darbštuolius, kai viskas jau atlikta. Politinė reklama televizijoje palikta. Ir visi tuo patenkinti. Pirmiausia, žinoma, televizijų bosai. Juk ne juokas, tokie pinigai atplaukia! Nes jau paskaičiuota, kad partijos reklamai išleidžia iki 80 proc. savo lėšų. Pati Vyriausioji rinkimų komisija teigia, kad per birželį vykusius Prezidento ir Europarlamento rinkimus kandidatai ir partijos reklamai išleido devynis milijonus litų. Ir beveik visi tie milijonai atiteko televizijoms. Matant tokią kandidatų gausybę, dabar tų milijonų padaugės mažiausiai trigubai. Ir tik juokas ima, kai finansų ministras A.Butkevičius pareiškia, kad iš valstybės kišenės, tiksliau pasakius, visų mokesčių mokėtojų, skiriamų šešių milijonų pakaks sustabdyti neaiškius korupcinius sandorius. Iš esmės tai reklamai pritarė Prezidentas, anksčiau raginęs Seimą ją apriboti. Dabar gi siūlo politikų reklamos klipuose atsisakyti tokių dainelių kaip „už Petrą“ ar „už Česlovą“, o daugiausia laiko skirti kandidatų idėjoms skleisti. Bet iš kur gauti tų idėjų, jeigu jų nėra?! Be to, pravartu priminti prancūzų politinės reklamos specialisto Žako Segelos žodžius, jog, nepaisant to, kad rinkimų kampanija ne itin skiriasi nuo skalbimo miltelių ar kokių sauskelnių reklamos, kiekvienas rinkėjas trokšta, kad jam būtų papasakota vilties pasaka. Nemalonu girdėti tokius apibūdinimus, kai mes, rinkėjai, liekame amžinai vien vaikais, trokštančiais pasakų, bet iš tikrųjų taip jau yra. Pavyzdžių – kiek tiktai nori. Prisiminkime, su kokiu šūkiu buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas laimėjo rinkimus: „Kaita!“ - šaukė televizijos reklaminiai klipai ir plakatai. Arba nušalintojo prezidento R.Pakso šūkis: „Tvarka bus!“ Taigi kiekvienas, tiek amerikietis, tiek lietuvis, tokiuose šūkiuose ir devizuose įžiūrėjo tai, ko pats trokšta. Neatsitiktinai socialdemokratai savo įvaizdžiui kurti pasisamdė buvusios ištikimiausios R.Pakso bendražygės D.Kutraitės-Giedraitienės firmą. Aišku, ne tik jos. Jeigu rinkėjas iš pretendentų į gelbėtojus laukia konkrečių pažadų, jis visuomet skaudžiai apsiriks. Nes, kaip neseniai rašė vienas Rusijos politinės reklamos specialistas, dabar aktyviai dirbantis Ukrainoje, siekiant pasodinti į Ukrainos prezidento kėdę Maskvai palankų prezidentą, reklamos instruktoriai dieną naktį kala kandidatams į galvas, jog kaip ugnies reikia vengti konkretumo, o pasitenkinti aptakiomis, abstrakčiomis, bet kuo daugiau žmonių patraukiančiomis frazėmis.

Dabar rožiniais pažadais visus stengiasi nurungti K.Prunskienė. Aišku, ką nors nauja išgalvoti sunku. Užtat pučiamas balionas, jog tik jos 141 kandidato į Seimą sąraše atsirado vietos visiems – kaimo ir miesto, mokslo ir švietimo, sveikatos apsaugos, tautinių mažumų, neįgaliųjų atstovams. Ir pasigyrė, kad net socialdemokratai kvietė ją į koaliciją. Netgi neva žadėję, sudarius koaliciją, atsikratyti socialliberalų. Tačiau „gintarinė ledi“ atsisakiusi, nes, pasirodo, jos partija nėra identiška brazauskininkams. Negi? Apie identiškumą ar ne galima kalbėti ir tuščiažodžiauti kiek tiktai širdis geidžia. Jeigu jau kalbėtume apie tai, tad kokiam ideologiniam sparnui galima būtų priskirti antruoju K.Prunskienės sąraše įrašytą K.Bobelį ar trečiuoju – valstiečių riaušių organizatorių J.Ramoną? Vienintelė šių ir panašių veikėjų ideologija – valdžia.

Tik stebėtis reikia į ją besiveržiančiųjų fantastiškais apetitais. Jeigu A.Brazauskas, V.Uspaskich ar K.Prunskienė nemato savęs žemesnėje nei Premjero kėdėje, tai to siekia netgi paksininkai. Nušalintasis tvarkos darytojas, palyginti su jau minėtaisiais, gana kuklus. Jis pareiškė turėsiąs Seime „tik“ 50 vietų. Nes, pasirodo, jo gvardiją labai sustiprino ne tik didis Maskvos draugas parlamentaras J.Veselka ar profsąjungų veikėją vaizduojanti A.Balsienė, bet tokia „politinė jėga“ kaip demagogo parlamentaro E.Klumbio mikroskopiniai „tautos pažangiečiai“. Žodžiu, kompanija būtų kaip reikiant! Taigi pagrindiniai žurnalistės R.Grinevičiūtės buvusios televizijos laidos „Korida“ herojai. Paksininkų komandos pirmosiose gretose - visi tie patys agresyvūs rėksniai, toli pralenkę netgi šustauskininkus. Pirmiausia R. ir A.M.Pavilionių šeimyninis duetas, už šmeižtą teisiami G.Šurkus, V.Mazuronis, buvęs saugumietis A.Sereika (Sereičikas) ir, žinoma, garsusis R.Ačas.

Jeigu atidžiau pažvelgtume į socialdemokratų, uspaskichininkų, K.Prunskienės ir R.Pakso „koalicijų“ sąrašus, tai ten rastume dar ne tokių veikėjų, daugiausia iš to dar sovietinio „aukso fondo“. Pradedant partiniais sekretoriais, baigiant tais, kurie specialiose pirtelėse trindavo jiems nugaras ir net mergelių parūpindavo. Bet kur dar visas būrys kandidatų, įsivėlusių į įvairius korupcinius skandalus. Pastarųjų tikslas aiškus – įgyti parlamentinę neliečiamybę. Beje, kandidatu jau paskelbtas ar pasiskelbęs asmuo irgi tampa neliečiamas. Tad tų neliečiamųjų kasta vis didėja. Teisingiau sakant, už nieką neatsakančiųjų. Ryškiausias to pavyzdys - Vakarų elektros skirstomųjų tinklų privatizavimas, kuriuo giriasi pats kompetentingiausias Lietuvos istorijoje Premjeras. Pasirodo, už tuos tinklus valstybė gavo solidžią sumą – 540 mln. litų. Bet labai greitai paaiškėjo, kad tie „privatizuotojai“ didžiąją tų pinigų dalį – 400 mln. litų - atsiims… Ir labai greitai. Mat apsukrūs veikėjai sugalvojo sumažinti elektros skirstomųjų tinklų įstatinį kapitalą ir akcininkams, tai yra sau, išmokėti 400 mln. litų. Jau atvirai kalbama, jog netrukus elektros kaina padidės 30 proc. Tai, matyt, ir yra ta Premjero vykdoma „socialinė politika“. Juk elektros kainų šuolis pirmiausia smogs labiausiai socialiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Bet tai dar ne viskas. K.Prunskienė jau prakalbo apie bendrą darbą su V.Uspaskich po Seimo rinkimų. Tada teliks tiktai vienas žingsnis iki įsiliejimo į Maskvos kuriamą „bendrą ekonominę erdvę“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija