Atnaujintas 2004 rugsėjo 3 d.
Nr.66
(1269)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Medžiugorjė – Dievo Motinos oazė...

Tai tik nedidelė dalis
maldininkų, suplaukusių
į Medžiugorję iš viso
pasaulio. Tolumoje -
Šv. Kryžiaus kalnas

Šv. Mišios po kupolu

Švč. Mergelės Marijos
Apsireiškimo kalne

Šv. Mišios Kryžiaus
(Križevaco) kalne saulei tekant

Dar neišblėso įspūdžiai iš prieš metus vykusios piligriminės kelionės į Lenkiją, Čekiją, Austriją, Italiją, o neseniai vėl buvau išvykęs į piligriminę kelionę. Dalyvavau XV tarptautiniame jaunųjų maldininkų susitikime Medžiugorjėje, kuris vyko liepos 30 – rugpjūčio 8 dienomis.

Liepos 30-osios rytą, išklausę šv. Mišias Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo bazilikoje, daugiau kaip pusšimtis jaunų ir keletas pagyvenusių maldininkų iš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos vietovių autobusais pasukome Lenkijos link. O kai po paros pasiekėme Vengriją ir jos sostinę Budapeštą, turėjome galimybę pasidairyti po gražų miestą, pasigrožėti žydruoju Dunojumi. ...Dar viena nakvynė autobuse ir per Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną pasiekėme maždaug Skuodo dydžio gyvenvietę – miestelį Medžiugorję, pasislėpusį gilokame slėnyje tarp Balkanų kalnų.

Medžiugorjė kroatų kalba reiškia „tarp kalnų“. Ji yra Bosnijos ir Hercegovinos užkampis, alinamas karščio (nes yra slėnyje), supamas uolėtų kalnų su skurdžia, nuolat sausros kamuojama augmenija. Dirbamos žemės plotelių beveik nėra. Čia noksta vynuogės, abrikosai ir kitokie vaisiai. Medžiugorjės gyventojai sako, jog juos glaudžia ir guodžia aštrios kalnų uolos ir po visą slėnį išsibarstę didesni ir mažesni akmenėliai, o gaivina saldžios ir aromatingos vynuogių sultys. Medžiugorjiečiai – taikūs ir pamaldūs žmonės.

Šiandien šis nuošalus kampelis išgarsėjo visame pasaulyje. Čia 1981 m. birželio 24 d., apie 18 val., šeši iš kroatų kaimo kilę jaunuoliai, nuo 10 iki 17 metų, išvydo Švč. Mergelės Marijos siluetą. Tie jaunuoliai iš pradžių pabūgo. Bet kitą dieną, vėl pasirodžius Mergelei Marijai, kažkokios vidinės traukos vedami, jie išdrįso prisiartinti ir iš arti išvydo labai gražią jauną moterį. Tai buvo dangiškoji Dievo Motina. Ji drauge su jaunuoliais meldėsi, bendravo su jais. Tuo netrukus įsitikino daugelis žmonių, matydami, kaip jaunuoliai, susitikdami su vadinamąja pasaulio dangiškąja Ponia, paskęsdavo kažkokioje nenusakomoje ekstazėje.

Medžiugorjė buvo tuometės komunistinės Jugoslavijos teritorijoje, todėl jaunuoliai, regintys Dievo Motiną, buvo persekiojami, šantažuojami, jiems grasinta susidoroti. Tačiau Dievo Apvaizda neleido jaunuoliams palūžti arba pražūti. O jų regėjimai vis kartojosi. Net garsiausi pasaulio teologai bei mokslininkai, šiuolaikiniais prietaisais tyrę juos tų ekstazių metu, nenustatė jokių apgaulių, epilepsijos priepuolių, jokių haliucinacijų. Dievo Motina ir toliau perduodavo regėtojams savo nurodymus, paslaptis, o šie viską persakydavo kunigams.

Dar 1933 metais vienoje kalno viršūnėje vietos gyventojai pastatė didžiulį kryžių, paaukodami visą apylinkę ir jos žmones Atpirkėjui, prieš 1900 metų mirusiam už žmonijos išganymą. Buvo didžiulė auka jau vien pastatyti tokį didžiulį cementinį kryžių aukštoje kalno viršūnėje. Todėl šalia, ant kiek žemesnės kalvos, vos pasirodžiusi Palaimintoji Mergelė (taip ji save pavadino) pasakė: „Aš atėjau čia, nes čia yra tikrai tikinčių žmonių (...), sutaikyti žmones su Dievu ir vieną su kitu“. O regėjimai tęsiasi ir šiandien. Kai tik Dievo Motina pasakys paskutiniąją paslaptį – regėjimai baigsis. Tikintieji šiandien supranta, kad Medžiugorjė yra Fatimos tęsinys ir išsipildymas. Vyskupui P.Hnilicai 1989 m. rugpjūčio 1 d., kaip rašoma kun. dr. Kęstučio A.Trimako knygelėje „Gero medžio geri vaisiai“, popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Šiandien pasaulis yra praradęs tai, kas antgamtiška. To ieško daug žmonių ir tai kaip tik atranda Medžiugorėje malda, pasninku ir išpažintimi“.

* * *

Vos tik pasiekę Medžiugorjės slėnį, mes pajutome kažkokią nepaprastą, tiesiog antgamtišką Marijos globą, nes iš karto dingo kelionės nuovargis, pamiršome namus ir visus rūpesčius. Visus užvaldė nenusakoma meilė čia apsireiškiančiai Dievo Motinai, ir kiekvienas tarsi jutome ant peties padėtą švelnią Dangiškosios Motinėlės ranką, kaip tai jautė tą pirmą kartą Dievo Motiną regėjusieji jaunuoliai. Visi įsitraukėme į bendrą daugiatūkstantinę iš viso pasaulio suvažiavusių tikinčiųjų maldą.

Pasak vietos gyventojų, iki šiol kasmet čia suvažiuodavo apie 15-20 tūkst. maldininkų, o šiemet čia susirinko per 35 tūkst. žmonių. Gana erdvioje Medžiugorjės bažnyčioje nepajėgė sutilpti visi tikintieji, tad prie bažnyčios buvo „prilipdytas“ didžiulis kupolas, po kuriuo ir vyko minėto pasaulinio renginio programa. Šv. Mišios, regėtojų liudijimai, kasvakarinis rožinio kalbėjimas ir Švč. Sakramento adoracija. O priešais šį kupolą didžiulėje aikštėje sėdėdavo ir stovėdavo daugiatūkstantinės minios tikinčiųjų. Ir niekas nesiskundė svilinančiu 37-38 laipsnių karščiu. Ne vėsiau būdavo ir vakarais bei naktį.

Įsivaizduokite: prasideda šv. Mišios, kurias po minėtu kupolu aukoja beveik šimtas kunigų. Didžiulėje, akmenimis grįstoje aikštėje – 25-30 tūkst. maldininkų. Staiga iš už kalnų atslenka didžiulis juodas debesis, dengiantis vos ne pusę Medžiugorjės. Sudunda perkūnas, sužaibuoja... Atrodo, tuoj prapliups lietus. Bet štai vidury šv. Mišių, prieš pat Pakylėjimą, tas debesis nuslenka ir dingsta už kalnų. Negana to, virš Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo kalno iškyla ryškiausia vaivorykštė tarsi Dievo Motinos dvylikos žvaigždžių vainikas.

Nuostabūs būdavo ir rožinio kalbėjimo vakarai. Be dvidešimt minučių septintą valandą vakaro rožinio kalbėjimas penkioms minutėms nutrūkdavo, nes tokiu laiku įvyko Dangiškosios Dievo Motinos apsireiškimas, ir visi tyloje susimąstę žvelgdavo į kalną, kur jis įvyko. Paskui vėl tęsdavosi rožinio malda, o po jo – vakarinės šv. Mišios. Didžiuliam mėnulio diskui pakibus virš kupolo, prasidėdavo Švč. Sakramento adoracija, sklisdavo graži, tyli muzika, skambėdavo žodžiai, skirti Švč. Mergelei Marijai bei Atpirkėjui Jėzui Kristui.

Šv. Mišios vykdavo ištisą dieną: bažnyčioje, įvairiose koplyčiose, o vienoje koplyčioje nuolat buvo adoruojamas Švč. Sakramentas. Šv. Mišias aukodavo kunigai iš viso pasaulio, atvykę su savo tikinčiųjų delegacijomis. Kiekviena delegacija turėjo savo šalies vėliavą. Tai buvo ir pagarbos, ir orientyro ženklas, kad žmonės nepaklystų minioje. Savo valstybinę vėliavą turėjome ir mes, lietuviai. Be mūsų, dar buvo atvažiavę maldininkai iš Klaipėdos ir Palangos. Porą vakarų viena rožinio paslaptis per garsiakalbius pasigirsdavo lietuvių kalba. Šv. Mišios lietuvių kalba nebuvo aukojamos, todėl visus pamokslus, turėdami radijo imtuvus ir ausines, išklausydavome rusiškai.

Didžiulį įspūdį paliko kopimas į Dievo Motinos Apsireiškimo kalną, kartu einant ir Kryžiaus kelią. Bene stačiausias ir sunkiausiai įveikiamas buvo Šv. Kryžiaus (Križevaco) kalnas. Paskelbus, kad šio kalno viršūnėje, ties kryžiumi, penktą valandą ryto, saulei tekant, bus aukojamos šv. Mišios, daugelis jau iš vakaro pradėjo kopti, o kiti – vidurnaktį. Kopiant į šį aštriomis uolenomis nusėtą kalną buvo kalbamas rožinis.

Lygiai penktą valandą, pasirodžius iš už kalnų pirmiesiems tekančios saulės spinduliams, nors juos ir bandė paslėpti debesėliai ir iš slėnių kylantis rūkas, prasidėjo šv. Mišios. Ši Auka kalno viršinėje tikrai buvo dieviška ir nepakartojama. Tokio reginio ir tokio dieviškumo, priimant šv. Komuniją, dar nė vienas nebuvome patyrę.

Įspūdį paliko ir daugiatūkstantinė dešimties–dvylikos kilometrų procesija su fakelais ir žvakėmis, kai sutemus buvo einama aplink visą Medžiugorję. Buvo kalbamas rožinis, meldžiamasi ir giedama. Vėliau lauke parodytas spektaklis pagal Šventąjį Raštą.

Nors į Medžiugorję suvažiavo žmonių beveik iš viso pasaulio, tačiau šiame susitikime neįvyko jokių vagysčių, nesusipratimų. Gyvenome neužrakintuose viešbučiuose. Išeidavome bažnyčion melstis arba kopti į kalnus palikę neužrakintus kambarius. Kai paprašėme raktų, viešbučio šeimininkė didžiai nustebo ir mums pasakė, jog Medžiugorjė – šventa vieta, ir iš čia niekas nedingsta. Tuo įsitikinome ir patys.

Nuostabą kėlė ir tai, kad gatvėse, ant prekystalių, buvo krūvos įvairiausių devocionalijų, suvenyrų, netgi paauksuotų arba gryno sidabro, o pardavėja kažkur parduotuvės viduje prekiauja. Niekas nesusigundo grybštelti kokį daiktą. Vietos gyventojai labai gerbė mus, atvykusius maldininkus, todėl visiškai pasitikėjo! Pagaliau čia juk atvykstama melstis, o ne bizniauti. Net silpniau tikintį čia apima begalinis maldos, atsivertimo troškulys. Šimtai kunigų iš viso pasaulio tiesiog lauke klausydavo išpažinčių. Daugelis atlikdavo viso gyvenimo išpažintį, kuri neretai užsitęsdavo valandą ir daugiau.

Iš Medžiugorjės išsivežėme gėrį ir palaimą širdyse, liepsnojančią meilę viso pasaulio Karalienei. Dievo Motinos dėka apvalėme ir ištaurinome savo sielas. Ne vienas sakėme, kad norėtume čia dar kartą sugrįžti! Už šią kelionę esu dėkingas Basųjų karmelitų ordino tretininkams, ypač šio ordino tretininkei ir salezietei Rimai – s. Marijai Ritai, taip pat „XXI amžiaus“ redakcijai.

Kad visą kelią mus lydėjo sėkmė, esame dėkingi kelionės vadovams – salezietei Rimai, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto ketvirto kurso studentui Ryčiui Gaulei, mus lydėjusiems ir dvasiškai stiprinusiems kunigams: saleziečiui Palemono klebonui kun. Maksimui Bianco ir Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikarui kun. Petrui Blaževičiui, o taip pat vairuotojams, nuvežusiems į šį tolimą kraštą.

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė – Medžiugorjė

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija