Atnaujintas 2004 rugsėjo 15 d.
Nr.69
(1271)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ką pasėjo, tą ir pjauna

Rusijos prezidentas V.Putinas, užkūręs Čečėnijos pragaro katilą, dabar nebežino, kaip užgesinti šią pragarišką ugnį. Ieško kaltų visur, tik ne Kremliuje ar tarp savo generolų bei saugumiečių. Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas, po sprogimo šalia Maskvos Rygos metro stoties ir Šiaurės Osetijos Beslano miesto mokyklos su daugybe įkaitų užgrobimo, pareiškė: „Teroristai paskelbė karą Rusijai. Tie įvykiai, aš bijau, kad tai nepaskutiniai teroristiniai aktai, rodo, jog karas jau vyksta. Mums paskelbtas karas, bet priešas yra nematomas ir nėra fronto linijos“. S.Ivanovas, aiškiai tikėdamasis sulaukti pirmiausia Vašingtono ir Tel Avivo pritarimo galimiems tolesniems genocido veiksmams Čečėnijoje, akcentavo, kad islamo teroristų iš „Hamas“ teroristinės organizacijos susprogdinti keleiviniai autobusai Izraelyje įvykdyti suderinus tarptautinių teroristų veiksmus. Ieškoma kaltų visur. Visų pirma į didelę Maskvos nemalonę patekusioje Gruzijoje. Tbilisis šantažuojamas ne tik karinėmis provokacijomis iš Pietų Osetijos ir Abchazijos, bet ir gąsdinant ekonominėmis sankcijomis. Pirmiausia nutraukiant naftos ir dujų tiekimą. Nors Rusijos prezidentas puikiai žino, kad dėl teroristinių išpuolių Maskvoje ir Šiaurės Osetijoje Tbilisis absoliučiai niekuo dėtas. V.Putinas skundžiasi jį aplankiusiems Prancūzijos prezidentui Žakui Širakui ir Vokietijos kancleriui Gerhardui Šrioderiui ir prašo padėti Maskvai kovoti su „čečėnų banditais“. Tie lyg ir palaiko V.Putiną, tačiau niekuo padėti negali, nes įklimpę į ekonomines bėdas. Ypač G.Šrioderis, kuris, konfliktuodamas su Vašingtonu dėl Irako, užsitraukė ne tik JAV prezidento Dž.Bušo nemalonę, bet ir susidūrė su savo piliečių protestais. Kaip galėjo atsitikti, kad, sugadinęs santykius su svarbiausia Vokietijos sąjungininke, faktiškai tapo V.Putino liokajumi. Viename Berlyno laikraštyje teko skaityti vokiečių profesoriaus ironiškus samprotavimus, parašytus po to, kai televizijoje buvo parodyti kadrai, kaip glėbesčiuojasi G.Šrioderis su V.Putinu. Vokiečių profesorius ironizavo, jog vietoje G.Šrioderio reikėjo rinkti ką nors panašų į Honekerį, kuris irgi puldavo glėbin Brežnevui.

Štai ką rašo Belgijos laikraštis „Morgen Voroite“: „Tokios valstybės kaip Lenkija, Čekija, Vengrija, dargi Ukraina, palaikančios Vašingtono politiką, greitai bus apdovanotos. Į jas bus pasiųsta daug amerikiečių karių, kurie bus išvesti iš Vakarų. O „senoji Europa“, pirmiausia Vokietija, patirs dėl to didžiausius nuostolius. Tūkstančiai Vokietijos žmonių ir daugelis įmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai, dirba Vokietijoje dislokuotai JAV kariuomenei. Šaliai, kurioje daugiau kaip keturi milijonai bedarbių, tai labai didelis smūgis“. Taigi Vokietijos kancleris, atsisukdamas į Maskvą, nieko neišlošė.

Tačiau Rusijos prezidentas V.Putinas ir armijos generalinis štabas toliau kuria militaristinius planus. Generalinis štabas pateikė V.Putinui planą – skubiai atšaukti lengvatas studentams, kurios suteikė galimybę nešaukti jų į būtinąją karinę tarnybą, kol pabaigs institutą ar universitetą. Manoma, kad jau šį rudenį paklusni Dūma patvirtins šį įstatymą. Generalinio štabo argumentai susiję ne tik su NATO plėtra, bet yra ir grynai aritmetiniai. Esą 1987-1988 metais gimusių šauktinių nepakanka, o ginkluotosioms pajėgoms verkiant trūksta 178 tūkst. naujokų. Nežinia, ar Rusijos generalinio štabo generolai ir pats V.Putinas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, suvokia, kad šauktinių skaičiaus didinimas – tik sovietinis reliktas. Juk visi žino, jog į Rusijos armiją šaukiamiesiems keliami patys minimaliausi reikalavimai: kad būtų daugmaž sveikas ir šiek tiek raštingas. O iš šauktinio reikalaujama irgi ne per daugiausia: išmokti kasti apkasus, marširuoti, šaudyti iš kalašnikovų, na, gal dar vairuoti tanką, ar iššauti iš pabūklo. O karinių objektų sargyba – tai tas pats, kas paprasto sargo civiliniame gyvenime.

Gal todėl (netgi daugelyje buvusių sovietinių respublikų) būtinoji karo tarnyba – tik vieneri metai, nes suvokta, kad šauktiniui to visai pakanka. O išmokti naudotis šiuolaikine modernia karine technika – tai jau profesionalų reikalas. To mokomasi karo mokyklose ir akademijose. Taigi karininkai ir yra, bent jau turėtų būti, armijos intelektualinis potencialas.

JT duomenimis, šiuo metu šaukiamojo amžiaus (nuo 18 iki 27 metų) jaunuolių Rusijoje yra apie šešis milijonus. Tiesa, pagal prognozes, 2025 metais tokių bus tik trys milijonai. Tačiau ir tokiu atveju kareivių turėtų pakakti. Todėl, net ir patikėjus rusų generolų argumentais, armija gali visiškai išsiversti be studentų. Akivaizdu, kad vadovaujamasi V.Putino samprotavimais. Juk savo pranešime Federacijos Tarybai V.Putinas suirzęs pasakė, kad Rusijoje atsirado pernelyg daug studentų. Taigi jau šį rudenį daugeliui rusų studentų teks atsisveikinti su studentų pažymėjimais ir pakeisti juo į karinius bilietus.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija