Atnaujintas 2004 rugsėjo 17 d.
Nr.70
(1273)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Skatinamas tikinčiųjų
organizuotas veikimas

Mindaugas BUIKA

Viltys dėl Katalikų akcijos atgimimo Rytų Europoje

Kaip jau buvo pranešta, rugsėjo pradžioje Romoje ir Italijos didžiausioje Loreto Dievo Motinos šventovėje vyko pirmasis po II Vatikano Susirinkimo tarptautinis Katalikų akcijos kongresas ir šios gausiausios Vakarų Europoje organizacijos narių susitikimas su Šventuoju Tėvu. Šis XX a. pradžioje susiformavęs ir išplitęs katalikų pasauliečių sąjūdis iš pat pradžių atsidėjo ir daug nusipelnė moraliniam ir dvasiniam visuomenės atgimimui, ypač jaunų žmonių ugdymui ir jų tikėjimu paremto aktyvumo stiprinimui.

Katalikų akcija, kurią ypač rėmė popiežius Paulius VI ir vadino ją „šventumo mokykla“, iki šiol stipri Italijoje, - per visas aštuonis tūkstančių parapijų turi 180 tūkst. suaugusių narių, 80 tūkst. jaunimo ir 150 tūkst. vaikų, - o taip pat Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje bei daugelyje kitų šalių. Piligrimystėje į Loretą savo delegacijas atsiuntė net 45 šalių tikintieji, tų, kuriose Katalikų akcija aktyviai veikia arba ją stengiamasi kurti (atkurti) iš naujo. Anot susitikimo rengimui talkinusios Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininko arkivyskupo Stanislavo Rilkos, ypač daug vilčių dedama į Katalikų akcijos atgimimą pokomunistinėse Rytų Europos šalyse, kur dar neseniai katalikų pasauliečių veikimas buvo suvaržytas arba iš viso uždraustas ir kur šiandien iš jų laukiama atnaujinto ir sutelkto aktyvumo ginant krikščioniškąsias pozicijas perdėtai sekuliarizuotos visuomenės gyvenime. Ši pastaba yra aktuali ir Lietuvos katalikų bendruomenei, kurioje XX a. pirmojoje pusėje - prieškariu – Katalikų akcija, pas mus vadinta Katalikų veikimo centru, buvo nepaprastai išvystyta ir turėjo beveik milijoną tikinčiųjų.

Arkivyskupas S.Rilka, iškėlęs Katalikų akcijos pažangą pastaraisiais metais stiprinant katalikų bendruomenės dialogą su pasauliu ir visuomene, pažymėjo, kad popiežius Jonas Paulius II taip pat „yra didelis Katalikų akcijos draugas“. Šio sąjūdžio Italijoje generalinis asistentas (episkopato paskirtas dvasinis vadovas) vyskupas Frančeskas Lambiazis nurodė, kad Katalikų akcija tradiciškai buvo ir lieka „naujo pavasario Bažnyčioje protagonistė“ ir kad dabartinis jos atgimimas ženklina „grįžimą prie šaltinių ir prie pradinės charizmos“.

Jis taip pat pastebėjo, kad neatsitiktinai pirmasis tarptautinis naujųjų laikų Katalikų akcijos kongresas buvo surengtas Romoje ir Loreto Dievo Motinos šventovėje. Sąjūdžio nariai čia atvyko „klausyti Švč. M. Marijos, sutikti apaštalą Petrą, vėl susiburti kaip bendrija ir vesti dialogą su sekuliarizuota visuomene“. Vyskupas F.Lambiazis ypač pabrėžė marijinį Katalikų akcijos bruožą, nes Išganytojo Motina taip pat yra ir visos Bažnyčios Motina. „Marija tarnauja kaip Dievo atrama žemėje: be jos krikščionybė nebūtų įsikūnijusi ir liktų ideologija, - kalbėjo vyskupas. – Idėjoms nereikia motinos, bet tikintiesiems jos reikia“. Jis pabrėžė ir Katalikų akcijos neatskiriamą bendrystę su Šventojo Tėvo mokymu, kuris „yra ypatingu būdu iškėlęs Katalikų akcijos charizmą kaip Šventosios Dvasios dovaną trečiojo tūkstantmečio Bažnyčiai“.

Prasmingas Popiežiaus palinkėjimas drąsiai žvelgti į ateitį

Neatsitiktinai pirmojo tarptautinio Katalikų akcijos kongreso tema buvo parinkti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, pasakyti jam kreipiantis į Italijos sąjūdžio narius 2002 metais: „Duc in altum, Katalikų akcija, turėk drąsos žvelgti į ateitį“. Savo kreipimesi į tarptautinio kongreso dalyvius Šventasis Tėvas pabrėžė, kad krikščionys turi dalytis patyrimu ir liudyti, kaip Dievo malonė ir meilė perkeičia jų gyvenimus. „Tai tampa įmanoma, jeigu pasauliečiai tikintieji išmoksta įveikti prarają savyje, kuri jų gyvenimą atskiria nuo Evangelijos“, - rašo Popiežius, pažymėdamas, jog Katalikų akcija visuomet buvo ir dabar turi likti tokios tikinčiųjų formacijos vieta.

Dėl šių pastangų Bažnyčios socialiniu mokymu persiėmę katalikai, „gindami šventą gyvybės dovaną, saugodami nuo pasikėsinimų žmogiškąjį orumą, įtvirtindami religinio švietimo laisvę, palaikydami tikrąją šeimos ir santuokos prasmę, įgyvendindami artimo meilės principą ypač labiausiai stokojančiųjų atžvilgiu, darbuodamiesi dėl taikos ir teisingumo pritaikant solidarumo bei subsidiarumo principus įvairiose gyvenimo situacijose ir santykiuose tarp jų pačių“, visada bus visuomenės avangarde. Taigi, pasak Šventojo Tėvo, atsakingai Katalikų akcijoje dalyvaujantys katalikai tampa „įtikinamais evangelinės darnos pavyzdžiais“. (Minėtas posakis, kad šis sąjūdis yra „šventumo kelias“, paremtas tuo, kad Bažnyčios šventaisiais ir palaimintaisiais paskelbta apie 60 Katalikų akcijos dalyvių. Jonas Paulius II Lorete beatifikavo dar tris šio sąjūdžio aktyvius narius.)

Nuo pat susikūrimo pradžios ištikimai vykdydama Bažnyčios ganytojų iškeltą krikščioniško individų sąžinės auklėjimo tikslą, Katalikų akcija ir po II Vatikano Susirinkimo, remdamasi jame dar labiau iškelta pasauliečių veiklos reikšme, toliau stimuliavo aktyvumą bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje. „Šiame sąjūdyje ištisos tikinčiųjų kartos krikščioniškosios formacijos eigoje išugdė savąjį pašaukimą, kuris atvedė į visiškai sąmoningą atsakomybės suvokimą už Bažnyčios stiprinimą“, - pažymi Šventasis Tėvas.

Kartu jis perspėja, kad nereikia gyventi tik nostalgija, prisiminimais apie garbingą Katalikų akcijos praeitį, bet drąsiai žvelgti į ateitį ir suvokti, jog šis sąjūdis yra „brangi dovana, kurią Šventoji Dvasia yra davusi Bažnyčiai, ir paveldas, kuris yra pašauktas įkvėpti naujus šventumo bei apaštalavimo vaisius trečiojo tūkstantmečio aušroje“. Štai kodėl popiežius Jonas Paulius II siūlo stiprinti esamus Katalikų akcijos padalinius bei atkurti arba kurti naujus „kitų šalių vietinėse Bažnyčiose“. Tai yra „didelis uždavinys“, kurio įgyvendinimas padėtų daugeliui pasauliečių tikinčiųjų geriau realizuoti savo su krikštu gautą pašaukimą. „Šiandien aš turiu dar kartą pakartoti: Bažnyčiai reikia Katalikų akcijos!“ – pabrėžia Jonas Paulius II.

Pagaliau aktyviems šio sąjūdžio nariams Lorete jis iškėlė tris svarbius uždavinius. Tai pamaldumo ir kontempliacijos stiprinimas, nes „šventumo kelyje“ tikinčiojo žvilgsnis visada turi būti nukreiptas į Jėzų, „vienintelį Mokytoją ir Išganytoją“. Taip pat Katalikų akcijos dalyviai, kaip ir jų grupės, turi likti vienybėje su Bažnyčios ganytojais bei kitomis katalikiškomis organizacijomis, kad nebūtų nereikalingo nesutarimo ar netgi savotiškų tarpusavio varžybų. Šios dvi užduotys artimai susijusios ir padeda įgyvendinti trečiąją – „misiją“, - Evangelijos mokymo principų įgyvendinimą gyvenimo ir veikimo aplinkoje: šeimoje ir mokykloje, darbe ir laisvalaikio užsiėmimuose.

Svarbi katalikiškų organizacijų bendradarbiavimo darna

Tradiciniame jau 25 kartą Riminio mieste vykusiame Draugystės tarp žmonių susitikime savo „auksinį“ jubiliejų šventė kitas plačiai išgarsėjęs Italijos katalikų sąjūdis „Bendrystė ir išsivadavimas“ (taip pat žinomas itališku pavadinimu „Comunione e Liberazione“). 1954 metais šį sąjūdį įkūręs monsinjoras Luidžis Džiusanis rėmėsi įsitikinimu, kad bendrystėje išgyventa krikščioniškoji būtis yra pagrindas žmogaus tikrajam išsivadavimui. Teigiama, kad „Bendrystė ir išsivadavimas“ dabar veikia beveik 70-yje šalių, taip pat ir Lietuvoje.

Skirtingai nuo Katalikų akcijos, turinčios aiškias parapines, diecezines ir nacionalines struktūras, „Comunione e Liberazione“ neturi oficialios savo narių registracijos, jame gali dalyvauti bet kas. Sąjūdžio dalyvių formacija vyksta per savaitinius katechetinius susitikimus, kurie žinomi „Bendruomeniškumo mokyklos“ vardu. Kita vertus, panašiai kaip Katalikų akcija, taip pat ir „Bendrystės ir išsivadavimo“ bažnytinis sąjūdis kelia krikščioniškojo ugdymo uždavinį tarp savo dalyvių bei bendradarbiavimą su Bažnyčia vykdant jos misijas šiuolaikinėje visuomenėje. Tradiciniuose Riminio susitikimuose, kuriuose dalyvauja šimtai tūkstančių žmonių, kardinolai ir misionieriai, Nobelio premijos laureatai ir vyriausybės ministrai, profsąjungų veikėjai ir verslininkai, dalijasi patyrimu katalikiškoje pasaulio vizijoje. Kiekvienam Draugystės tarp žmonių susitikimui, kuris paprastai su įvairiais renginiais, parodomis netgi sportinėmis varžybomis trunka ištisą savaitę, savo laišką atsiunčia ir popiežius Jonas Paulius II.

Pastaruoju metu italų spaudoje buvo pasirodę abiejų didžiausių bažnytinių sąjūdžių vertinimų, lyginimų, įžvelgti netgi jų tarpusavio nesutarimai. Jeigu Katalikų akcija, būdama tiesioginėje Bažnyčios hierarchų globoje, kelia sau daugiau religinius, pasauliečių šventėjimo ir apaštalavimo uždavinius, tai „Bendrystė ir išsivadavimas“, kaip konservatyvesnė alternatyva, pabrėžia tikėjimo ir pilietiškumo ryšį, o jos dalyviai įsitraukia ir į partinę politiką. Tai kad Katalikų akcijos pirmininkė Paola Binjardi dalyvavo Riminio susitikime ir pakvietė „Bendrystės ir išsivadavimo“ dalyvius į rugsėjo 5 dieną Popiežiaus vadovautas iškilmes Loreto Dievo Motino šventovėje, kai kurie stebėtojai tai vertino kaip pastangas sutaikyti „amžinus varžovus“ – tradicines katalikų asociacijas ir naujuosius bažnytinius judėjimus.

Iš tikrųjų Lorete tomis dienomis vyko ne tik minėtų dviejų sąjūdžių, bet ir Fokoliarų judėjimo, Šv. Egidijaus bendruomenės bei kitų katalikiškų organizacijų atstovų pasitarimas, kuriuo siekta bendrai aptarti rūpimus klausimus dėl aktyvių katalikų atsakomybės už diecezijų ir parapijų gyvenimo plėtrą. Tam yra reikalingas tampresnis visų katalikiškų grupių bendradarbiavimas, paremtas broliškumo dvasia, abipuse pagarba kiekvieno judėjimo ypatybėms, savitumui, ir nuolatinis dialogas, sakė Vatikano radijui P.Binjardi.

Pranešama, kad „Comunione e Liberazione“ atstovai perdavė Katalikų akcijos pirmininkei monsinjoro L.Džiusanio laišką, kuriame jis reiškė viltį, jog Katalikų akcijos „naujasis pavasaris“ pasitarnaus visų tikinčiųjų labui. Monsinjoras L.Džiusanis taip pat užtikrino, kad jo įkurto judėjimo visos bendruomenės „realiai bendradarbiaus“ su Katalikų akcijos struktūromis krikščioniškoje veikloje. Kaip pastebėjo italų charizminio sąjūdžio „Atsinaujinimas dvasia“ koordinatorius Salvatorė Martinesas, Lorete įvykęs Italijos katalikiškų organizacijų vadovų pasitarimas buvo svarbus siekiant „įveikti dichotomiją tarp naujųjų bažnytinių judėjimų ir tradicinių asociacijų dviejų sielų, kurių ištakos Viešpatyje“.

Šiuo atžvilgiu yra reikšmingas 1919-1940 metais Lietuvoje egzistavusio minėto Katalikų veikimo centro patyrimas, kuris nebuvo specifinė organizacija, bet tam tikra koordinacinė struktūra, kuri derino įvairių autonominių katalikų judėjimų iniciatyvas, budėjo, kad nekiltų nesusipratimų jų tarpusavio santykiuose ir dėjo pastangas dėl darnaus bendradarbiavimo su Bažnyčios ganytojais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija