Atnaujintas 2004 rugsėjo 22 d.
Nr.71
(1274)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kodėl rugsėjis švietimui – ne tik šventė

Dr. Vincentas Lamanauskas

Šiaulių universiteto profesorius

Rugsėjo 1- oji
Renato Neverbicko
(ELTA) nuotrauka

Rugsėjo pirmąją naujuosius
mokslo metus pradėjo
548 tūkst. moksleivių
Tomo Černiševo
(ELTA) nuotrauka

Vietoje įžangos

Lietuvos švietimo ir mokslo bendruomenė pasitiko dar vieną nepriklausomos Lietuvos rugsėjį. Atrodytų tik džiaugtis telieka. Suprantama, kad tai išties svarbi, netgi sakyčiau, sunkiai įvertinamos reikšmės šventė. Dėl protų „nutekėjimo“ rugsėjis tarsi suteikia viltį, kad Lietuvoje gyventi iš tiesų bus geriau. Juolab kad švietimo ir mokslo ministras A.Monkevičius visur, kur tik spėja, sako vieną ir tą patį - kiek daug kompiuterių (ne bet kokių, o personalinių), naujų baldų ir geltonųjų autobusiukų bus nupirkta Lietuvos mokykloms. Skaičiuojami įvairūs fantastiniai skaičiai - vidurkiai - kiekgi tų nelemtų kompiuterių teks Lietuvos moksleiviams. Tik pamirštama elementari tiesa, jog personalinis kompiuteris todėl ir yra personalinis, jog skirtas tik vienam. Aišku, oponentas visuomet pasakys, jog vėl atsirado kritikuojantys ir nepatenkintieji. Taip nėra. Ne veltui sakoma: abejok tol, kol nebebus galima abejoti. O abejoti tikrai yra kuo ir kodėl. Ne viskas taip jau gerai toje Lietuvos švietimo ir mokslo padangėje. Kitaip spauda nemirgėtų straipsniais su pavadinimais „Pedagogų rengimas - kryžkelėje“ (Dialogas, 2004 08 13), „Kodėl naujosios pedagogų rengimo koncepcijos projektą visos Lietuvos aukštosios universitetinės mokyklos, rengiančios ikimokyklinio ir pradinio ugdymo specialistus, pasitinka skambindamos pavojaus varpu?“ (Žvirblių takas, 2004, Nr.4), „Akademinė industrija: mokslininkų daug, naudos - maža“ (Respublika, 2003 12 10) ir t.t. Tai tik labai maža dalis per pastaruosius keletą metų publikuotų straipsnių švietimo klausimais. Pagaliau pastaraisiais mėnesiais daugybę diskusijų kelia naujasis pedagogų rengimo koncepcijos projektas. Kodėl taip? Kodėl, praėjus keturiolikai nepriklausomybės metų, Lietuva vis dar neturi vieno svarbiausių dokumentų - pedagogų rengimo koncepcijos? Ar tai ne paradoksas, jog rengiame neaišku ką. Šie ir kiti klausimai išties verti detalių diskusijų ir visos visuomenės dėmesio. Todėl autorius ir mano, kad čia išsakyta nuomonė bus sutikta, kaip siekis paskatinti diskusijas švietimo ir mokslo klausimais, o ne tik vien apie prisivogusius, apsivogusius politikus ir pan.

Šiek tiek statistikos

2004 metais brandos atestatus gavo daugiau kaip 50 tūkst. abiturientų. Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidento Vytauto Kaminsko pateiktoje suvestinėje matyti, jog 33,4 tūkst. stojančiųjų pretendavo į 16,7 tūkst. valstybės finansuojamų vietų dieninėse studijose ir 5,3 tūkst. vietų, kurių daugiau nei 90 proc. yra mokamos, vakarinėse ir neakivaizdinėse studijose. Beveik 55 proc. stojančiųjų labiausiai norėjo patekti į socialinių mokslų srities studijų programas - teisę, ekonomiką, vadybą, sociologiją ir t.t. Iš esmės neaišku, kiekgi rinkosi, pavyzdžiui, gamtos mokslų studijų programas, nes pastarieji mokslai Vakarų šalyse jau seniai laikomi prioritetiniais ir svarbiausiais šalies ekonomikos raidai. Lietuvoje tokio suvokimo stokojama. Tebeveikia švytuoklės principas - svarbu, kad populiaru šiandien, čia ir dabar. Kas bus rytoj, ne taip jau ir svarbu. Kiek rimtesnės studijų projektavimo į ateitį sistemos, galima sakyti, nėra. Kaip pavyzdį galima paminėti, jog 1995 metais Norvegijos ekspertai atliko Lietuvos mokslo būklės ekspertizę, tačiau bent kiek svarbesnės rekomendacijos nebuvo įgyvendintos. Kaip teigė prof. V.Daujotis, Lietuvos mokslo stagnaciją daugiausia lėmė pasyvi Vyriausybės mokslo politika - iš esmės buvo tenkinami tik siaurų atskirų įtakingų grupių interesai („Kas žlugdo Lietuvos mokslo ir studijų sistemą?“, Baltijos kelias, 2002 10 10).

Nuolat giriamasi kompiuteriais, naujausiomis informacinėmis technologijomis ir pan. Statistika rodo, kad 1996 metais 100-ui moksleivių vidutiniškai teko tik vienas kompiuteris, 2001-aisiais - 2,5 kompiuterio, 2002 metais - 3,2 kompiuterio. 2001/2002 mokslo metais internetu galėjo naudotis 33,9 proc. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų (šaltinis: STD, ŠMM). Kaip jau minėjome, kalbame apie personalinius kompiuterius, o tai reiškia, kad jis skiriamas dirbti vienam. Visi kiti skaičiavimai išties nėra jau tokie prasmingi. Nors 1996 - 2001 metais bendras besimokančiųjų skaičius nuolat augo (padidėjo 13 proc.), tačiau, kita vertus, dėl gimstamumo mažėjimo nuo 1997 metų mažėja moksleivių skaičius pradinėje mokykloje. Ši mažėjimo banga nusiris per visas švietimo sistemos pakopas, o pasekmės sunkiai prognozuojamos. Aukšti valdžios vyrai nuolat kalba, kad anokia čia problema, susitvarkys ir taip. Pavyzdžiui, jei 1996 metais pradiniame mokyme dalyvavo 222 724 moksleiviai, tai 2001-aisiais – jau tik 197 463 moksleiviai, o 2003 metais - 170216. Nesunku paskaičiuoti, kiek klasių tarsi „išnyko“, kiek mokytojų neteko darbo, pagaliau nuolatiniame tautos nykimo kontekste ne taip jau ir linksmi skaičiai. Juolab kad JAV statistikos specialistai, atlikę Lietuvos gyventojų populiacijos dinamikos prognozes, konstatavo, kad iki 2050 metų mūsų sumažės daugiau nei pusė milijono.

Paradoksalu ir tai, jog jaunimo išsilavinimas ne toks jau „žavingas“. Kaip rodo statistika, jaunimo nuo 20 iki 29 metų išsilavinimas visoje Lietuvoje yra žemesnis (o jie juk vidurinį išsilavinimą įgijo jau nepriklausomoje Lietuvoje) už vyresnių nei 29 metų žmonių. Labai keista, bet aukščiausio išsilavinimo yra 40-44 metų karta. Ta pati statistika rodo, kad labiausiai jaunimo išsilavinimas atsilieka Visagine, Neringoje, Molėtų rajone. Nors švietimo ir mokslo ministras mėgsta kartoti, kad statistika yra labai svarbi, ji ne tik padeda susidaryti tikslų švietimo sistemos vaizdą, bet, anot ministro, turint tikslią informaciją galima laiku priimti pagrįstus sprendimus. Tik kur tie sprendimai? Nei nauji baldai (jie, aišku, labai svarbu), nei geltonieji autobusiukai švietimo problemų neišspręs. Kitaip sakant, tautos nepagausins, o juk būtent čia ir glūdi daugelio problemų mazgas.

Džiaugiamasi, kad sparčiai auga studentų skaičius aukštojo mokslo pakopoje - per penkerius metus jis padvigubėjo. Jei tikėtume statistika, tai 2004-aisiais į pirmuosius šalies aukštųjų mokyklų kursus priimta 25700 studentų, pavyzdžiui, vien Šiaulių universitetas šiemet priėmė tris tūkstančius studentų. Žinoma, skaičiai įspūdingi. Tačiau visuomet norisi paklausti, o kaipgi su kokybe? Juk skaičiai jos neparodo. Kaip vertinti kokybę, jei, pavyzdžiui, n-ajame šalies universitete tarptautiniai ekspertai rekomenduoja „uždaryti“ septynias studijų programas iš devynių, kaip neatitinkančias šiandieninių Europos standartų. Sakoma, kokie grūdai, tokie ir miltai. Jei „žaliava“ bus nekokia, tai ir gerų specialistų neparengsime. Itin taikliai pastebi kultūrologas Almantas Samalavičius teigdamas, jog “Lietuvoje yra daugybė mokslų daktarų, kurie normaliame Vakarų universitete negautų ir magistro laipsnio“ (Respublika, 2003 12 10). Nors švietimo ir mokslo viceministras socialdemokratas Rimantas Vaitkus nuolat kartoja, jog Lietuvoje vykdoma permanentinė globalinio masto aukštojo mokslo reforma. Ir, priklausomai nuo auditorijos, tokios kalbos įgyja pačius įvairiausius atspalvius. Nors tiesos toli ieškoti nereikia - tarkime, Estijos universitetų profesoriai gauna vidutiniškai triskart didesnį atlyginimą nei Lietuvos profesoriai. Ir Estijoje jau seniai sugebama pasikviesti į universitetus užsienio šalių geriausius dėstytojus, Lietuvoje tai kol kas neįmanoma ir sunkiai įsivaizduojama. Bet kokios kalbos apie tai sukelia kolegų nepasitenkinimą, nes tuoj pat suvokiama, kad bus atimta „duona“ iš vietinių dėstytojų. Paradoksali ir kita statistika - Lietuvoje veikia tik šeši nevalstybiniai universitetai, kai tuo tarpu net kaimyninėje Baltarusijoje jų daugiau nei 20. Per keturiolika nepriklausomybės metų nesugebėta šioje srityje nuveikti ženklesnių darbų - sudaryti sąlygas privačių aukštųjų mokyklų steigimuisi. Kiek galima dejuoti, kad jaunimas bėga į Vakarus. Žinoma, kad bėgs, juk neužtvenksi upės bėgimo. Jau dabar daugeliu atžvilgiu studijuoti užsienyje yra ir pigiau, ir geriau. Kaip pavyzdį galiu paminėti Vokietijos universitetus, kur studijos nemokamos, o jei kurie universitetai ir ima mokestį, tai jis retai kada viršija 100 eurų už semestrą. Lietuvoje toks mokestis perkopia gerokai virš tūkstančio litų. Baigusiam Vokietijos universitetą ir gavusiam diplomą užsieniečiui leidžiama metus pasilikti šalyje siekiant susirasti darbą. Vokietijoje jau priimtas naujas imigracijos įstatymas, kuris atveria puikias galimybes kvalifikuotai darbo jėgai pritraukti. Taigi, kaip teigia A.Samalavičius (www.omni.lt /2002 11 11), akivaizdu, kad 800-1100 litų mėnesio atlygis, kurį gauna aukštųjų mokyklų asistentai ir docentai, labiau panašus į bedarbio pašalpą nei į aukštos kvalifikacijos specialisto atlyginimą. Dar akivaizdžiau tai, kad gabesnieji studentai ir absolventai ieško ir ieškos galimybių mokslus tęsti užsienyje, juos baigę ten ir likti dirbti.

Lietuvoje jau sklando universitetų restruktūrizavimo plano gairės (www.mokslas.lt). Teigiama, kad šis planas skirtas efektyvinti valstybinių universitetų veiklą, gerinti mokslo ir studijų kokybę, didinti universitetų konkurencingumą bendrojoje Europos aukštojo mokslo erdvėje. Su viskuo galima ir reikia sutikti, kas susiję su kokybe. Ji išties vienas skaudžiausių klausimų. Bet kai plano gairės apsiriboja tik keliais bendro pobūdžio samprotavimais, pasidaro nelinksma. Planas numato, kad reikia sujungti universitetų padalinius, veikiančius kituose miestuose, su tuose miestuose esančiais universitetais, pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijos filialą Klaipėdoje - prie Klaipėdos universiteto. Antrasis punktas numato, kad būtina jungti universitetus, t.y. stambinti aukštąsias mokyklas, suprask, skaitytojau, Lietuvoje jų per daug ir jos per mažos. Na, niekaip nematau jokios logikos. Ar tokiu būdu jau ir bus išspręsta studijų ir mokslo kokybė - labai abejotina.

Kita skaudi problema - mokyklos nelankantys vaikai. Statistika čia taip pat nedžiugina. Oficialūs skaičiai rodo, kad 1997 metais mokyklos nelankė 1564 vaikai, o 2002-aisiais – 550 vaikų. Atrodo, kad tokių vaikų mažėja, tačiau neoficiali statistika teigia visai ką kita - minima, kad mokyklos nelanko daugiau kaip 20 tūkst. vaikų. Įdomūs Lietuvos regionų duomenys. Čia pravartu paminėti, kad palyginti neseniai Lietuvos valdžia atkreipė dėmesį į tai, kad švietimo galimybės ir būklė Lietuvos regionuose gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, savivaldybių švietimo padalinių pateiktais 2003 m. spalio 1 d. duomenimis, Kauno apskrityje mokyklos nelankė 107 mokyklinio amžiaus vaikai iki 16 metų. Paradoksaliausia, kad daugiausia tokių vaikų buvo Kauno mieste - net 46 (dvi klasės). Kauno apskrities valdžia pastebi, kad nemažėja valkataujančių moksleivių skaičius. Bet ne čia didžiausia bėda. Baisu ir nepateisinama tai, kad Lietuva nesugeba suskaičiuoti savo vaikų. Keturiolika nepriklausomybės metų girdime, kad ekonomika gerėja ne dienomis, o valandomis, o vaikų suskaičiuoti taip ir neišmokome. Skirtingų žinybų duomenys apie mokyklos nelankančių vaikų skaičių niekaip nesutampa. Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, 1999-2000 metais nubyrėjo 5,2 tūkst. pradinio ir pagrindinio lygmens moksleivių (Lietuvos vaikai, 2001). Tai reiškia, kad darbo neteko penkios didelės mokyklos, kuriose galėtų dirbti mažiausiai 500 mokytojų bei kitų ugdymo specialistų. Kyla klausimas - už ką gi valdininkai gauna atlyginimus, jei nesugeba suskaičiuoti vaikų?!

Straipsnio apimtis neleidžia aptarti kitų ne mažiau svarbių ir aktualių švietimo ir mokslo sistemos problemų - aišku tik, kad jų yra labai daug. Šiek tiek aptarsiu vieną „karščiausių“ mokytojų rengimo problemų.

Geras mokytojas - gerai mokyklai ir tautos ateičiai

Bene pagrindinė pastarųjų diskusijų problema - mokytojų rengimas. Aistros tiesiog virte verda. Ministerija niekaip nesugeba parengti visoms suinteresuotoms pusėms priimtino pedagogų rengimo koncepcijos projekto. Keturiolika metų rengiame mokytojus neturėdami jokios aiškios strategijos. O juk nuo to kenčia visi. Pagrindinė mokytojų kalvė - Vilniaus pedagoginis universitetas, Šiaulių ir Klaipėdos universitetai. Pastarieji, beje, stengiasi keisti savo profilį, tačiau mokytojų rengimas vyrauja. Į diskusijas įsitraukė visų šių aukštųjų mokyklų atstovai. Vienas kertinių dalykų - kur rengti mokytojus: kolegijose ar universitetuose. Kiekvienas tempia į savo pusę: universitetai giria save (tik ar pagrįstai) ir peikia kolegijas (vėlgi, ar pagrįstai). Šiaulių universiteto Edukologijos katedros kolektyviniame straipsnyje „Pedagogų rengimas - kryžkelėje“ (Dialogas, 2004 08 13) kaip tik ir buvo bandyta išsakyti universitetų nuomonę dėl mokytojų rengimo. Teigiama, kad universitetų dėstytojai yra aukštesnės pedagoginės ir mokslinės kvalifikacijos nei kolegijų dėstytojai. Keliamas klausimas, ar kolegijos pajėgios išugdyti šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį pedagogą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad jokie deklaratyvūs šūkiai čia netinka. Negalima supriešinti kolegijų ir universitetų. Tuomet išeis kaip toj pasakoj - veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, ar aš gražiausia. Kiekviena institucija atlieka savo misiją. Lietuvos aukštojo mokslo sistema binarinė. Vadinasi, tiek universitetai, tiek kolegijos teikia aukštąjį išsilavinimą. Pagaliau ir universitetai teikia anaiptol ne tik patį geriausią išsilavinimą. Ir čia galima rasti broko. Vėlgi pacituosiu A.Samalavičiaus žodžius, su kuriais negalima nesutikti: „Po Nepriklausomybės atkūrimo daugelis aukštųjų mokyklų, kurių Lietuvoje yra daug, pasivadino universitetais … buvo atlikta tik kosmetinė aukštųjų mokyklų reforma, tačiau realiai dėstymo turinys ir dėstytojų kompetencija nepasikeitė” (Respublika, 2003 12 10). Na galima nesutikti su tokiu vertinimu. Tačiau, pasiskaičius tarptautinių ekspertų išvadas, tenka su tokia nuomone sutikti. 2003-2004 mokslo metais kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo atlikta edukologijos krypties priešmokyklinio ir pradinio ugdymo studijų programų tarptautinė ekspertizė. Bendrosiose ekspertų rekomendacijose, kurias pasirašė ekspertų grupės vadovė Gillian L.Hilton, sakoma, kad šiuo metu studijų programos atrodo sudarytos kaip atskiri kursai, dažnai daugiau susieti su dėstytojų interesais negu su studentų poreikiais, pačioms programoms akivaizdžiai trūksta holistinio planingumo ir aiškios filosofijos, tačiau dėstytojų profesinė raida yra nepakankama, nes dauguma jų mokėsi prieš daugybę metų, ir ši situacija sukelia idėjų bei praktikos sąstingį. Pagaliau, anot ekspertų, aprūpinimas ištekliais tiek kolegijose, tiek universitetuose yra visapusiškai nepatenkinamas. Ekspertai rekomenduoja kuo skubiausiai ieškoti būdų, kad studentai galėtų naudotis kompiuteriais, reikalingais vadovėliais, žurnalais iš kitų šalių. Taigi akivaizdu, kad kol kas negalima priešinti kolegijų ir universitetų. Ir vieni, ir kiti turi ir pliusų, ir minusų. Verta tik pastebėti, kad kolegijose jaučiama didesnė potencija ir poreikis kaitai, didesnis atvirumas inovacijoms. Pagaliau į jas kasmet ateina dirbti daugiau žmonių, turinčių ir mokslinius laipsnius. Akivaizdu, kad kolegijos vejasi universitetus.

Ne čia svarbiausia problema, kas turi rengti mokytojus (tegul tai daro ir vieni, ir kiti, o laikas parodys, kas teisus). Svarbiausia, kad mokytojas turi būti puikus specialistas, profesionalas, o ne „netyčiukas“. Pastarųjų mokyklose ne taip jau mažai. Deklaracijose kalbama itin gražiai. Mokytojas turi būti ir tyrėjas, ir filosofas, klinicistas, pokyčių tarpininkas, mokymosi organizatorius, talkininkas, patarėjas, partneris, galimybių kūrėjas ir t.t. Kaip gražu ir kartu baisu. Tai kas vis dėlto šiandieninis mokytojas - barbė devyndarbė, nieko iki galo gerai nepadaranti? Ar realu, kad mokytojas gali gerai atlikti tiek daug įvairiausių funkcijų? Manau, kad ne. Vakarų šalyse seniai suvokta, kad kiekvienas turi gerai atlikti savo darbą. Dirbama komandomis, kurias sudaro įvairaus profilio specialistai. Gi dabartinis Lietuvos mokytojas – viskas: ir mokytojas, ir auklėtojas, ir socialinis darbuotojas (ypač kaimuose), ir t.t. Turint galvoje, kad pašauktųjų studijuoti pedagoginio profilio studijų programose kasmet mažėja, tokios deklaracijos skamba itin utopiškai. Ar ne todėl tiek daug problemų, kurių niekaip nepavyksta išspręsti. Žinoma, čia būtina nulenkti galvą prieš tuos mokytojus, kurie iki šiol sunkiomis sąlygomis dirba negailėdami savęs, dirba iš pašaukimo.

Gerbiamieji politikai, kviečiu pirmiausia spręsti esminį švietimo paradoksą. Kiek galima „svaigti“ apie pedagogo profesijos prestižą, socialinę reikšmę ir t.t. Paradokso esmė glūdi prieštaravime tarp mokytojo profesijos socialinio vaidmens (reikšmės) ir atlyginimo už jo darbą. Jei deklaruojame, koks svarbus mokytojas ateities Lietuvai formuoti, tai ir atlyginkime jam už šį sunkų ir pasiaukojantį darbą taip, kaip pridera. Ir nereikia čia skųstis pinigų stygiumi. Galima patirties pasisemti ir iš pirmosios Nepriklausomos Lietuvos prezidento A.Smetonos vykdytos politikos švietimo srityje. Tuomet, kad ir kaip sunkiai Lietuva gyveno, mokytojo statusas buvo atitinkamai sutvarkytas valstybiniu lygmeniu.

Telieka palinkėti, kad Lietuvos švietimo sistemos problemos būtų sprendžiamos iš esmės ir valstybiškai. Daugelio per pastarąjį dešimtmetį atliktų ekspertizių išvados skamba kaip pavojaus varpas Lietuvai. Lietuva privalo įveikti atsilikimą, priešingu atveju, ji rizikuoja likti Europos provincija. Nebegalime teisintis, kad mes esame posovietiniai, kad nemokame ar nežinome. Neturime kito kelio. Sunku gyventi ateitimi, tačiau kito kelio paprasčiausiai nėra. Diskutuokime, tarkimės, ieškokime išeities, o ne priešų. Priešai dažniausiai glūdi mumyse pačiuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija