Atnaujintas 2004 rugsėjo 22 d.
Nr.71
(1274)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Būkite savo mokinių bei tėvų bendruomenių balsas Bažnyčioje

Mieli tikybos mokytojai!

Šis susitikimas šventės – rugsėjo, naujų mokslo metų pradžios proga. Tačiau turiu prisipažinti, kad kalbėsiu ne visai šventiškai. Noriu pradėdamas šį susitikimą paklausti – ar mes su jumis šiandien turime ką švęsti, turime, dėl ko džiaugtis? Ar galime ramiai, su pakilia nuotaika pasitikti naujus mokslo metus, kai tikybą vėl renkasi mažiau mokinių nei pernai. Kai ši mažėjimo tendencija, ypač miesto mokyklose, ypač tarp vyresnių moksleivių, nesustabdomai vyksta jau dešimt metų?

Labai noriu jus sustiprinti – sustiprinti jūsų dvasią, jūsų pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau manau, kad tą galiu padaryti tik atvirai kalbėdamas ir kalbėdamasis su jumis apie tikrąją tikybos mokymo padėtį. Noriu kuo prasmingiau praleisti su jumis šią valandėlę. Ir manau, kad tai padarysiu tik atvirai pasidalydamas didžiausiais rūpesčiais – nes tai bendri mūsų rūpesčiai, Bažnyčios rūpesčiai.

Pareigos, kurios jums tenka, yra neaprėpiamai didelės, kai galvoju apie tai, kiek tūkstančių Bažnyčios narių ir kiek tūkstančių abejojančių atiduota jūsų atsakomybei. Kad tik nuo jūsų dažnai priklauso, ar šie jaunuoliai rinksis prie Dievo stalo, ar atras Dievą savo gyvenime. Tačiau tai dar ne visa jūsų atsakomybė – jūsų rankose šiandien yra tikinčios šeimos savigarba ir orumas, tikinčių tėvų teisės. Jūsų rankose šiandien didžia dalimi – Bažnyčios padėtis Lietuvoje ir jos autoritetas.

Kodėl taip kalbu? Nes matau, kaip skiriasi teorinė galimybė pasirinkti tarp tikybos ir etikos nuo praktinės, realios padėties. Matau, kad tėvų ir vaikų teisės mokytis tikėjimo tiesų dažnai ignoruojamos ir nėra lengva tas teises apginti. Matau, kad patys tėvai dažniausiai neįsivaizduoja, ką turėtų daryti, kur kreiptis, jei rugsėjo pirmąją iš klasės auklėtojos ar mokyklos vadovų išgirsta – „kadangi tikybą mažai kas renkasi, tai jos tikriausiai nebus, geriau rašykite pareiškimus iš karto į etiką…“

Jūs į tokią padėtį, deja, dažniausiai žvelgiate iš savo pozicijų – „mums neduoda darbo krūvio, mus ignoruoja, skriaudžia, esame tik kliuvinys mokyklų vadovams planuojant tvarkaraštį“ ir taip toliau. Ir dažniausiai tyliai bėdodami lūkuriuojate, kol kas nors jus parems, kol situacija pasikeis, kol kas nors apgins jūsų teises, kol… Žmogiškai žiūrint tai gal ir suprantama, tačiau iš jūsų laukiame didesnio krikščioniško sąmoningumo. Noriu šiandien atvirai pasakyti ir drauge jūsų paprašyti – jūs esate Bažnyčios balsas savo mokyklose, savo mokinių ir tėvų bendruomenėse, todėl būkite tikinčio žmogaus orumo, savigarbos, ryžto ir pasitikėjimo Dievu pavyzdžiu. Turite pirmieji neleisti, kad kas nors žemintų ir nesiskaitytų su tikinčių šeimų teisėmis.

Jūs būkite savo mokinių bei tėvų bendruomenių balsas Bažnyčioje. Man labai keista ir liūdna, kai vieną, kitą, trečią sykį tik atsitiktinai sužinau, kad toje ar kitoje Vilniaus mokykloje, pasirodo, jau kelerius metus nepriima į darbą tikybos mokytojo, nes esą nėra norinčiųjų lankyti tikybą. Esą iš pusantro tūkstančio vyresnių klasių mokinių nesusirenka nė maža grupelė pagal Švietimo ministerijos numatytas normas. Juk tai melas, juk akivaizdu, kad tikyba sąmoningai ignoruojama. Ką mes darome, kad to nebūtų? Tam yra įkurtas Katechetinis centras, tam paskyriau savo atstovą arkivyskupo vikarą, kad visi drauge spręstume šias skaudžias problemas. Ar mokame drauge dirbti? Ar surandame būdų bendradarbiauti ir pasitikėti vieni kitais? Tik turėdami aiškų tikslą ir tvirtą ryžtą galėsime drauge spręsti problemas, esant reikalui, kalbėsime su mokyklų direktoriais, miesto švietimo pareigūnais, ministerija. Kad garsiai įvardytume tuos užkietėjusius ateistus, kurie kaišo pagalius į mūsų ratus. To atviro kalbėjimosi, ryžto ateiti, pasiklausti, pasiūlyti stinga ir tikybos mokytojų santykiuose su kunigais, su akademinėje sielovadoje veikiančiais ir autoritetą turinčiais aukštųjų mokyklų pedagogikos specialistais.

Abstrakčiais pabėdojimais nieko nepakeisi, reikia konkrečiai ir kiekviena proga parodyti, kad katalikai nėra tie trečiarūšiai žmonės, kuriuos galima pašiepti ir pažeminti, ignoruoti ir apeiti. Maža to, dar pasitaiko atvejų, kai pačių tikybos mokytojų nesėkmės, nesugebėjimas kūrybiškai dirbti, patraukti mokinius pridengiamas tomis mokyklų vadovų „nemeilėmis“. Kai sąmoningai ar nesąmoningai laukiama, kad mokyklos vadovybė paremtų pedagogą, dėstantį etiką, nes tai tarsi leidžia nusimesti atsakomybę dėl mažėjančio tikybą lankančių būrio, dėl skundų nuobodžiomis pamokomis.

Teko girdėti, kad etikos mokytojai platina laiškus tėvams, kuriuose aiškina, kodėl vaikams geriau lankyti etiką, kas ten bus įdomaus ir naudinga. O kas gi kliudo panašiai veikti Bažnyčios pasiuntiniams? Kas neleidžia raštu ir žodžiu kreiptis į tėvus išdėstant, kodėl tikybos pamokos prasmingos ir po to, kai vaikas jau priėjęs Pirmosios Komunijos ar gavęs Sutvirtinimą. Rugsėjo išvakarėse Vyskupų Konferencija pritarė naujai tikybos programai, kuri nuo šių metų eksperimento tvarka įvedama miesto mokyklose. Ypač svarbu, kad jūs ne tik ją pritaikytumėte, išmėgintumėte, siūlytumėte pataisas, bet ir suprantamai, įtikinamai paskleistumėt pozityvią žinią šeimose apie tikybos pamokas, jų atnaujinimą atsižvelgiant į šiandienės visuomenės situaciją.

Kalbu apie dalykus, kurie iš jūsų reikalauja didelės stiprybės, didelio atkaklumo, didelio atsidavimo. Tai žmogiškas galias pranokstantis reikalavimas. Todėl vieni šiame kelyje jūs tikrai prapultumėte. Tačiau kas, jei ne jūs, geriausiai žinote, jog turite kantrų, ištikimą palydovą ir vedlį – Kristų. Jis visuomet išgirsta jūsų pagalbos šauksmą. Tačiau tomis akimirkomis, kai pasijaučiate savo kelyje vieniši, iš tiesų liekate vieniši, nes niekas nebenori jumis sekti – sekti klydinėjančiais be žiburio ir gairių. Kaip gali apie begalinę Dievo Meilę byloti kitiems tas, kuris pats jaučiasi Dievo apleistas, nemylimas, kuris nesugeba įžvelgti slėpiningo Apvaizdos plano jam siunčiamuose sunkumuose ir išmėginimuose.

Visiškas pasitikėjimas Dievu jokiu būdu nereiškia sėdėjimo rankas sudėjus. Priešingai, ryžtingai ženkite į priekį, nors atrodytų, kad priešais neįveikiama abejingumo, cinizmo, reliatyvizmo praraja. Dievas tikrai nuties tiltelį, jei atsiliepsime į jo šauksmą, jei įgyvendinsime savo pašaukimą be kompromisų ir atodairos. Man prisimena vienas alegoriškas pasakojimas apie žemės keleivį. Gyvenimo pabaigoje atsigręžęs jis išvydo dvejas pėdas – savo ir jį lydėjusio Dievo. Tačiau keliose vietose tebuvo vienerios pėdos. Žmogus paklausė: „Viešpatie, kodėl pačiose sunkiausiose vietose Tu buvai mane apleidęs?“ „Kvaileli, tose vietose aš nešiau tave ant pečių“, – atsakė Dievas.

Meldžiu, kad Dievas laimintų jūsų be galo svarbų darbą, kad panėšėtų jus ant savo pečių, kai nusikamavę, atidavę save visą tikrai nepajėgsite paeiti. Geriausios kloties jūsų šeimoms, kurių parama, supratimas, pakantumas toks svarbus, idant galėtumėte vaisingai mokytojauti. Linkiu jums ir sau, kad per šiuos mokslo metus įmūrytumėme didelį akmenį į šventiškesnės, viltingesnės Rugsėjo pirmosios pamatus.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis,
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija