Atnaujintas 2004 rugsėjo 22 d.
Nr.71
(1274)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Laisvė nemirė… žuvo karžygiai

Apie partizanę Ireną Petkutę – poetę Neringą ir Vilnelę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Partizanė Irena
Petkutė- Neringa, Vilnelė

Jai buvo tik dvidešimt vieneri. Vos pražydusi. Pabudusi, kaip Lietuva pavasarį, apie kurios pabudimą mergaitė rašė savo gyvenimo paskutiniąją vasarą.

Ne, niekad, Žeme, nemačiau
Tavęs tokios nubudusios,
Su upėm išsiliejusiom…
Su dirvomis pajuodusiom…

Ir kaip tada tas žemės nubudimas disonavo su jos tėviškės krauju „gelsvom kasom sumirkusiom“, su jos kančia ir daugybe vargo „kloniuose ir kalnuos“, su „skausmo upėmis“.

Pavasaris ir jaunystė – tai tapačios sąvokos, labai dažnai literatūroje viena kitą pakeičiančios kaip metaforos. Tai - Viltis, Tikėjimas ir begalinis jauno žmogaus noras įprasminti savo gyvenimą, padaryti jį ryškų ir nepakartojamą, „kančioj atrasti laimę“, aukojantis už didelį ir šventą tikslą.

Pokario vaikams, mačiusiems, kaip „raudonas kraujas iš Rytų nudažė mėlyną padangę, kaip po okupanto durtuvais suklupę lietuviai „meldėsi kuždesiu, tyliu“, kaip motinų krūtinėse vėrėsi „žaizdos gilios“, kai į jų širdis smigo skausmo „smailios strėlės“ dėl prarastų sūnų, mylimųjų, tėvų; kai net obelys ir javai drebėjo, kai „akyse rūstūs ežerai“ buvo „vilnim audringa išsiplaikstę“, ir tryško „perlų kaskadomis“ dėl Lietuvos nelaimės ir kančios. Ir tada kiekvienas kaimo vaikas, kaip ir jaunutė poetė, jautė pareigą savo kenčiančiai Tėvynei, troško ją apginti, dėl jos aukotis.

O žydraake Lietuva,
Tu prisikelsi tartum saulė.
Žydėsi žiede obelies,
Tavęs jokia ranka nelies.
Tu man nemirštanti, gyva,
Šviesesnė ir už šviesią saulę.
                     (Vilnelė. Lietuvai // Kovos keliu žengiant.
                     V., 1991. P. 22-23.)

Jausdama jau visiškai šalia esančios mirties kvėpavimą jaunutė partizanė ryžtasi įgyvendinti šventą visos Lietuvos partizanų priesaką: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ ir rašo eilėraštį – testamentą „Tėviškei brangiai“:

Su saule kilk žydėjiman,
Su saule krauki žiedą naują.
Mes Tau gyvent atėjome,
Ir mūsų kraujas – Tavo kraujas!
                     (Neringa. Lietuva pavasarį. 1953. // Ten pat, p. 37.)

Irena Petkutė gimė 1932 m. spalio 29 d. Gulbių kaime, Laukuvos parapijoje, Šilalės rajone. Jos tėvas Adomas turėjo devynis hektarus žemės, mama buvo samdoma pardavėja. Adomas ir Felicija turėjo tris vaikus: Vincą, Ireną ir Albiną. Kūrybingumą ir literatūros gabumus Irena paveldėjo iš savo mamos, talentingos pasakotojos ir dainininkės.

Dar būdama Laukuvos vidurinės mokyklos (buvusios gimnazijos) moksleivė, Irena savo pirmuosius eilėraščius Vilnelės slapyvardžiu perduodavo į pogrindinę spaudą. 1950-ųjų liepą pasirodė jos jau mūsų cituotas eilėraštis „Lietuvai“, išspausdintas rašomąja mašinėle partizaninėje spaudoje. Vėliau parašė įkvepiančias ir keliančias eiles apie Lietuvos partizanus „Vėl žygiuos…“ (Vilnelė, 1952, sausis), „Lietuvis nemiršta“ (1950 m. gruodis), „Neapipins niekad Tėvynė…“ (1952 m. liepa) ir kt.

1952 metais baigusi vidurinę mokyklą, I.Petkutė tapo Medingėnų (Plungės r.) septynmetės mokyklos mokytoja. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Kaip rašo mokytoja Rasa Paulavičienė, „buvę jos mokiniai ir dabar prisimena, su kokia meile jaunoji mokytoja deklamuodavo eiles apie Lietuvą ir jos gilią senovę. Skaitydavo mokiniams ir negirdėtų posmų. Kai paklausdavo, kas jų autorius, mokytoja kukliai nutylėdavo…“ (Rasa Paulavičienė. XX amžiaus Lietuvos mokytojai. V., 1999. P. 145).

Mokytoja ir toliau bendradarbiavo su partizaninio laikraštėlio „Laisvės kovų aidai“ redakcija, jai perduodavo savo parašytus eilėraščius, o jie sklido… per miškus, per bunkerius, per kaimus po visą Lietuvą.

Tų pačių metų rudenį MGB sužinojo apie I.Petkutės ryšius su pogrindžio spauda. Mergina buvo tardoma, verbuojama tapti agente-išdavike. 1952 metų gruodį mokytoja paliko mokyklą, savo mokinius ir pasirinko kovos kelią, nors tuo laiku jau visi Lietuvos partizanai žinojo: šio kelio pabaiga – mirtis.

Pasitraukusi į Žemaičių apygardą, vadovaujamą Vlado Montvydo-Žemaičio (Etmono, Dėdės), ji redagavo čia leidžiamus partizaninius leidinius „Malda girioje“, „Laisvės kovų aidai“, „Laisvės balsas“. Čia buvo spausdinami ir jos eilėraščiai bei prozos tekstai. Ji tapo partizane Neringa.

Buvo apgyvendinta bunkeryje, Gečo sodyboje, Putvinskių kaime, Varnių rajone. Čia ją dažnai aplankydavo apygardos vadas Vladas Montvydas ir jo jaunas adjutantas Bronius Alūza-Bedalis. Atnešdavo medžiagos iš partizanų vadaviečių redaguoti ir spausdinti, pasiimdavo platinti jau parengtus laikraštėlius. Kadangi nebuvo galima gauti popieriaus, tie laikraštėliai buvo spausdinami mokykliniuose sąsiuviniuose.

Jos redaguojamas „Laisvės balsas“ tapo stipriu, patraukliu laikraščiu su literatūriniu priedu „Laisvės kovų keliu“. Vėliau apygardos partizanai atrado ryšių ir patikimų žmonių, kurie 1952 metais 1000 egzempliorių tiražu išspausdino partizanų eilėraščių rinkinį „Laisvės aidai“, kuriame buvo ir Vilnelės, Neringos eilėraščių. Leidinys buvo išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje, matyt, slapta, naktimis.

I.Petkutę aplankė ir pirmoji meilė. Vado adjutantas B.Alūza-Bedalis mokytojai tapo ypač brangus ir artimas.

1953 metais mergina suprato, kad ginkluotas pasipriešinimas jau eina į pabaigą. Lietuviams teliko tik garbingai ir oriai mirti. Todėl ir poetės žodžiai sparnuoti, pakilūs, drąsinantys partizanus šiai paskutinei jų misijai. 1953 m. vasario 16-ąją eilėraštyje „Vasaris“ ji rašė:

Staugia Vilkas Geležinis,
Tamsią naktį prisikėlęs.
Staugia! Ir visoj Tėvynėj
Aidi balsas jo pašėlęs…

Broliai nebalnos žirgelių kaip jų protėviai, joję į Žalgirio mūšį, jie eis raistais, krūmais, be kelio, „žvangant plienui, žvangant variui“, „audrai staugiant, kulkoms sningant“ „dėl Tavęs, šalie gimtoji!“

Ir Šešioliktą Vasario
Miškuose iškels trispalvę,
Vytis sublizgės iš vario, -
Lenks prieš jį karžygiai galvas.

 

Tą Vasarį, piktą, rūstų,
Prakalbės vėl partizanas:
-Aš kovosiu, kolei skruostu
Prie tavęs priglusiu, Žeme!
                     (Neringa, Vasaris. 1953 m. vasario 16 d. //
                      Ten pat, p. 102.)

Didžioji dalis Lietuvos partizanų duotos priesaikos nesulaužė, kovėsi tol, kol prigludo prie gimtosios žemės. Jaunutė poetė visada skaudžiai sielojosi dėl žuvusių bendražygių. Eilėraštyje „Žuvusiems“ 1953 m. kovo 20 d. ji rašė:

…Kraujas rubinu žemėn ištryško,
Kraujas laurų vainiką nuplaus.
Neša Angelas veidą taip blyškų
Pro žvaigždes ligi pačio dangaus.

 

Laisvė nemirė… mirė karžygiai…
Laisvės kaktos niekad nesužeis
Aštrūs erškėčiai spygliai dygiais.

 

Be skausmų ir be kraujo išlieto
Niekas laisvės suprast nemokės…
Nežinos, kam tiek žūta, kentėta…
                     (Neringa. Žuvusiems. 1953 m. kovo 20 d. //
                      Ten pat, p. 78.)

Tą pačią 1953 m. kovo 20 d. parašytame eilėraštyje „Nepalūšim!“ jaunutė partizanė, tartum mūšių užgrūdintas karys, stulbinančiai tvirta karžygio dvasia guodžia ir drąsina savo kovos draugus:

Kraujas teka, kraujas karštas,
Kraujas brolio, kraujas draugo.
Šitas kraujas šaukia keršto
Iš to kraujo LAISVĖ auga.

 

Klupsim, stosimės ir eisim,
Laisvėn eisim ligi kapo.
Kai su priešu atsiteisim,
Grįšim… nemirtingais tapę!

                     (Neringa. Nepalūšim! 1953 m. kovo 20 d. //
                      Ten pat, p. 101.)

Mirčiai siautėjant, mirties nujauta neapleidžia ir poetės. Ir jai, atrodo, svarbu palikti kuo daugiau mirties veidų ir vilties, kad žuvę už Tėvynę – gyvens amžinai.

1953 metais, vyšnioms pabalus, kai „šiaurys vėjužis, ledu sušalęs baltuosius žiedus gaudė“, o audra siautė visą naktį, kai jaunas brolelis peržengė slenkstį „savo gimtos sodybos“ – jo laukė priešo kulka pasalūnė. Nusviro plaukai „gelsvieji šilko“ ir akys „melsvos, kaip lino žiedas“ krauju patvino…

Gal paukštė klykia, raiboji klykia,
Priglusdama prie žemės?
Ne!.. tai motulė dejuoja tyliai
Sūnelio partizano…

Ir guodžia Žemaitijos poetė visas partizanų motinas, dievišką ramybę nešančiais žodžiais:

- Už laisvę kritęs, laisvužę brangią,
Per amžius gyvas būsi, -
Šiaurys šnabždėjo, šnabždėjo… rangės
Pabudusiuose uosiuos.
                     (Neringa. Vyšnios nubalo. 1953 // Ten pat, p. 80.)

Poetė mato ir savo, ir jos bendražygių mirties veidą:

Pagirdyti raudom, pasotinti kančia,
Su meile nemaria ir amžinu kerštu
Mes einam per laukus, mes einame nakčia,
Mes einame rūsčiai dejuojančiu kraštu.
. . .
O mirštant neraudos mama anei sesuo…
Nieks kapo nesupils ir kryžiaus nestatys.
Pagalviu pasiliks sunkus laukų akmuo,
O patalu – kraujuotas gatvės grindinys.
                     (Neringa. Kas mes? 1953 //
                      Ten pat, p. 100.)

Tai buvo paskutinis I.Petkutės eilėraštis. O toliau – tragiška atomazga.

Rugpjūčio 23 dieną buvo išduoti Požemės kaime (Šilalės r.) gyvenusio MGB agento Juozo Naujoko (MGB slapyvardis Žvejys) ir Varnių NKVD bei stribų apsupti einantys tarp Lūksto ir Paršežerio Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis (Etmonas, Dėdė) ir jo adjutantas B.Alūza-Bedalis. Abu gynėsi. Apie porą valandų aidėjo šūviai. Kova buvo nelygi. Vėliau girti stribai džiūgavo, kad nukovė du banditus. Tačiau neseniai konferencijai skirtame lankstinuke Irena Montvydaitė-Giedraitienė rašo: „Nebuvo nė vienos šautinės skylės ant lietuviškos kariuomenės uniformų, tik abiejų partizanų smilkiniuose matėsi didelės šautinės žaizdos. Matyt, iššaudę visus šovinius, po paskutinį pasiliko sau. Liko ištikimi partizanų priesaikai“ (O.Voverienė. Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina // Lietuvos aidas. 2003 m. rugpjūčio 23 d.).

Rugpjūčio 27 dieną per užverbuotus agentus buvo susektas ir apygardos vado bunkeris Gečo sodyboje. Jį apsupę enkavėdistai ten buvusiems partizanams Gerhardui Nicponui ir I.Petkutei įsakė pasiduoti. Vokietis, iškėlęs rankas, išlipo iš slėptuvės… Neringa nepasirodė… Pokštelėjo šūvis. Čekistai į slėptuvę įmetė dujinę granatą. Ten rado sunkiai susižeidusią į galvą poetę. Nuvežta į ligoninę I.Petkutė 1953 m. rugpjūčio 28 d. mirė. Nesulaukusi ir dvidešimt vienerių. Jos pavasaris nebepražydo… Žiedų nesukrovė. Kur ją stribai palaidojo – nežinia. Iki šiol nesako.

Mokytoja Teresė Ūksienė apie partizanę I.Petkutę pasakojo: „Ši visada susimąsčiusi, su paslėptu liūdesiu akyse, aukšta ir liekna, gana sportiška mergaitė turėjo nuostabiai garbanotus plaukus ir nepaprastai jautrią širdį. Mokykloje išryškėjo gabumai humanitariniams mokslams, silpniau įvertinti žurnale tikslieji mokslai. Konkursuose jos kūryba laimėdavo prizines vietas, jos eilėraščių kupini buvo mokyklos sienlaikraščiai. Mėgo Irena ir sportą. Žaidė mokyklos krepšinio ir tinklinio komandose“ (Rasa Paulavičienė . Ten pat).

Mokytoja I.Petkutei ir eilėraštį paskyrė:

Tik dvidešimt metų
Lemtis Tau paskyrė…
Dalia partizanės rūsti!
Tau garbę per amžius
Šnarės žalios girios –
Gyva Tu tėvynei esi!
                      (Ten pat.)

O pati Neringa, praėjus daugeliui metų, jau mūsų laikais, kai mums labai sunku, kai mūsų dangų pradeda dengti juodi grėsmių debesys, atminties sparnais pakyla iš kapų su savo bendražygiais ir primena mums pareigą Tėvynei, kviečia, kaip ir jie tada, kilti į kovą…

Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina.
Neklauskite, kas mes?
Mes – Laisvė ir kova!
Net didžiausioje neviltyje
kova yra viltis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija