Atnaujintas 2004 spalio 1 d.
Nr.73
(1276)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Artėjantiems rinkimams – finišo tiesioji

Rinkimų kampanijos įkarštyje jau patirtos pirmosios politinės aukos: nuverstas Specialiųjų tyrimų tarnybų vadovas (po ilgo savęs ir visuomenės įtikinėjimo, kad pasiryžęs tęsti pradėtus korupcijos tyrimus, „persigalvojo” ir „atsistatydino”), o „teroristinė” čečėnų interneto svetainė, pateikdavusi tikrąją padėtį apie įvykius rusų kariuomenės kankinamoje Čečėnijoje, Lietuvos Valstybės saugumo departamento nutarimu (apeinant teismo sprendimą), o tiksliau, Rusijos federalinio saugumo tarnybos įgeidžiu, buvo užblokuota. Panagrinėjus šiuos du faktus, kai kas gali ir suabejoti teiginiu, kad Lietuva yra teisinė valstybė. Juk išties ar gali kita valstybė nurodinėti, kaip turėtų elgtis nepriklausoma valstybė? Bet vis dėlto taip įvyksta. O štai korupcijos atvejai. Argi padoru politikams ir aukščiausiems valstybės pareigūnams (Seimo nariams, Vyriausybei, Prezidentui) daryti spaudimą korupciją aukščiausiuose valstybės sluoksniuose tiriančios tarnybos vadovui, verčiant jį atsistatydinti? Nesvarbu, kad atskleisti korupcijos tarp verslininkų ir politikų ar „pinigų rinkimo partijoms vajaus” faktai kenkia „tradicinėms” (kitaip tariant, parlamentinėms) partijoms, tačiau ir politikams privalu laikytis moralumo. Ir netgi visų krypčių politikams. Todėl keistai atrodo, kai ant korupciją tiriančio pareigūno užsirūstinusiems kairiesiems politikams (seniesiems ir naujiesiems ekskomunistams) paslaugiai pritaria ir dešinieji, turintys saugoti tradicines moralines vertybes. Kurgi dingsta principingumas saugant tas vertybes? O gal jos jau tampa tik dekoratyviniais papuošalais, siekiant pritraukti rinkėjų balsus? Bet kuo tada skiriamasi nuo ruso oligarcho, kuris dėl savo partijos patrauklumo į „partijos” aktyvą sukviečia (prieš rinkimus!) gal tuziną profesorių ar pusiau profesorių su lietuviškomis pavardėmis, kad net lietuviškų Rusijos mylėtojų vadovaujamos partijos vien dėl savo tautinės sudėties tampa rusiškesnės? Dešiniesiems atsisakant ginti tradicines (tautines, krikščioniškąsias, politines) vertybes, jie, kaip ir pastarieji, tampa paprasčiausiais populistais arba iš senosios Graikijos atėjusiu tokius asmenis apibūdinančiu terminu – demagogais. Todėl dešiniesiems labai džiaugtis, atleidus STT vadovą, kaip „besikišusį” į politiką, nederėtų, juo labiau atsistoti greta kairiųjų, pritariant jų pozicijai.

Bet rinkimai politikams sukelia azartą, kas kurį nugalės ir daugiau pažadės (primeluos). Melavimo galimybes ypač padidina didesnis turimas pinigų kiekis. Todėl, paaiškėjus, kad kelių Seimo narių ir verslininkų korupcijos skandalas baigėsi tik nauju valstybės pinigų išsidalijimu „savoms” partijoms, galima spręsti, jog skandalo išviešinimo tikslas toks ir buvo. Galų gale, tie pinigai pereis į tų pačių verslininkų, valdančių stambiąsias žiniasklaidos priemones, kišenes. O pinigų Seimo politikai pasiskyrė ne tiek ir mažai – net penketą milijonų litų. Žinoma, iš to daugiausia pasipelnys komercinės televizijos stotys, nes politikai paveikti rinkėjus labiausiai siekia per televizijas. Bet daug politikų pasiimtų pinigų nukeliaus ir į didžiosios spaudos turtingųjų magnatų rankas – kalbama, kad per praėjusius Prezidento ir Europarlamento rinkimus reklaminiai-agitaciniai įkainiai pasiekė net 20-40 Lt už kv. centimetrą. Ne veltui vienas kandidatas į Prezidento postą, ypač aktyviai „užsižaidęs” savo mažareikšmių šūkių tiražavimu dviejuose didžiausiuose bulvariniuose dienraščiuose (tame pačiame numeryje šio pretendento reklamų pasitaikydavo net iki trijų), įklimpo į dideles skolas, todėl sugalvojo pinigus atgauti vesdamas į Seimo rinkimus partiją, kuri per ankstesnius rinkimus jo ne tik nerėmė, bet ir darė dideles kliūtis. Bet nieko nepadarysi – tokia jau lietuviška politika: ieškoti naudos sau, sureikšminant save. Ir dar viena lietuviškos politikos savybė – bet kokia kaina į Seimą trokštantys įsiropšti „politikai” nesibodi save reklamuoti spaudos magnatų valdomuose dienraščiuose, kai čia pat, kitame puslapyje (o gal net ir tame pačiame), jis apjuodinamas arba išaukštinamas jo politinis priešininkas. (Tikras spaudos parsidavėliškumo pavyzdys, kuriuo bet kas jau net atprato stebėtis.) Kokia ideali simbiozė! Koks „krikščioniškumas”! Kokia priešų meilė! Kad tik pakliūčiau į išsvajotą rojų - Lietuvos Respublikos Seimą! Politiniai ar idėjiniai principai tampa visai bereikšmiai. O tai, kad per tuos užsisėdėjusių seimūnų, menkai nutuokiančių valstybės valdyme, reikaliukus kenčia Lietuvos piliečiai, jiems visai nesvarbu. Užtat ir tarpsta populistai bei demagogai.

Ir dar dėl tų pinigų. Veltui „tradiciniai” politikai džiaugiasi pasiimtais (ir žiniasklaidos magnatams perduodamais) pinigais – jie gavo jų tiek mažai, kad ruso magnato šeimynos turtas keliskart viršija jų gautąją sumą. Kalbama, kad jo turtas jau viršija 150 mln. litų, t.y. per „darbo” Seime metus patrigubėjo. Todėl tuščias visų pretendentų galynėjimasis su oligarcho iš Archangelsko „partija”. Be to, oligarchas ne tik „bajeriukais” svaidinosi (kaip dažnai save jis parodo nemąstančiai publikai). Jis laiko veltui neleidžia - lipdo savo galingus blokus ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje. Lietuvoje ne tik profesorius, gydytojus, verslininkus pajungia savo naudai, bet ir net promasoniškus Rotary klubus „politizuoja”, įtraukdamas jo narius į savo partiją. Europos Parlamente jau lipdo naują frakciją, į kurią nori pervilioti ir kai kuriuos Lietuvos europarlamentarus. Tad ir pinigais, ir smegenimis dirbantį oligarchą įveikti bus labai sunku. Tad kaip tik laiku pasirodė vyskupų laiškas, beveik aiškiai nurodantis, kad už Archangelsko partiją ar panašias populistines grupuotes balsuoti nevertėtų. Bet ar daug katalikų, kurių Lietuvoje yra net 79 proc., paklausys vyskupų paraginimo? Jau dabar kai kas net iš kunigų pastebi, kad raginti reikėjo gal net prieš dešimt metų, o dabar, kai žmonių protai sumaišyti, tai daryti gali būti per vėlu. Be to, perdaug aiškus oligarcho įvardijimas, ypač minint jo pavardę, tik dar labiau populiarina ir taip didelį populiarumą įgijusį atvykėlį. Štai ir pabartas vienuolis kapucinas tik dar labiau įsimylėjo „skriaudžiamą” labdaringąjį rusą. Jeigu jau kunigą galima papirkti, tai kaip nuo pinigų nusigręš paprastas mirtingasis? Juk „pinigai nekvepia”, t.y. nesvarbu, kas juos duoda. Nors ir turėtų kvepėti! Gaila, kad dešinieji gana taupūs (o gal neturtingi), pinigais neparemia net ir menkos bažnytėlės remonto. Nebent kokiu nors pareiškimu kreipiasi į Vyriausybę, ragindami ją suteikti paramą Paminklinei Prisikėlimo bažnyčiai atstatyti. Ir dažnai po tuo pareiškimu pasirašo ne tik dešinieji, bet ir kai kurie kairieji. Aišku, verčiau seimūnai, svarstydami biudžetą, šiai bažnyčiai atstatyti suteiktų reikalingą lėšų kiekį. Bet kažkodėl varžosi, kuklinasi ir rašo pareiškimus.

Tad rinkimų kampanijos metas parodo mums ne vieną keistenybę. Taip ir gyvename.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija