Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Visi - populistai, visi - rinkimų laimėtojai

VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros vedėjas Arūnas Poviliūnas Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Visuomenės skirstymas į „dvi Lietuvas“ - tik politinės kovos triukas, kaip ir partijų skirstymas į „populistines“ ir „tradicines“. Tai Eltai tvirtino Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros vedėjas Arūnas Poviliūnas, kurio nuomone, visos partijos yra populistinės, nes siekia populiarumo ir kalba apie rūpinimąsi tauta, o ne vien elitu.

Per Prezidento rinkimus minėjote, jog Kazimira Prunskienė sugebėjo pasinaudoti Rolando Pakso rinkimų kampanijos „investicijomis“ - atitikti jo rinkėjų tapatumą. Ar R. Pakso kadaise investuoti pinigai bei reklaminės pastangos „dirbo“ ir šios rinkimų kampanijos metu? Jei taip, tai kam jie „dirbo“?

Skyrimas, kuris atsirado R. Pakso prezidentavimo metu ir kuriuo sugebėjo pasinaudoti K. Prunskienė, tebeveikia. Tik, manau, dabar jis pradėjo veikti negatyviai. Jis galėjo nulemti, kad dalis rinkėjų apskritai neatėjo į rinkimus. Dalis „tąsomo“ R. Pakso elektorato paprasčiausiai galėjo nusivilti. Keturiasdešimt šeši procentai balsavusiųjų - tikrai nedidelis skaičius.

Kita vertus, reikėtų nagrinėti, koks yra Darbo partijos elektoratas. Manyčiau, jį papildė dalis R. Pakso rinkėjų. Galbūt suaktyvinti R. Pakso elektoratą - pasinaudoti minėtomis „investicijomis“ pavyko kaip tik Viktorui Uspaskich.

Mano hipotezė tokia: žmonės nusivylė, pradėjo abejingiau žiūrėti į politinį spektaklį, kuris tampa vis mažiau patrauklus, nes jauti, jog tavo dalyvavimas mažai lemia. R. Pakso elektoratas, ko gero, papildė V. Uspaskich rinkėjų gretas.

Ar todėl ir R. Pakso koalicija per šiuos rinkimus gavo tik apie dešimt, o ne 50 vietų, kaip tikėjosi?

R. Pakso koalicija gavo nedaug balsų. Man atrodo, ji paprasčiausiai marginalizavosi. Matome, kad į ją susibūrė keistos politinės jėgos - radikalios ir, manyčiau, rinkėjams nebepatrauklios. Radikalų esama visada, ir R. Pakso koalicija, sakyčiau, atitiko jų skonį.

Per pirmalaikius Prezidento rinkimus R. Pakso rinkėjai dar buvo aktyvūs. Jie gana aktyviai rinko K. Prunskienę. Bet dabar susidaro įspūdis, kad jie „pavargo“, ir ačiū Dievui, kad taip nutiko. Tie žmonės „pavargo“, nes buvo „stigmatizuojami“, aplipdomi visokiomis etiketėmis. Buvo perpildyta jų kantrybės taurė.

Po pirmo rinkimų rato girdėti įvairių interpretacijų: vieni tvirtina, kad laimėjo populistai, kiti džiaugiasi, kad į Seimą pateko platus partijų spektras. Artūras Zuokas džiaugiasi dešiniųjų pergale, o Gediminas Vagnorius teigia, jog dešinieji triuškinamai pralaimėjo. Kokios išties šių rinkimų tendencijos?

Pasiklausius politikų gali atrodyti, jog visada visi laimi. Dėl galios besivaržantys politikai negali sakyti, kad pralaimėjo. Kalbėti apie pralaimėjimą ir jį pripažinti galėtų intelektualas, bet jokiu būdu ne politikas. Tai, ko gero, ypatingas politinio lauko bruožas - jame visi sako, kad laimi. Man buvo keista girdėti, kai K.Prunskienė prisipažino šiek tiek pralaimėjusi - kad tikėjosi daugiau balsų.

Koks politinis paveikslas susiformavo po rinkimų? Nesu politikos sociologas, tad mano svarstymai bus gana subjektyvūs. Man atrodo, kad per šiuos rinkimus nepasitvirtino blogiausi scenarijai. Naujame Seime matysime politinių jėgų įvairovę. Nepaisant kai kurių prognozių, jame bus dešiniųjų politinių jėgų - ir konservatorių, ir net liberalų. Tikrai nemaniau, kad liberalams po visų skandalų pavyks patekti į Seimą. Įsitikinome, kad jie turi pastovų ir gana gausų elektoratą.

Konservatoriai gavo šansą tapti Lietuvos dešiniųjų konsolidavimo „stuburu“. Tokios perspektyvos jie seniai neturėjo. Taigi šansas jiems suteikiamas antrą kartą.

Kita vertus, matome, kad ir Darbo partija - ne tokia baisi, kaip buvo vaizduojama. Bendras politinės padėties paveikslas, man atrodo, gana optimistinis. Nesakyčiau, kaip kolega Vytautas Radžvilas, kad vyksta oligarchų atėjimas į valdžią. Vyksta politinių jėgų persistumdymai, derybos dėl valdžios, ir mes matome bendrą politinio lauko interesą. Matome, kad šiame politiniame lauke dalyvauja įvairios politinės jėgos - ir dešiniosios, ir kairiosios, ir radikalai. Blogiausi scenarijai tikrai nepasitvirtino, o dabar lauksime antrojo rato.

Tad ir jūs pripažįstate, kad per šiuos rinkimus „laimėjo visi“ - ir dešinieji, ir Darbo partija, ir valdančioji dauguma, pirmą kartą per nepriklausomybės periodą vainikavusi ketverius valdymo metus antrąja vieta daugiamandatėje rinkimų apygardoje?

Taip, šiuo atveju politinio lauko retorika - „mes laimėjome“ - pasitvirtino: galima sakyti, kad laimėjo visos minėtos politinės jėgos. Visi laimėjo. Tik noriu pasakyti, kad visuomenės struktūros požiūriu tai buvo pralaimėjimas. Vis daugiau rinkėjų nusivilia, vis daugiau jų mato „prigimtinį“ politinio lauko cinizmą. Jie davė ženklą politikams - „eikite po velnių“, darykite, ką jūs norite.

Kaip rinkimų naujokė - Darbo partija „ieškojo“ savo rinkėjo ir kokį rinkėją išsikovojo?

Įdomus klausimas. Dalis Darbo partijos rinkėjų yra žmonės, į kuriuos per savo rinkimų kampaniją „investavo“ R. Paksas. Galima kalbėti apie tam tikrą „protesto“ elektoratą. Darbo partijos rinkėjai - tai tie, kurie, nusivylę esamu politiniu lauku, vis dėlto nepatingėjo ateiti į rinkimus. Jie tarsi sakė: „Bijote V. Uspaskich? Tai imkite ir turėkite“. Be to, man atrodo, dalis Darbo partijos rinkėjų - tai žmonės, susižavėję jos lyderiu.

Darbo partijos reiškinį vykusiai aiškino politologė Ainė Ramonaitė.

Pasak jos, V. Uspaskich pavyko sukurti „šiltos“, „jaukios“, „žmogiškos“ politinės partijos įvaizdį. Maždaug tokį, kokį turėjo LDDP. Pastarajai pasitraukus iš „šilto praeities dvelksmo“ nišos, tą nišą užėmė Darbo partija. Šis A. Ramonaitės pastebėjimas – labai vykęs.

Už Darbo partiją balsuoja žmonės, kurie jaučiasi neatradę savo vietos naujoje - Europos Sąjungai priklausančioje Lietuvoje. Viešųjų ryšių specialistams pavyko sukurti politinę jėgą, kuri šiems žmonėms patraukliai atrodo. Darbo partiją rinkosi iš dalies tie, kuriems buvo priklijuota „runkelio“ etiketė, ir iš dalies tie, kuriems imponuoja degtinė, agurkas, tam tikras „vyriškumas“ ir Rusijos platumų vaizdinys, kurį čia galima naudoti kaip metaforą.

Ar galima teigti, kad Darbo partija - tai tam tikras 2000 metais pradėto „naujosios politikos“ bandymo tęsinys?

Su tuo iš dalies galima būtų sutikti. Tik nesu tikras, ar šiuo atveju žmonės tikisi to vis žadamo naujumo, ar tas naujumas yra išvestinis iš „protesto“ elektorato nuostatų. Abejoju, ar Darbo partijos elektoratas tiki jos pažadais. Manau, čia vis dėlto ne tiek „naujo“ ir „seno“ priešprieša, kiek „protesto“ nuotaikos. Nemanau, kad žmonės tiki, jog tas „šaunus vaikinas“ gali sukurti ką nors ypatinga - surasti vaistų, kurie mums leistų jaustis reikalingiems šiame gyvenime.

Prezidento skandalo metu Lietuvą bandyta dalyti į dvi. Per Seimo rinkimus matyti gana margas rinkėjų pasirinkimas. Ar pavyko atsikratyti bandyto įskiepyti dviejų Lietuvų vaizdinio?

Gyvenimas tą įvaizdį pamažu paneigia. Jis iš esmės „ištirpo“, nors kartais dar girdime kartojant „runkelio“ sąvoką. Regis, ją mėgsta vartoti Liberalų demokratų pirmininkas Valentinas Mazuronis ir jo kompanija. Tačiau ši tema - galutinai išsemta ir guviesiems viešųjų ryšių specialistams reikia ieškoti naujų etikečių bei sąvokų, kurios leistų toliau manipuliuoti žmonėmis.

Esate prieštaravęs politiniam visuomenės skirstymui į „dvi Lietuvas“. Ar sutinkate su partijų skirstymu į „populistines“ ir „tradicines“?

Ne, nesutikčiau. Toks skirstymas - tai tik politinės retorikos dalykas. Juk visos partijos turi būti populistinės - jos negali būti „elitistinės“. Jos turi kalbėti žmonėms suprantama kalba - kaip diskutuoja Bušas ir Keris. Partijų atstovai, kaltinantys savo politinius priešininkus populizmu, turėtų labiau susimąstyti apie vartojamas sąvokas. Juk jei kaltini kitus populizmu, vadinasi, pats esi „elitistas“. Kartais dar bandoma žaisti „sisteminių“ ir „nesisteminių“ partijų sąvokomis, bet žmonės dažnai nesupranta šių sąvokų reikšmės. V. Uspaskich pavyko tai, ko mokoma dziudo - panaudoti priešininkų smūgio energiją. Jį kaltina populizmu, o jis tai priima ir tuo sėkmingai naudojasi. Be to, juk esama ir teigiamos žodžio „populizmas“ prasmės - jis išreiškia rūpinimąsi tautos reikalais.

Kokie esminiai pokyčiai įvyko ar tebevyksta tarp Lietuvos partijų bei rinkėjų per pastarąjį dešimtmetį?

Jūs ir pats minėjote, jog buvo sustabdyta politinė „švytuoklė“. Manau, svarbu tai, kad politikai pradėjo daugiau bendrauti su žmonėmis. Partijos į savo politines strategijas ima įtraukti daugiau žmonėms rūpimų problemų. Prisimintas kaimo žmogus. Rinkėjai savo ruožtu vis mažiau tikisi iš valdžios. Tai nėra blogai. Nekantriai laukiu savivaldybių tarybų rinkimų. Man atrodo, kad rinkėjų dalyvavimas juose turėtų augti. Savivalda - arčiau žmonių, savivaldybių tarybose priimami su žmonių kasdieniu gyvenimu labiau susiję sprendimai.

Seimo rinkimų kampanija šįmet buvo it nuobodus spektaklis, prasta muilo opera ar nevykęs realybės šou. Partijos turėtų iš esmės peržiūrėti savo strategijas, siekti esminio atsinaujinimo. Jos turėtų labiau susirūpinti viešojo administravimo sistemos tobulinimu. O išrinktoji valdžia ateityje, tikėkimės, bus ir įdomesnė, ir veiksmingesnė.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2004 "XXI amžius"