Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ne mes vieni tokie

Petras Katinas

Darbo partijos kandidatas į Lietuvos Seimo narius Vytautas Bužinskas, užimantis gana aukštą postą šios grupuotės hierarchijoje, užsipuolė Europos Sąjungą ir Jungtines Valstijas, kad jos taiko politines sankcijas Baltarusijai. Tiksliau, bet kokią demokratiją pamynusio A.Lukašenkos režimui. Ši žinia tiesiog pribloškė Lietuvos diplomatus, kuriems tikriausiai teks aiškintis Briuselyje ir Vašingtone dėl tokių besiveržiančio į Lietuvos valdovus rusų oligarcho pastumdėlio pareiškimų. Juk visai neseniai pats V.Uspaskich suraitė savo parašą politinių partijų susitarime dėl Lietuvos užsienio politikos tęstinumo. Galima aiškinti, jog šis pareiškimas, kurį bemat pasistvėrė ir išliaupsino Baltarusijos žiniasklaida, tėra tik asmeninė V.Bužinsko pozicija, bet, žinant, kad kiekvienas šios prorusiškos karjeristų ir avantiūristų grupuotės narys nedrįsta net žodžio pasakyti be savo vado žinios, tokių dalykų būti negali. V.Uspaskich partijoje galioja netgi didesnis nei buvo SSKP-LKP „demokratinis“ centralizmas, o vado žodis yra lemiamas ir nediskutuotinas. Tiesa, V.Uspaskich gali atsikirsti, kad jo stumiamas į Seimo narius V.Bužinskas nieko bloga nepadarė. Juk dar neseniai net keturi socialdemokratai, pavadinti keturiais komunarais, lėkė į A.Lukašenkos tėvoniją, kėlė į padanges kolchozus ir apskritai diktatoriaus įvestą tvarką. Socialdemokratų aplinkoje pilna tokių komunarų, kuriems putiniška ar lukašenkiška tvarka kur kas priimtinesnė nei vakarietiška demokratija. Ir visai nesvarbu, kad naudojasi vakarietiškais automobiliais ar kita technika. Juk tokio „komunaro“ nė už ką nepasodinsi kad ir už patobulinto „Žiguli“ vairo. Antai kaip greitai vairuoti prabangiausius vakarietiškus automobilius ir vandens motociklus išmoko iš aptriušusios Archangelsko gubernijos atvykęs V.Uspaskich.

Pasibaigus Prezidentūros skandalui ir R.Pakso apkaltos procesui, atrodė, kad Lietuvos vardas vėl pranyks iš Europos ir JAV dienraščių puslapių, kad pagaliau pasibaigs mūsų tarptautinė izoliacija, vėl lankysis kitų valstybių prezidentai. Deja, tai truko labai neilgai. Po pirmojo Lietuvos Seimo rinkimų rato Vakarų spaudoje vėl pasipylė komentarai. Kai kurie gana grėsmingomis antraštėmis. Pavyzdžiui, įtakingas Vokietijos dienraštis „Frankfurter Rundschau“ skelbia: „Uspaskich jau niekas negali apeiti“. Jame rašoma, kad apkvailinti ir labiausiai nepasiturintys visuomenės sluoksniai, visai neseniai patikėję nušalintojo R.Pakso šamaniškais pažadais, dabar pasirinko kitą apsukruolį, nors protingesni jame įžiūri paprastą, bet gana rafinuotą sukčių. Nors ir su grubiomis rusiško saldofono manieromis. Svarstant, kas laukia Lietuvos po parlamento rinkimų, kitame Vokietijos laikraštyje pasirodė dar grėsmingesnių komentarų. Štai tokia antraštė: „Stebukladarys ar penktoji kolona?“ Pavadinimas iš tiesų atspindi realią grėsmę Lietuvai. Ne tik jai pačiai, bet ir ES bei NATO, kurių nariais tapome. Pakankamai aišku, kad Briuselyje ir Vašingtone niekas nenorės atvirauti ir rimtai derėtis su neaiškiomis personomis iš Lietuvos, jeigu Premjeru taps rusų milijonierius. Apie karines paslaptis ar naują ginkluotę nėra ko ir kalbėti. O gal tokias užmačias Lietuvos atžvilgiu turi Maskva?

Aišku, Baltarusijos ir Rusijos mylėtojų buvo nemažai ir dabartiniame Seime. Bet dar daugiau jų bus būsimajame. Kai kurie atsirado jau po pirmojo rinkimų rato. Tai paksininkų „elitas“: J.Veselka, M.A.Pavilionienė ir R.Pavilionis (pastarasis dabar svarsto, ar atsisakyti europarlamentaro mandato ir vėl kelti sumaištį Lietuvos Seime). Šios trijulės garsiai rėkiamų JAV imperializmo keiksnojimų ir graudžių verksmų dėl nuversto Irako diktatoriaus Sadamo Huseino galėtų pavydėti net pats M.Suslovas ar „amžinasis“ Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka.

Šitokioje grėsmingoje situacijoje gerokai nuvilia prezidento Valdo Adamkaus miglota politinė pozicija. Praėjus šimtui dienų nuo antrosios kadencijos pradžios, duodamas interviu vienam dienraščiui, Prezidentas taip ir nepasakė nieko konkretaus, kokias politines jėgas jis norėtų matyti būsimojoje Lietuvos Vyriausybėje. Prezidentą galima suprasti, bet tiktai iš dalies. Afišuojantis, jog esą „visiems vienodai teisingas“ ir nepalaikąs jokios partijos ar politinės jėgos, Prezidentas, žinodamas, kad yra gana populiarus įvairiuose visuomenės sluoksniuose, nė kiek nenusižengtų savo nepriklausomumui, jei tiesiai ir drąsiai pasakytų žmonėms, kas jų laukia, jeigu valdžia Lietuvoje atitektų prorusiškoms jėgoms. Deja, to jis nepasakė ir apsiribojo nieko nereiškiančiomis bendromis frazėmis. Dar daugiau, paklaustas, kurią partiją pirmiausia kviesis pokalbiui dėl Vyriausybės formavimo, atsakė: „Ta teise pasinaudoti turi daugumą laimėjusi politinė jėga, gavusi Lietuvos piliečių įgaliojimus“. Toks atsakymas audringais plojimais ir šūksniais „ura!“ buvo sutiktas V.Uspaskich partijos stovykloje.

Rusų oligarcho pagyrimų susilaukė netgi Kaunas, iki šiol tradiciškai balsuodavęs už dešiniuosius. Šį kartą laikinoji sostinė atidavė daugiau balsų už V.Uspaskich „darbiečius“ nei už Tėvynės sąjungą, socialdemokratus ar liberalcentristus.

Taigi mainos rūbai margo svieto, anot klasiko. Bet ir to dar maža. Vienas „nepriklausomas“ dienraštis spausdina tikrų ar tariamų skaitytojų laiškus, kuriuose rašoma, kad Lietuvą tegali išgelbėti „tiktai V.Uspaskich, K.Prunskienės ir R.Pakso kumštis“. Deja, taip manančiųjų ne tiek jau mažai. Vykstant kol kas po stalu visokiausioms užkulisinėms deryboms dėl galimos valdančiosios koalicijos, iš anksto dalijantis portfelius ir kėdes, V.Uspaskich jau žarsto interviu į kairę ir į dešinę. Ir ne kaip naujai išrinktas Seimo narys, o kaip be penkių minučių Lietuvos ministras pirmininkas. Kalbėdamasis su Rusijos žurnalistais jis teigė, kad jam valdant Lietuva orientuosis į Europos Sąjungą ir NATO, o ne į Maskvą. Nežinia, ar rusų žurnalistai patikėjo tuo, ką išgirdo. Tačiau akivaizdu, kad šis interviu buvo skirtas ne Rusijos skaitytojams ar žiūrovams, o vietinei rinkai. Tai tik tradicinis Kėdainių bojarino užkalbėjimas, kuriuo patikėti gali nebent tie, kurie reikalauja tvirto Viktoro, Kazimiros ir Rolando kumščio.

Vienas JAV demokratijos tėvų Abraomas Linkolnas yra pasakęs: „Jūs galite nuolatos apgaudinėti keletą žmonių arba kurį laiką visus žmones, tačiau jūs negalite apgaudinėti visų žmonių nuolat“. A.Linkolnas, žinoma, buvo teisus. Bet tai, kas nuo seno galioja JAV ir kitų demokratinių šalių politikams, nors ir jie neapsieina be pažadų dalijimo, visiškai negalioja mūsų populistams. Be to, valstybėse, kuriose nusistovėjusi demokratinė tvarka, yra nedaug žmonių, tikinčių nerealiais pažadais. Net Paryžiaus klošarai supranta, kas yra pasakos. Nieko stebėtina. Tų žmonių sąmonės nesuluošino ilgi okupacijos dešimtmečiai, o protų nesujaukė komunistinė demagogija. Todėl kaltinti rinkėjų už naivų patiklumą ir aklą tikėjimą pažadais nevertėtų. Galima pateikti paprastą pavyzdį. Kas gi galėjo patikėti, jog, praėjus keturiolikai metų po Vokietijos susijungimo, buvusios komunistinės Rytų Vokietijos gyventojai vėl ims ilgėtis komunistinės tvarkos ir „gerovės“?! Be to, neatpažįstamai pasikeitė ir pačių Rytų vokiečių sąmonė. Išgaravo įprastas vokiškas tvarkingumas, kruopštus ir sąžiningas iki pedantiškumo darbas.

Taigi ne mes vieni tokie, ir nėra prasmės plakti save rykštėmis. Visa bėda ta, kad tie, kurie daugelį okupacijos metų pūtė miglą žmonėms, ir dabar tebedaro tą patį. Pakanka tiktai pažvelgti, kokie žmonės sėdi Vyriausybėje, Seime, jau nekalbant apie aukštųjų mokyklų profesorius ir dėstytojus, kurie, kalę studentams į galvas marksizmą-leninizmą, dabar tapo socialinių mokslų daktarais. Ką jau kalbėti apie „nepriklausomą“ žiniasklaidą! Ją jau baigia nupirkti būsimasis premjeras. Visi „nacionaliniai“ (bulvariniai) dienraščiai nesibodi dėti didžiausius reklaminius šūkius, teigiančius apie greit ateisiantį rojų, jei tik balsuosime už V.Uspaskich. Komercinės televizijos geriausiu laiku rodo iki šlykštumo saldžius filmus apie geradarį Viktorą. Bet ir to negana. Susuko juostą ir dar apie vieną V.Uspaskich apaštalą, irgi milijonierių A.Bosą. Liaupsindami naujuosius gelbėtojus, mūsų kino ir televizijos meistrai pralenkė net sovietinius režisierius, kadaise susukusius filmą „Mūsų Nikita Sergejevičius“ ar panašius. Mūsiškių „meno meistrų“ filmai apie rusų „bogatyrių“ Viktorą nepalyginti šleikštesni už sovietų gensekus šlovinusius filmus. Kyla pagrįstas klausimas – negi už Judo sidabrinius televizijos bosai pasirengę kimšti žmonėms į galvas ne tik beskonį, cinišką, net nekvepiantį jokiu menu vadinamąjį pramoginį, bet ir politinį šlamštą? Tokie žiniasklaidos magnatai turi tikslą ne tik plėšti pinigus iš reklamos davėjų ir politikų, bet ir sukelti žiūrovams žemiausius instinktus, turto ir pramogų troškulį, visiškai išmušti iš galvų pilietiškumo jausmą. Pasekmės – daugiau nei akivaizdžios. Tai parodė Seimo rinkimai. Sakoma, kad asocialūs asmenys ar nusikaltėliai nežiūri televizijos, neskaito laikraščių. Anaiptol. Rinkimų rezultatai aiškiai parodė, kad už V.Uspaskich atidavė savo balsus kone visi Lukiškių ir Alytaus kolonijų įnamiai. Likusieji balsavo už V.Šustauską. Tai jau ne tiek mažai. Suskaičiuota, kad kalėjimuose rusų oligarchas gavo pusantro karto daugiau balsų nei už jį balsavo jo tėvonijoje Kėdainiuose! Taip „pilietinę pareigą“ atlikę nusikaltėliai aiškiai pademonstravo, ką jie laiko savu žmogumi, ką jie pripažįsta savo didžiausiu autoritetu.

V.Uspaskich laimėjimais džiaugiasi ne tik Lietuvos kalėjimų senbuviai ir naujokai. Štai vienas Rusijos komunistinis–patriotinis laikraštis „Tribūna“ rašo, kad, tapęs Lietuvos premjeru ir atsidėkodamas už pergalę, jų tėvynainis pastatys dar ne vieną cerkvę savo tėvynėje. Galima priminti, kad Kėdainių oligarchas jau pastatė cerkvę ne tik savo gimtinėje – Archangelsko gubernijos Urdomo gyvenvietėje, bet, svarbiausia, atsilygino savo geradariams iš „Gazprom“. Cerkvė pastatyta nepaprastai prabangaus „Gazprom“ viešbučių komplekse „Odiseja-Lazarevskoje“ Sočyje.

Šurmulys, sukeltas po pirmojo rinkimų rato, teigiant, kad net valdantieji socialdemokratai pasirengę bendradarbiauti su Tėvynės sąjunga paremiant vienas kito kandidatus vienmandatėse apygardose, tebuvo tik įprastas kairiųjų triukas. Pasirodo, socialdemokratų rinkimų štabo vadai ir partijos ideologai G.Kirkilas ir J.Bernatonis jau susitarė su V.Uspaskich tuo klausimu. Kitaip ir būti negalėjo! Juk ir brazauskininkus, ir uspaskichininkus sieja vienas svarbiausias dalykas – neapykanta Tėvynės sąjungai, kaip vienintelei likusiai politinei jėgai, bandančiai pasipriešinti ateinančiai raudonajai bangai.

© 2004 "XXI amžius"