Atnaujintas 2004 spalio 22 d.
Nr.79
(1282)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Pradėtą darbą reikia daryti
gerai ir iki galo“

Bronius VERTELKA

Verslininkas Viturys Giknius

Gėrio simbolis

Penkioliktus metus veikianti Viturio Gikniaus individuali įmonė „Kaukas“– šeimos verslas. Jis – kaip gerai suteptais ratais vežimas ar tinkamai sureguliuotas mechanizmas. Be savininko V.Gikniaus, įmonėje dirba jo žmona ir du sūnūs. Irena tvarko buhalteriją, Tadas rūpinasi gamyba „Kauke“, o Martynas yra atsakingas už tokią pat veiklą Šiauliuose (ten veikia „Kauko“ padalinys).

„Kauke“ gaminami tentai automobiliams, reklaminiai tentai, palapinės, lauko kavinės. Taip pat įmonė gamina karkasus automobiliams, palapinėms, pavėsinėms, stogų dangą iš polivinilchlorido (PVC) medžiagų.

Kaip pavadinti savo įmonę, Giknių šeima mąstė ilgokai. Ieškojo tokio vardo, kad jis būtų prasmingas. Kaip ir gimusiam vaikui, vardas suteikiamas vieną kartą. Apsistojo ties kauku ir namus globojančia bei turtus nešančia būtybe, įsivaizduojama žmogučio pavidalu. Jis yra gėrio, sėkmės nešėjo simbolis.

Įmonės kieme stovi kauką vaizduojanti medžio skulptūra. Tai subtiliai atliktas darbas. Šio kūrinio autorius – tautodailininkas iš Šeduvos Adolfas Kartanas.

Reklamai panaudojo vežimą

Iš tentų autotraukiniams gamybos negaunama nė pusės įmonės pajamų. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne neaptiksi žodžio „tentas“, nes jis – tarptautinis. Tentas - tai palapinė kuriam nors daiktui arba karkasinė palapinė žmogui. Jo gamybai vartojama medžiaga iš armuoto polivinilchlorido, ji pasižymi ilgaamžiškumu, nepraleidžia vandens. „Toks sunkiasvorio, keturiolikos metrų ilgio autotraukinio, judančio žiemą vasarą bet kokiomis oro sąlygomis, uždangalas tarnauja apie dvylika metų. Savo akimis mačiau, kaip penkių centimetrų pločio polivinilchlorido audinio juosta buksyravo „Žigulius“, - teigė „Kauko“ savininkas V.Giknius. Medžiagą tentų gamybai gauna iš Belgijos.

Sugebėjo tinkamai reklamuoti tentus: stovi šalikelėje arkliu traukiamas vežimas su uždangalu, o ant jo užrašyti gamintojo adresas ir telefonas. Pravažiuojančiųjų akys lengvai tai pastebi . Mintis gaminti tokio tipo reklaminius stendus V.Gikniui gimė žiūrint kino filmą iš Amerikos prerijose gyvenančių žmonių gyvenimo. Ten jie panašiais vežimais ir važinėja. Patogūs jie: nei lietus užlyja ir nuo saulės kaitros apsaugo.

Tokia originali reklama - pirmoji Lietuvoje. Vienuolika dengtų vežimų stovi šalikelėse prie Lietuvos ir Latvijos greitkelių. Taip kelią į „Kauką“ žmonės nesunkiai sužino. Šiai reklamai pretenzijų neturi net Kelių policija.

Išsiaiškino saunoje

V. Giknius - patyręs verslininkas. Gamino namų apyvokos reikmenis: šaukštus, šakutes, peilius. Štampavo cinkuotas čerpes. Nuvežęs karolių, grįždavo pasikrovęs nerūdijančio metalo. Savo namo stogą tokiomis čerpėmis apdengė. Užakus rinkai Rytuose, užsiėmė krovinių pervežimu, įsigijo autotechnikos. Vežiojo krovinius į Vakarus ir atgal. Tada buvo priverstas galvoti, kaip suremontuoti tentus. Šią paslaugą teikė užsienyje, buvo tokia įmonė Pasvalyje. Kodėl tai daryti neišmėginus pačiam? Gaminti tentus pradėjo 1997 metais.

„Kauke“ reikalaujama besąlygiškos kokybės. Jeigu darbininkas vėluoja į darbą ar atsikalbinėja, tai dar nėra baisu. Pagrindinis tikslas - gaminio kokybė. Kiekvienas atsako už save, arba dirba kaip šeima. Juk tai kolektyvinis darbas. Iš pradžių būdavo taip: paklausus, kas padarė broką, niekas nedrįsdavo prisipažinti. Penktadienį eidavo į pirtį, o joje yra sauna. Išgėrus alaus, atsirišdavo liežuviai. Tada ir išaiškėdavo, kas yra brokdarys.

V.Giknius džiaugiasi turėdamas tokį kolektyvą, vadina jį superpuikiu. Jo pagalba verslininkui pavyksta išsaugoti gerus ryšius su klientais. Jis žino, jog, kartą apvylęs užsakovą, kitą sykį jo nesulauksi.

Išbandė, ko yra vertas

V. Giknius tuo metu dirbo Kauno „Centrolito“ remonto cecho vyriausiuoju technologu. Ten užsimezgė jo pažintis su Panevėžio medžio apdirbimo kombinato direktoriumi. Susitikus porą kartų, šis Viturį pakvietė dirbti į savo įmonę cecho viršininku. Pažadėjo butą. Viturys neseniai buvo vedęs, su žmona gyveno bendrabutyje. Tada jam buvo tik 25 metai. Pasiūlymą vaikinas priėmė.Taip tapo jauniausiu cecho viršininku Panevėžyje.

Ceche dirbo apie pusšimtis žmonių ir su visais jis sugebėjo sutarti. Pagrindiniuose darbuose buvo išsaugoti geri specialistai. Darbas - pavojingas, galima be pirštų likti.

Iš kombinato išėjo dirbti pagal sutartį. Susirinko brigada, visi vadovaujančias pareigas palikę. Montavo linų galvenų, grūdų džiovyklas. Kai paliko medžio apdirbimo kombinatą, Viturio metinis atlyginimo vidurkis buvo 219 rublių. Dirbant čia, pirmaisiais metais jis buvo 699, o antraisiais-1880 rublių. Brigada dirbo daug, bet gerai. Viturys suvirinti išmoko taip, kad dabar tokio specialisto su žiburiu tektų ieškoti. Mokėsi pats dieną ir naktį. Taip tapo aukščiausios kvalifikacijos suvirintoju. Gulėdamas iš apačios puikiausiai siūles virino.

Širdimi priėmė dvasinį tautos pakilimą

Nepriklausomybės aikštėje, šalia Švč. Trejybės bažnyčios, stovi iš vario išlieta pieta „Atgimusiai Lietuvai“. Ji čia pastatyta 1990 metais. Kūrinio autorius - skulptorius Juozas Lebednykas. Jos pastatymą finansavo Viturys su savo dviem draugais verslininkais.

Tuo metu Vituriui ilgai teko diskutuoti su vienu rašytoju. „Svarbu pačiam pasikeisti dvasiškai, o tai padaryti yra be galo sunku“,- patarinėjo prozininkas. „Argi jums, tokiam žodžio meistrui, irgi sunku“?- stebėjosi panevėžietis. “Nepyk, žmogau. Prisimink Dešimt Dievo įsakymų. Juos privalai vykdyti, bet niekada neturi jausti baimės prieš Viešpatį. Kai grįši namo, užsirašyk žodžius: Išminčius nepyksta, išminčius supranta. Patekęs į bet kokią situaciją, tai turi suprasti ir ant nieko niekada nebepykti“, - mokė jį rašytojas.

Keletą metų užrašas Išminčius nepyksta, išminčius supranta kabėjo Viturio namuose, vonios kambaryje. Matė jį kiekvieną rytą eidamas čia praustis. Taip po truputį save auklėjo.

Supranta kitų problemas, myli grožį

Verslininkas turi šūsnį padėkų už jo gerus darbus. Jis nėra išvaręs nė vieno žmogaus, prašiusio paramos. Yra parėmęs kunigą, vaikų globos namus, muzikos kolektyvus. Padėjo surengti pirmąjį varnienos balių Pakruojyje. „Esu bene pirmasis jos valgytojas šiame regione“,- šypsojosi Viturys. Pirmąkart varnų mėsos jis paragavo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius. Giknių šeima buvo didelė. Tėvas sėdėjo kalėjime už tuomet vadinamą spekuliaciją. Jis supirkinėdavo obuolius ir parduoti juos veždavo į Leningradą. Namuose nebuvo mėsos, todėl Viturys pabandė ragauti nušautą išvirtą varniuką. Jo mėsa pasirodė esanti skani.

Retai kur pamatysi tokią tvarkingą įmonės aplinką, kokią ją turi „Kaukas“. Nepastebėsi čia numesto popieriaus ar gelžgalio. Kieme šlama beržas svyruoklis. Jauki pavėsinė. Iš akmenų įrengta tikra grožio oazė. Girdisi, kaip čiurlena vanduo. Tinkamai sukomponuotas medis ir akmuo.

Metaliniame angare, kad nebūtų plikos jo sienos, sukabinti žvėrių kailiai. Nupirko išbrokuotus iš pažįstamo medžiotojo. Atsirado šernų, usūrinių šunų ir bebro kailiai. Pamatysi ir kepurę iš ondatros kailio. Kažkada ją nešiojo Viturys, bet jo galvai jau per maža.

Rūpinasi savo įmonės darbuotojais

Verslininko darbo kambaryje, virš durų, kabo užrašas: „ Kas neina į priekį, tas eina atgal: rimties būvio nėra“. Įrėminta stiklu ant sienos kabo kita sentencija: „Viskas prasideda nuo idėjos“. Ji jam - kaip talismanas. Viturys yra užsirašęs nežinomo autoriaus žodžius: Mano gyvenimas – kelionė, idėja – kelrodis. Jeigu kelrodžio gyvenimas sustojo, viskas prarasta, jėgų kaip nebuvo.

Pats jis sako: „Jeigu pradedi darbą, tai jį privalai atlikti iki galo ir gerai“. Viturys dirbančius įmonėje vadina ne darbininkais, bet darbuotojais. „ Kiekvienas mūsų turi būti konstruktorius. Kiekvieną naują daiktą gaminame pagal kitą projektą - jį patys turime suprojektuoti ir pagaminti“,- sakė įmonės vadovas.

Šitaip Viturys įsivaizduoja verslininką: „Jis turi būti teisingas ir ne savanaudis, privalo atsakyti už savo kolektyvą, būti atsakingas už tą kariuomenę, kuri jam dirba. Į bėdą papuolusiam padėti - jo garbės reikalas. Darbuotojas privalo žinoti, kad jis nebus išvarytas iš darbo, gaus aukštesnes pareigas. Tik tada klestės įmonė“.

V. Giknius yra padėjęs ne vienam, paklydusiam gyvenimo kelyje. Panevėžietis ištikimas principui: Padarei gerą darbą, ir nieko neprašyk atgal. Jeigu padarei žmogui gera, tai gal jis tą patį kitam padarys.

Mėgsta turiningą poilsį, ne kartą yra badavęs

Su žmona Irena šiemet Viturys plaukė kajaku (panašiu į kanoją, bet ne iš odos, o iš stiklo audinio) iš Sartų ežero į Šventąją. Tris dienas išbuvo ant vandens. Kelionės nebaigė, nes ją sutrukdė stipri liūtis. Dar sovietiniais metais panevėžietis pamėgo kalnų slidinėjimą. Irgi su žmona vyksta pramogauti. Bet geriausias jam poilsis - pasilikus vienam su knyga rankoje. Traukia jį Papės (Latvija) laukinė gamta. Kartais ten po savaitę nevalgo. Prieš trejus metus yra badavęs devyniolika parų. Kūno svoris tada nukrito beveik 20 kilogramų. Galvojo nevalgęs išbūti 40 parų, tačiau eksperimentą nutraukė rimtas užsakymas švedams. Neimdamas į burną maisto, Viturys išlieka darbingas. Jo badavimo tikslas - pagerinti savo sveikatą.

Badauti pirmą kartą sugalvojo 1990 metais. Dengiant savo namo stogą, pradėjo sunkiai lankstytis koja. Medicina buvo bejėgė. Išsigelbėti nuo nelaimės padėjo Polio Brego knyga „Badavimo stebuklas“. Iš pradžių nevalgė dešimt, dar po 3,5 mėnesio - septynias paras. Išnyko kojos skausmas. Dabar Viturio svajonė-išbadauti 40 parų.

Kadaise jis buvo užkietėjęs rūkorius. Per dieną sutraukdavo pakelį cigarečių su filtru. Atsisakyti žalingo įpročio padėjo du akupunktūros seansai. Jau nebetraukia dūmo devyniolika metų.

Viturys mėgsta žvejoti. Pernai Papės ežere sugavo penkias lydekas. Didžiausia svėrė 700 gramų. Grįžęs namo pietauti, kartais pasiima šunį ir kartu su juo išlekia pabėgioti prie Žagienės upelio, palei mišką. 53 metų Viturys sakė nejaučiantis artėjančios senatvės požymių. „Dievo dovana, kad esi šioje žemėje. Sunkiai dirbdamas statybose džiaugiausi, kad gyvenu. Reikia stengtis, kad vaikai, aplinkiniai žmonės taptų geresni“,- kalbėjo jis.

Norą džiaugtis gyvenimu jam padeda atrasti artimiausi žmonės - žmona Irena ir abu sūnūs, du broliai ir sesuo. Jie yra geriausi Viturio draugai.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija