Atnaujintas 2004 spalio 22 d.
Nr.79
(1282)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Neramus laukimas Kijeve

Petras KATINAS

Viktoras Janukovičius

Viktoras Juščenka

Iki prezidento rinkimų (spalio 31 d.) Ukrainoje liko suskaičiuotos dienos. Nieko stebėtina, kad politinė įtampa neatslūgsta ir jau pasiekė tiesiog virimo temperatūrą. Taip būna daugelyje šalių, tačiau šiemet Ukrainoje ypatinga padėtis. Iš esmės sprendžiamas valstybės likimas, tiksliau pasakius, kokiu keliu – promaskvietišku ar vakarietišku kursu – pasuks ši 48 milijonus gyventojų turinti valstybė. Tai kelia susirūpinimą ne tik Ukrainoje, bet ir Maskvoje. Nelieka nuošalyje ir Vakarai, kuriems labai svarbu, kad Ukraina įsitrauktų į euroatlantines struktūras. Nebūtinai greitai taptų visateise ES ir NATO nare, nes tai net didžiausi Ukrainos euroatlantininkai supranta, jog tai šiuo metu nerealu. Svarbiausia, kad Ukraina netaptų panaši į kaimyninę lukašenkišką Baltarusiją. Tokie nuogąstavimai turi pagrindo, nes pastaruoju metu dabartinis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma vis labiau linksta Maskvos pusėn, o iškilus kokiam nors paprastam skandalui, ypač korupciniam, kai ne tik Ukrainos, bet ir Vakarų žiniasklaidoje kyla nemažas triukšmas, L.Kučma tuoj pat lekia į Maskvą ar į Sočį, kur yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino rezidencija, ieškodamas jo užtarimo ir paramos. Ir visada ją gaudavo. Gaudavo ne tik užtarimą, bet ir „patarimų“. Ypač dėl vis dar Ukrainoje egzistuojančios nepriklausomos, ar bent iš dalies nepriklausomos, žiniasklaidos sutramdymo. Patyrimą šioje srityje V.Putinas turi didelį. Ir matyt, kad L.Kučma gana sėkmingai naudojasi „vyresniojo brolio“ iš Kremliaus patarimais. Dabar net septyni Ukrainos televizijos kanalai „sėdi“ vyriausybės, tai yra L.Kučmos kišenėje. Tiesa, juose pateikiami prezidento ir jo vyriausybės vertinimai ne tokie primityvūs kaip, pavyzdžiui, Baltarusijoje. Vaizduojama, jog pateikiama objektyvi informacija, kai kuri netgi su kritiškomis gaidelėmis. Tačiau ta „kritika“ daugiau panaši į pagyrimus. Tiesa, yra berods trys ar keturi televizijos kanalai, priklausantys vietiniams oligarchams. Bet tie „naujieji ukrainiečiai“ taip susiję su valdžia korupcijos ir giminystės ryšiais, kad jų rengiamose politinėse ir visuomeninius procesus atspindinčiose laidose, kaip ir valstybiniuose kanaluose, neišgirsi nė vieno gero žodžio apie pagrindinį opozicijos kandidatą provakarietišką politiką ir buvusį premjerą Viktorą Juščenką. Tik retsykiais dėl akių pašlovinami kiti du kandidatai – komunistas Petro Simonenka ar socialistas Aleksandras Morozovas. Tačiau abu šie kandidatai jokios grėsmės dabartinei Ukrainos valdžiai nekelia ir apie jų pergalę prezidento rinkimuose nėra ko ir kalbėti.

L.Kučma kartu su V.Putinu jau pasirinko savo kandidatą – dabartinį premjerą Viktorą Janukovičių. Tai labiausiai L.Kučmai ir Maskvai palankus kandidatas. Jis beveik nekalba apie galimą Ukrainos narystę ES, glaudesnį bendradarbiavimą su NATO. Užtat labai palaiko V.Putino ir L.Kučmos pastarojo meto vadinamosios bendrosios ekonominės erdvės idėją. Ta bendroji ekonominė erdvė turėtų aprėpti Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, Kazachstaną ir kitas buvusias sovietines Vidurinės Azijos respublikas. Kai kas tai vertina kaip Sovietų Sąjungos atkūrimo modelį, prisidengiant kitu pavidalu. Nenuostabu, kad iš tos bendros ekonominės erdvės kol kas nieko neišeina, nes net Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka kelia savo sąlygas, jau nekalbant apie Kazachstaną.

Bet šie rinkimai turi daug ką nulemti būsimojoje Ukrainos politikoje. L.Kučma ir jo aplinka puikiai supranta, kad pavojingiausias dabartinio prezidento varžovas yra V.Juščenka. Todėl vargu ar atsitiktinai prieš jo politinį bloką „Mūsų Ukraina“ nuolat rengiamos įvairios provokacijos: tai į šį bloką įeinančių partijų nariams įkišama nacistinė literatūra, bombų gamybos instrukcijos ir panašūs dalykai... Vėliau padaromos kratos jų namuose ar darbovietėse, tokie „daiktiniai įrodymai“ pateikiami žiniasklaidai. Potekstė aiški: žiūrėkite, kokie žmonės palaiko V.Juščenką ir kas laukia Ukrainos, jeigu jį išrinksite. Kai kurie bloko „Mūsų Ukraina“ nariai ima ir staiga padaro juodašimtiškus antisemitinius pareiškimus. Aišku, papirkti ar saugumiečių šantažuojami. Liepos mėnesį buvo surengta net masinė akcija, siekiant sukompromituoti V.Juščenką ir jo bloką „Mūsų Ukraina“. Tada ultradešinioji, neslepianti savo antisemitizmo, organizacija Ukrainos nacionalinė asamblėja surengė eitynes, kuriose dalyvavo keli šimtai žmonių, neva V.Juščenkai paremti. Aišku, po šių eitynių valdžia ištrimitavo, kad V.Juščenką remia „fašistai“.

Bet ir to dar maža. Įvyko keli labai neaiškūs įvykiai, rodantys, kad jie buvo susiję su pasikėsinimais į V.Juščenkos gyvybę. Rugpjūčio 12 dieną Nikolajevo srityje, V.Juščenkai važiuojant plentu, jo automobilį tris kartus bandė nustumti paslaptingas sunkvežimis. Tada kartu su V.Juščenka važiavo dar penki Aukščiausiosios Rados deputatai iš parlamentinės frakcijos „Mūsų Ukraina“ ir valdžios skirti asmens sargybiniai. Be to, V.Juščenkos apsaugos tarnyba skelbia susekusi pasikėsinimą prieš kandidatą į prezidentus, kai jis turėjo vykti į Krymą. Bet ir tai dar ne viskas. Bandymas nunuodyti V.Juščenką pakankamai akivaizdus, nors kai kurie austrų gydytojai, pas kuriuos po apnuodijimo gydėsi kandidatas, iš pradžių bandė aiškinti, kad jokių nuodų jo organizme nerasta. Po kelių dienų tie patys austrų medikai prabilo jau kitaip. Tai rodo, jog L.Kučma ir jo aplinka, padedant specialiosioms tarnyboms, daro viską, kad valdžioje atsidurtų Maskvai palankūs politikai.

Praėjusią savaitę Maskvos kandidatas į Ukrainos prezidentus Viktoras Janukovičius paskelbė pareiškimą, sukėlusį neregėtą entuziazmą Rusijos imperininkų sluoksniuose ir, aišku, Kremliuje. Kartu tas pareiškimas išmušė iš pusiausvyros daugelį Ukrainos gyventojų, jau nekalbant apie nacionalinę inteligentiją. V.Janukovičius pareiškė, kad jis, tapęs Ukrainos prezidentu, dėsiąs visas įmanomas pastangas, kad kuo greičiau Rusijos ir Ukrainos santykiai taptų labai dinamiški, pirmiausia kuriant Bendrąją ekonominę erdvę. Dar daugiau, V.Janukovičius įsakmiai pabrėžė, jog rusų kalba turi tapti ne tik antrąja valstybine, bet ir darbo kalba. Taigi visi dokumentai, valstybiniai ar kitų institucijų, būtų skelbiami irgi rusų kalba. Pretenduojantis tapti Ukrainos prezidentu V.Janukovičius taip pat griežtai pasisakė prieš Ukrainos narystę NATO.

Tokį pareiškimą bemat ėmėsi komentuoti ir liaupsinti Kremliui artimi politologai. Štai kaip V.Janukovičiaus pareiškimą įvertino Rusijos geografinių ekspertizių centro direktorius, aršus nacionalistas Aleksandras Duginas: „Aš įsitikinęs, kad Janukovičius padarė labai sveikintiną pareiškimą. Ukraina – europietiška valstybė, tos didžiulės erdvės, į kurią įeina Rusija, Kazachstanas ir kitos posovietinės šalys, dalis. Mus vienija bendra kultūra, bendros konfesijos, psichologija ir apskritai bendras požiūris į politinius ir ekonominius klausimus. Pagrindinis Ukrainos interesas – pozityviai išnaudoti tokį artimumą. Tai labai atitinka ir Rusijos interesus. Europos Bendrijos integraciją V.Janukovičius teisingai supranta, kaip ir visa Ukraina (A.Duginas jau iš anksto įsitikinęs, kad V.Janukovičius ir Ukraina – vienas ir tas pats, kaip ir V.Putinas bei Rusija – P.K.), jog integracija į Europos Bendriją nėra tik jos vienos individualus reikalas, o kaip procesas tiktai kartu su Rusija ir kitomis Bendrosios ekonominės erdvės valstybėmis. V.Janukovičiaus pareiškimas yra subalansuotos ir teisingos politikos pavyzdys. Jeigu jis šią politiką tęs tapęs Ukrainos prezidentu, tai jį, be abejonės, palaikys didžioji ukrainiečių dauguma. Aišku, tam nepritars ultravakarietiškai nusiteikę gyventojai, kuriuos tenkina tiktai Ukrainos narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Tačiau stojimas į šias struktūras yra visiškai nerealus projektas, o štai sąjunga arba ekonominė integracija su Eurazijos ekonomine sąjunga (Eurazijos ekonomine sąjunga A.Duginas vadina Rusijos dominuojamą bendrąją ekonominę erdvę, į kurią, be Rusijos, turėtų įeiti Ukraina, Baltarusija, Kazachstanas ir kitos posovietinės „respublikos“ – P.K.) gali įvykti jau kitais metais. Tokiu atveju, žvelgiant iš ekonominio vystymosi pozicijų, Ukrainos gyventojai gaus pajamų maksimumą“.

Iš viso Ukrainos prezidento rinkimuose varžysis net 24 kandidatai. Kaip ir kitose posovietinėse valstybėse, dauguma pretendentų žada pažaboti valdininkų korupciją, pakelti darbo užmokestį ir pensijas, sumažinti mokesčius. Tačiau netrūksta ir gana originalių pažadų. Štai vieno kandidato, vietinio poeto, pagrindinis rinkimų šūkis – apversti Ukrainos vėliavą atvirkščiai, kad geltona spalva būtų vėliavos viršuje, o mėlyna – apačioje. Tada, anot pretendento, viskas pasikeis, nes „kai tik išleisime saulę iš vandens, bemat įvyks visuotinis apsivalymas, o saulė sušildys mūsų širdis ir sielas...“

Žinoma, tokių kandidatų niekas rimtai nepaiso. Akivaizdu, kad žūtbūtinėje kovoje, kurioje, daugelio apžvalgininkų nuomone, spręsis Ukrainos ateitis, ar ji pasuks į Vakarus, ar sugrįš kur buvo, yra du pretendentai. Tai Rusijos mylėtojas premjeras V.Janukovičius ir bloko „Mūsų Ukraina“ lyderis V.Juščenka. Beje, V.Janukovičiaus „juodųjų technologijų“ meistrai iš Maskvos ir Kijevo stebėjo kaimyninės Baltarusijos referendumą ir parlamento rinkimus ir, aišku, įvertino juos kaip teisingus ir demokratiškus. Vadinasi, panašios technologijos bus panaudotos ir Ukrainoje. Žinoma, ne taip grubiai kaip Baltarusijoje. Tačiau tendencijos pakankamai aiškios.

EPA-ELTA nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija