Atnaujintas 2004 lapkričio 3 d.
Nr.82
(1285)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gražina, kurią pažįsta visa Lietuva

Rūta JONUŠKIENĖ

Gražina Kadžytė su savo
krikšto motinėle Valerija
Juškaite, kurią pagarbiai
pasodino į ąžuolų vainiku
apipintą kėdę
Autorės nuotrauka

Kas nežino ir nepažįsta visada linksmos ir besišypsančios, visada idėjų ir sumanymų kupinos etnologės, Vilniuje gyvenančių uteniškių klubo „Indraja“ viceprezidentės Gražinos Kadžytės? Norėdami plačiau sužinoti, kas esame mes, lietuviai, Gražiną kalbina pedagogai ir moksleiviai, meno mėgėjų kolektyvų vadovai, liaudies tradicijų ir papročių puoselėtojai. Kartais užtenka tik nuoširdaus Gražinos žodžio - ir širdy tampa ramiau, tikriau dėl suplanuotų darbų, renginių, švenčių...

G.Kadžytė - tikra užpalėnė, todėl ir jos pirmojo gražaus jubiliejaus šventė buvo lyg nuoširdus didelės ir draugiškos giminės susitikimas Utenos rajono Užpalių kultūros namuose.

Randa kalbą ir su mažu, ir su senu

„Gražina visada pirmoji ten, kur reikia ką nors sužinoti apie krašto praeitį, kultūrą, žmones, - sakė Užpalių seniūnas Vytas Jurka. - Ją žino ir pažįsta Suvalkijoje ir Dzūkijoje, Žemaitijoje ir gimtojoje Aukštaitijoje. Jos balsas skamba radijo bangomis, ji šypsosi iš televizorių ekranų, dažna viešnia įvairiausiuose renginiuose ir šventėse. Pradėjusi moksleiviškais metais dainuoti „Užpalių bokštų“ estradiniame ansamblyje, liaudies dainų nepamiršta iki šiol, šimtus gali jų padainuoti...“

„Su patarimais, pamokymais, o kartais ir pabardamas dalyvauja visuose užpalėnų renginiuose. Ypač nuoširdžiai bendrauja su jaunosiomis Užpalių „Pasagėlės“ kanklininkėmis, kanklių muzikos karaliene Ona Mikulskiene, kanklių meistru Juozu Lašu, su visais, kurių širdyse ir sielose skamba muzika. Gražinutė iš apdulkėjusių kraičio skrynių ištraukia užmirštus lobius ir parodo juos žmonėms, priversdama stebėtis ir džiaugtis turtingu tautos palikimu“, - pasakojo kanklininkių vadovė Asta Motuzienė ir kultūros darbuotoja Birutė Minutkienė.

„Net nuogąstauju, kad Užpaliai nepaskelbtų nepriklausomybės - tiek įžymių žmonių šis kraštas davė Lietuvai. Posakis „savo krašte pranašu nebūsi“ užpalėnams negalioja, nes jie nuolat sugrįžta tėviškėn pasidalyti dvasiniais ir materialiniais turtais“, - sakė Utenos rajono meras Alvydas Katinas.

„Didžiausiais turtas - būti savimi ir puoselėti kultūros tradicijas, nes be kultūros neegzistuoja jokia tauta ir valstybė“, - kalbėjo Seimo narys Algimantas Matulevičius.

Didžiausias turtas - sutikti žmonės

Ant šio aukšto gyvenimo kalno užkopusią ir optimistiškai žvelgiančią į ateitį G.Kadžytę sveikino valdžios atstovai, Kaimynų ir Vilučių žmonės, pedagogai, „Muzikontai iš pa Utenas“, „Pasagėlė“, moterų ansambliai, draugai, bičiuliai, pažįstami. O šaunioji Užpalių krašto ūkininkė Viktorija Jovarienė visiems parapijos bernams apskelbė, kad jos klėtyje stovi etnografinė Gražinutės lova...

Rudeninių gėlių puokštės visomis spalvomis žaižaravo jubiliatės rankose. Tačiau pačias gražiausias gėles ir pačius nuoširdžiausius žodžius ji skyrė šeimos tradicijų puoselėtojai savajai tetulytei ir krikšto motinėlei Valerijai Juškaitei, meiliai vadinamai Valiute.

„Ačiū jums visiems, mielieji. Kasmet aš vis turtingesnė, nes savo gyvenimo kely sutinku vis daugiau gerų žmonių. Tai turtas, kurio negalima nei pamesti, nei pavogti, nes jis visada su manimi. Dėkoju visiems žmonėms, kurie buvo prie mano gyvenimo lopšio (Gražina Kadžytė gimė Krasnojarsko srityje – R.J.), dėkoju savo mamos kaimo ir kitų aplinkinių kaimų žmonėms, su kuriais gyvenome kaip broliai ir seserys“, - sakė G.Kadžytė.

Krašto istorija tampa kiekvieno savastimi

Jubiliatė pasidžiaugė, kad likimas neblaškė jos po įvairias mokyklas. „Užpalių vidurinė buvo ta puiki mokykla, kurią baigusi pasirinkau gyvenimo kelią, todėl dėkoju visiems mokytojams - už savosios ir užsienio kalbų žinias, fiziką, matematiką... Viskas gyvenime pravertė. Kaip sakydavo darbų mokytojas Skardžius, kiekviena geležėlė gali turėt savo vietą ir kada nors praverst, jeigu jos neišmetei... Mūsų klasės auklėtojas, šviesios atminties mokytojas Povilas Puodžiukas liko ištikimas mums, mokiniams, - išleidęs mūsų klasę, kitų auklėtinių neturėjo. O mokytoja Skardžiuvienė prieš keletą metų padovanojo vaikystėje mano sukurtų eilėraščių sąsiuvinį - tiek metų išsaugojo. Mokytoja Kuliešienė lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė taip, kad universitete nieko naujo nebesužinojau...“ - kalbėjo Gražina.

Persiritusi per gimtosios trobos slenkstį, atvėrusi kiemo vartelius, perėjusi per gimtąjį kaimą, išėjusi į mokyklą, o paskui pamačiusi patį gražiausią apskrities miestą Uteną, Gražina dabar yra pažįstama visoje Lietuvoje.

„Džiaugiuosi, kad Vilniuje gyvenantys kraštiečiai nuolat grįžta į Uteną, kad mus vienija Utenos literatų klubo „Verdenė“ kūryba, parodos, renginiai, Indrajos skulptūra prie Paščio ežero. Džiaugiuosi, kad Užpalių krašte tiek vyrų, mokančių prakalbinti medį ir dvasinius ženklus paverčiančių materialiais simboliais. Taip gimė Užpalių pažintinis takas, nužymėtas skulptūromis ir koplytstulpiais“, - sakė jubiliatė.

Pasak jos, senajam Užpalių kultūros klodui atstovauja kanklininkų ansamblis „Pasagėlė“; Rusijoje, už Volgos, Čiornaja Padinos kaime, kur po 1863 metų sukilimo buvo ištremti šio krašto žmonės, tautosakinės ekspedicijos metu užrašytos senosios Užpalių, Dusetų, Jūžintų krašto dainos, jau užmirštos, bet vėl sugrįžusios ir tapusios užpalėnų savastimi...

Ragino dalyti gerumą aplinkiniams

Užpalių liepa vadinama G.Kadžytė, kurios visuomeniškas gyvenimo būdas ir noras geriau pažinti savojo krašto istoriją yra sektinas pavyzdys ne vienam jaunosios kartos atstovui, didžiavosi Užpalių krašte gyvuojančiomis stipriomis kaimo bendruomenėmis, ugdančiomis savitarpio supratimo, bendrystės ir pasididžiavimo jausmą. „Kiekvienas žmogus turi savyje gerumo jausmą, tik kartais bijo jį parodyti kitiems, - sakė G.Kadžytė. - Tačiau gerumo nereikia gėdytis, nes tik jis padaro mūsų gyvenimus spalvingus, dorus ir prasmingus. Štai mano krikšto motinėlė Valiūtė Juškaitė gerų žmonių dėka vėl sugrįžo į Užpalius ir džiaugiasi būdama savo namuose tarp savų kaimynų. Todėl neskaičiuokime metų, bet skaičiuokime gerus darbus. Jei gali kasdien sulaukt iš žmonių gero žodžio, šypsenos, nuoširdaus palinkėjimo už tai, kad myli kitus, tai ir yra geriausia likimo dovana“.

Jubiliejaus proga gautas gėles Gražina padėjo ant giminės kapo Užpalių kapinėse, papuošė bažnyčios altorių ir dovanojo savo krikšto motinai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija