Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Sudegusi tėvynės meilės liepsnoje...

Apie dailininkę ir poetę Onutę Navickaitę, Lietuvos partizanų spaudos korespondentę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Onutė Navickaitė 1957 metais

O Viešpatie, išgelbėk mus,
Išgelbėk, Viešpatie, Tu mano Tautą.
O Viešpatie, ne aš prašau,
Tauta Tau mano lūpom šaukia.
             O.Navickaitė.

Švytinti poetės siela visa buvo skirta jos tautai. Kito gyvenimo ji neturėjo. Ir sudegė kaitrioje savo tėvynės meilės liepsnoje.

Apie poetę tikriausiai ir nebūčiau sužinojusi, jeigu mano miela bičiulė, Lietuvos partizanų ryšininkė, buvusi politinė kalinė ir Onutės Navickaitės bendražygė Marija Kinertaitė-Laugalienė. Ji atsiuntė O.Navickaitės jau po mirties išleistą jos eilėraščių rinkinį ir trumpą, liūdną biografiją.

Onutė Navickaitė gimė 1921 metais Merkinėje (Alytaus r.), darbininkų šeimoje. Jų buvo kelios seserys – Vladė, Aldona, Onutė ir Meilė. Lagerio draugėms Onutė dažniausiai pasakodavo apie savo tėvelį, o mamai rašė eiles. Viename eilėraštyje ji guodžiasi mamai:

Be ašarų verkiu aš, siela tik mano rauda.

Ir blaškosi skausmingam ilgesy.

Tik prie tavęs galėčiau nuraminti šitą raudą,
Tik prie Tavęs man baigtųsi kančia baisi.
                (O.Navickaitė. Motinai // Tau manos dainos,
Lietuva Tėvyne... – Kaunas, 2003. P.143)

Pradžios mokyklą O.Navickaitė baigė Merkinėje. Vėliau mokėsi Kaune. 1939 metais atvažiavo į Ukmergę ir čia įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją. Ją baigė 1943 metais. Mokytojavo Giedraičių mokykloje dvejus metus ir 1945 metais išvažiavo į Kauną, įstojo į Kauno meno akademiją. Gyveno pas dailininkę Veroniką Šleivytę, kuri mergaitę nuoširdžiai globojo, jai daug padėjo, nes Onutei reikėjo pragyventi tik iš stipendijos.

Kaune ji susipažino su Antanu Slučka-Šarūnu, Lietuvos partizanų Didžiosios kovos apygardos Algimanto rinktinės vadu. Tas pakvietė ją dirbti pogrindžio laikraščio „Partizanų kova“ korespondente. To laikraščio redaktorius buvo mokytojas Jurgis Urbonas-Lakštutis, žuvęs 1948 m. vasario 2 d.

1948 m. sausio 28 d. partizanų laikraščio korespondentė O.Navickaitė buvo suimta (kokiomis aplinkybėmis, nežinoma – O.V.). Ji buvo tardoma Kauno saugume iki 1948 m. balandžio 3 d., o 1948 m. liepos 5 d. Ypatingosios paskirties pasitarimo nuteista be teismo dešimt metų griežtojo režimo lagerių.

1948 m. rugsėjo 8 d. užkaltame gyvuliniame vagone buvo išvežta į Mordovijos lagerius. Išvažiuojant iš Vilniaus, Onutės siela raudojo.

Gal paskutinį kartą vakaru kvėpuoju,
Tyliuoju vakaru po tėviškės dangum...
Vilnius lyg sužadėtinė man moja
Ak, nuo to skausmo žemės prarajon eitum...
                 („Išvažiuojant iš Vilniaus“, p. 139)

Buvo jauna ir tikėjo, kad kada nors nukris „grotos geležinės“, kad krauju prisisotins „visa žemė kruvina“, ir nors šiandien ją „su kaliniais išvaro iš Tėvynės“, sugrįš ji į Lietuvą ir Vilnių, „kaip sužadėtinė tava“ (Ten pat).

Lageryje Onutė dirbo siuvykloje. Laisvu laiku nuo sunkaus alinančio darbo piešė, siuvinėjo, kūrė eilėraščius. Juos rašė ant rūkomojo popieriaus, kad lengviau būtų paslėpti. Iš spalvotų skarelių ištraukusi siūliukus, jais išsiuvinėjo paveikslą „Eglė žalčių karalienė“. Dabar tas paveikslas saugomas Salomėjos Nėries muziejuje.

1955-uosius Onutė sutiko sunkiai sirgdama. Tais metais buvo peržiūrėta jos byla ir ji palaužta sveikata išleista iš lagerio. Grįžusi į Kauną, kurį laiką gydėsi, vėliau įsidarbino Kauno dailės kombinate, audė tautines juostas. Mirė 1963 metais, nesulaukusi ir 42-ejų. Palaidota Kaune, Eigulių kapinaitėse. Šiais metais šalia jos amžinojo poilsio atgulė ir legendinė Jono Žemaičio-Vytauto ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa.

Lietuvaitės, kalėjusios Mordovijos lageriuose, daug O.Navickaitės eilėraščių mokėjo mintinai, juos kartojo kaip maldas. Tos, kurioms buvo lemta grįžti į Lietuvą, eilėraščius užrašė. Buvusi politinė kalinė Bronė Aksamitauskaitė surinko O.Navickaitės eilėraščius iš visų su ja kalėjusių draugių.

Po mirties O.Navickaitės eilėraščiai buvo perduoti kitai politinei kalinei Albinai Bucevičiūtei-Ligeikienei. Dvi ryžtingos ir dvasingos moterys – Albina Ligeikienė ir Lidija Kuodienė ėmėsi žygių ir, didelėmis pastangomis surinkusios pinigų, išleido savo draugių, buvusių politinių kalinių Agotos Daugnoraitės ir Onutės Navickaitės eilėraščių rinkinį „Tau mano dainos, Lietuva tėvyne...“ (K., 2003). Knygas išdalijo Kauno, Vilniaus , kitų Lietuvos miestų bibliotekoms (Kuodienė L. „Tau mano dainos, Lietuva tėvyne“ // Tremtinys. 2003, spalio 9). Kad poetės gyventų, kad būtų šalia, su mumis ir tarp mūsų.

Verčiu O.Navickaitės eilėraščių rinkinį ir negaliu atsistebėti, iš kur ta lietuvaitė sėmėsi tiek jėgų ir valios – visiškai ištirpti tautoje, susilieti su ja, gyventi vien tik jai.

Tau mano dainos, Lietuva tėvyne,
Tau mano mintys ir darbai.
Mūsų keliai į vieną susipynė
Ir niekad niekad skyrium neis.

Tu mano Motina, Viltis ir Meilė
Aš – Tavo aidas ir daina.
Tegul mane žudys, subadys peiliais,
Bet neparduosiu aš Tavęs jokia kaina.
                 (Ten pat, p. 133)

Ir tarsi nujausdama, ko aš jos po kelių dešimčių metų paklausiu, ji atsakė:

Tavuos delnuos panardinau aš savo galią.

Tavy, Tėvyne, gaunu aš jėgų.
O kai žaizda krauju tavuoju alma,
Ją nuramint savo daina einu.

                 (Ten pat)

Kitame eilėraštyje „Neverk, Tėvyne...“poetė su savo tėvyne kalba tarsi su motina ar seserimi, ją guodžia:

Neverk, Tėvyne, kad daug žuvo...
Juk be aukų nepirksi Laisvės.
Žiūrėk, jau išgamos nepasuka liežuvio.
Jau pražūtis jų gomurius palaisto...
                 (Ten pat, p. 140)

Ji prašo savo tėvynės neraudoti išvežtųjų ir kviečia brolius „ginklą rankoje kiečiau suspausti“, gal tik tada pavyks pravirkdyti „žemę garsiai“, pasaulis išgirs ir supras mūsų tautos tragediją, ir tik tada sugrįš visi ištremtieji „prie Baltijos žydros“.

Neišgirdo pasaulis tada mūsų tautos raudos, paskendęs sočiose savo problemose. Negrįžo namo į kančių salas ir Sibiro šalčius išvežti lietuviai. Daugumos jų kauleliai ten ir liko boluoti, atminimo kryžiais rymoti. Tauta išgėrė savo kartybių taurę iki dugno.

Išsipildė tik viena poetės svajonė. Mes laimėjome! Neilgam... Šiandien vėl kaip išprotėję, kaip greitaeigis traukinys, riedantis į bedugnę, bėgame savo tautos pražūties, kančių ir gulagų iš praeities parsivesti, šlovindami ir melsdamiesi palikuoniui to paties okupanto, mus žudžiusio ir kankinusio.

Kodėl taip atsitiko šios poetės ir mūsų visų tautai?

Poetė Salomėja Nėris, buvusi kitoje barikadų pusėje ir važiavusi į Maskvą parvežti Stalino saulės, vėliau daug pamačiusi ir praregėjusi, vėl pabudusi savo tautai, prieš mirtį paklausė: „Ką jie su mumis padarė?“ O.Navickaitė jau tada žinojo: jie pavertė mus judais, kainais ir pilotais.

Kai tautos daugumą sudaro judai, kainai ir pilotai, einantys balsuoti už savo tautos ir savo valstybės pražūtį, tada „miršta žemė“ ir „miršta žmonės žemės mirštančiam veide“.

Ne veltui sakoma, kad poetai, ypač talentingiausi, yra apdovanoti dieviškąja pranašystės kibirkštimi. O.Navickaitė, deja, mums išpranašavo blogiausia:

Ir nūnai vis rankas tebeplauna Pilotas.

Ir išsigina Kristaus jį sekę žvejai...
Ir nūnai skamba vinys Golgotoj,
Ir dreba kalnai...

                 (Judas ir Kainas // Ten pat, p. 141)

Liūdnos ir jos nuojautos dėl mūsų Tautos ateities:

Kol per žemę eis Judas ir Kainas,
Ir rankas lėtai plausis Pilotas,
Nenupirks nieks taikos.. net gyvenimo kaina,
Ir kelias bus ašarom klotas...
                 (Ten pat)

Ar ne tokią mūsų tautos dvasinę būklę parodė paskutinieji rinkimai į Seimą? Kiek Lietuvoje pridygo pilotų! Iš abejingumo neinančių balsuoti. Pamiršusių savo pilietinę pareigą savo (!) valstybei ir atsakomybės jausmą už savo (!) tautos likimą ir išlikimą. Kažin ar per visą mūsų tautos istoriją tiek jų buvome išauginę?

O kiek judų ir kainų! Išduodančių ir žudančių mūsų valstybę ir tautą. Šie Lietuvos duobkasiai, vėl norėtų Lietuvą greičiau palaidoti. Kaip kažkada raudonajam marui Lietuvą užplūdus, Bernardas Brazdžionis per ašaras ir kraują, per žiemos gruodą išgirdo tylų tautos balsą, taip ir poetė jį išgirdo:

Aš dar gyva!
O duobkasiai suėjo manęs laidot.
Žydžiu birželio alyva,
O jie purvais į žiedus svaido.

Ir šiandien, kai naujieji Lietuvos duobkasiai – uspaskiniai, paksiniai, veselkiniai... vėl nori Lietuvą greičiau palaidoti – ji ir dabar poetės lūpom tyliai kalba:

Aš dar gyva!
...Pašoksiu kaip audra,

Ir kaukes nuplėšysiu nuo jųjų veido.
                 (Ten pat, p. 146)

Ir kaip aktualiai šiandien skamba poetės žodžiai, rodos, tik dabar rašyti, kai ji kreipiasi gimtosios žemės balsu į savo skaitytoją:

Aš šaukiu juodos žemės artoją,
Aš šaukiu darbininką savų fabrikų,
Kad neleistų jie mindžiot išgamos kojom
Savo miesto ir kaimo takų!

Aš šaukiu laisvės trokštančius siela pakilti,
Kad jie stotų didžiais milžinais,
Kad statytų į pergalę tiltus,
Kad jie Lietuvai taptų sūnais nemariais.
                 (Ten pat, p. 153)

Kaip motina, kaip sesė, kaip tautos vaikų globėja, kitame eilėraštyje „Laisvės kovotojams“ poetė mus moko:

Tik nepraraskite vilties vienam suklupus,
Nekriskite, lyg stabo ištikti.
Tenepažįsta baimės jūsų lūpos,
Tebūna jūs keliai visad šventi!

Pirmyn! Laimėjimai be abejonių!
Lietuvis nesvyruoja kelio vidury.
Jei krito vienas, kalno neužkopęs,
Jo vietoj teišsiveržia būrys...
                 (Ten pat, p. 152)

Jausdama tyliai atsėlinančią mirtį, poetė negalvojo apie save, tik apie savo nelaimingą tautą ir meldė Dievą:

O Viešpatie, išgelbėk mus!
Išgelbėk, Viešpatie, Tu mano Tautą.
Išgelbėk šimtmečio audroj...
Išvilk, kaip burlaivį ant kranto
                 (Ten pat, p. 149)

Nemiršta žmogus, tarnavęs savo tautai ir valstybei. Jo žydroji liepsna šviečia ir tamsiausioj nakty. Ir švies amžinai. Poetė tą žinojo. Ir tyliai save guodė:

Kol bus gyvas nors vienas lietuvis,
Ir su juo aš vis būsiu gyva.
Jo dienų begalinėj kelionėj
Aš skambėsiu tylia dainele...

Nurimsta žemiškos aistros, nueina praeitin politikai, „valstybės, imperijos, sostai karalių“, o tautos atmintyje išlieka „gyvi ant jos didžiojo kelio“ tie, kurie jai ištikimai tarnavo ir gynė jos gyvybę. Amžina šlovė nepalūžusiems audrose! Ir tegul išsipildo poetės Onutės Navickaitės žodžiai.

© 2004 "XXI amžius"