Atnaujintas 2004 lapkričio 19 d.
Nr.87
(1290)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Aplankėme Jotvingių žemę

Maldininkai prie Kryžių koplyčios.
Stovi iš kairės: VšĮ „Dienos namų“
bendruomenės direktorė Kristina
Bondareva, Miroslavo seniūnas
Jonas Juravičius ir Metelių Kristaus
Atsimainymo parapijos klebonas
kan. Vytautas Prajara

Saulėtą rugsėjo popietę grupė alytiškių maldininkų išsirengė į kelionę susipažinti su Metelių krašto kultūros paveldo istorija. Į ekskursiją jos kelionės iniciatorė ir vadovė „Dienos namų“ direktorė Kristina Bondareva sukvietė maldininkus iš visų keturių Alytaus parapijų: Šv. Angelų Sargų (kleb. dek. kun. Arūnas Užupis), Šv. Kazimiero (kleb. kun. Darius Vasiliauskas), Švč.M.Marijos Krikščionių Pagalbos (kleb. mons. Leonas Jakimavičius) ir Šv. Liudviko (kleb. kun.Vytas Sabaliauskas).


Valančiukų žygis „Už blaivią Lietuvą“

Valančiukai Lūginėje, Palaimintojo
arkivyskupo Jurgio Matulaičio tėviškėje

Apsiniaukusį spalio 7-osios vidurdienį Marijampolės valančiukai leidosi į žygį, kurio tikslas – Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio tėviškė Lūginės kaime, už penkių kilometrų nuo Marijampolės. Šio žygio metu didelis būrys vaikų ir jaunimo su Blaivystės sąjūdžio vėliavomis ir užrašais „Blaivi tauta – laisva tauta“ norėjo atkreipti dėmesį, kaip svarbu jiems ir jų bendraamžiams išlikti blaiviems ir doriems, sekti savo garsaus tėvynainio, uoliai besidarbavusio Bažnyčios ir Tėvynės naudai, pėdomis. Žygis prasidėjo nuo Marijampolės 6-osios vidurinės mokyklos. Jame dalyvavo ir „Ryto“ bei Marijonų vidurinių mokyklų, Varnupių, Daukšių ir Liucinavo pagrindinių mokyklų valančiukai bei blaivystės idėjoms prijaučiantys moksleiviai, taip pat būrelis skautų ir kudirkaičių.


Nekalbėkime ultimatumų kalba

Atsakydama į A.Jakšio publikaciją „Reikia ištaisyti klaidas” („XXI amžius“, 2004 10 29) noriu pasakyti, jeigu mes kalbėsime ultimatumų kalba, kas tikrai nekrikščioniška, susitarimo nebus. Susijungimas Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) su Krikščionių demokratų sąjunga (KDS) gal ir buvo klaida, bet norėta padaryti tiktai geriau, o gavosi kaip visada. Tų klydusiųjų, kurie inicijavo susijungimą, kaip ir nebėra, ir nereikalaukime jų atsiprašymo. Mums, krikščionims, labiau negu kitų partijų nariams, ambicijas reikėtų nustumti į šalį ir vadovautis ilgaamžių vertybių tąsa. Juk mūsų partijos Taryba rinkimų išvakarių posėdyje nusprendė eiti pakelta galva, vieniems ir nesiblaškant... nors jau tada buvo suvokta: šansai menki. Ar nuleisime galvas dabar ir desperatiškai ieškosime išsigelbėjimo vadovaudamiesi nuostata „blogiau būti negali”? Jeigu slapčia piktinamės Lietuvos rinkėjais, naiviai tikinčiais laikinais „išgelbėtojais“ ir tradiciškai balsavusiais „švytuoklės principu“, ar nebūsime panašūs į juos nesuvokdami, jog partija išlipusi iš gilios duobės negali iškart pasiekti patenkinamų rezultatų.


Atminties atrofija?

Vyresniojo amžiaus žmonėms tolimos praeities epizodai, palikę neišdildomus įspūdžius, ypatingi įvykiai ilgai išlieka ir atsikartoja žmogaus atmintyje, o tai, kas buvo šiandien ar vakar, iš atminties išslysta. Pagyvenusio žmogaus atmintis nesugeba tvirčiau užfiksuoti ir ilgiau išlaikyti tai, kas buvo visai neseniai, nes susilpnėjusi galvos smegenų veikla nepajėgia atgaminti net šiandieninių įspūdžių, nutikimų, neatgamina vaizdinių. Todėl nereikia stebėtis, kad jie neatsimena, kur pasidėjo savo akinius, ar nurijo vaistų tabletę ir t.t.


Vieną skelbia, o kitą daro

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto
tarybos pareiškimas

Patarlė sako – melo kojos trumpos. Meluojama tada, kai sąžinė nešvari arba jos visiškai nėra.

Iš komunistų kilusios partijos, ypač dabartiniai socialdemokratai, ne kartą pakeitę pavadinimus, iš pasiskelbusių darbo liaudies gynėjų jau tampa milijonierių partijomis , o deklaruotas programines nuostatas užtemdo atvira kova dėl valdžios postų ir ES pinigų. Kaip anksčiau sakydavo: vieną skelbia, antrą galvoja, o trečią daro. Sovietiniais laikais melavo – skelbė komunizmo statybą, nors patys tuo netikėjo.


Kokia mūsų kalba?

Prezidentu antrai kadencijai tapęs Valdas Adamkus ilgą laiką gyveno JAV ir ten baigė aukštąjį mokslą. Metai, praleisti svetur, neleidžia kalbėti šiuolaikine lietuviška kalba. Išgyvenus penkiasdešimt metų svetur jaučiamas tos kalbos akcentas. Tai natūralu.

Mūsų Prezidentą penkerius metus stebės visa šalis. Ypač jaunimas, moksleiviai, kuriems jo pasisakymai bus pavyzdys ir turės auklėjamosios reikšmės.

Lietuvoje yra Švietimo ministerija, Lietuvių kalbos institutas, o kiek lietuvių kalbos profesorių, akademikų ir kitų pedagogų, savivaldybių kalbos specialistų! Ar jų veikla verta dėmesio?

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija