Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tiesa, kurios Lietuvos teisėsauga nenori pripažinti

Prisimenant išėjusį Amžinybėn karį

Alvydas SEMAŠKA

Bronius Butėnas 1943 metais po Stalingrado apsupties

Jau metai, kai į paskutinę kelionę išlydėjom buvusį karį, likimo nublokštą į Antrojo pasaulinio karo sūkurį, vyresnįjį puskarininkį Bronių Butėną. Karas ir okupacija jį užklupo bebaigiantį Kauno karo mokyklą. Iškentėta neįsivaizduojamai daug prievartos, smurto ir pažeminimo tiek karo, tiek pokario metais.

Skaudu, tačiau paskutinį mirtiną smūgį kariui smogė jau nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos teisėsauga, nors teisti reikėjo ne Lietuvos karį…

Prieškario karininkai –
sovietinio režimo aukos

Alfonsas ZUBRECKAS

Į rytus nuo Norilsko, Jelunos kalno papėdėje, Lamos ežero pakrantėje esančiose kapinaitėse, 1990 metų vasarą iškilo didingas paminklas. Jis pastatytas 42-iems Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukšto rango artilerijos karininkams, kurie čia buvo įkalinti 1941 metų rugpjūčio mėnesį, atminti. Šį paminklą pastatė karininkų giminės ir artimieji. Toje vietoje, kur buvo barakai, kuriuose kalėjo Baltijos šalių karininkai, stovi iš maumedžio išdrožtas koplytstulpis. Šalia koplytstulpio išsidėsčiusios trys skulptūros, simbolizuojančios motinas, laukiančias ilgai negrįžtančių savo sūnų. Prie koplytstulpio pritvirtinta metalinė lenta su visų Baltijos šalių čia kalėjusių karininkų pavardėmis. Šio memorialo autorius – lietuvis Romualdas Svidinskas. Tiesa, apie šių Baltijos šalių karininkų likimą jis taip pat parašė knygas „Lamos tragedija“ ir „Lietuvos karių likimai“.

Drožė, tašė ir rašė be atilsio

A†A Ipolitas Užkurnys
(1926 11 05 – 2004 11 10)

Lapkričio 13 dieną Pyplių kaimo (Širvintų rajonas) kapinėse amžinam poilsiui atgulė tautodailininkas skulptorius Ipolitas Užkurnys. Šimtais savo skulptūrų įamžinęs lietuvių tautos didžiavyrių, knygnešių, baudžiauninkų, tremtinių bei šių laikų iškilių asmenybių ir paprastų tėvynainių atminimą, daugybe kryžių ir rūpintojėlių paženklinęs tautos sopulingus ir džiaugsmingus įvykius, medyje gaivinęs literatūros kūrėjų bei jos personažų atminimą, pats įsiamžino: I.Užkurnio kūryba paliko pėdsaką, kurį ištrinti užmaršties tamsa bejėgė.