| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Lietuvos kariuomenės dienai Tiesa, kurios Lietuvos teisėsauga nenori pripažinti Prisimenant išėjusį Amžinybėn karį Alvydas SEMAŠKA
Jau metai, kai į paskutinę kelionę išlydėjom buvusį karį, likimo nublokštą į Antrojo pasaulinio karo sūkurį, vyresnįjį puskarininkį Bronių Butėną. Karas ir okupacija jį užklupo bebaigiantį Kauno karo mokyklą. Iškentėta neįsivaizduojamai daug prievartos, smurto ir pažeminimo tiek karo, tiek pokario metais. Skaudu, tačiau paskutinį mirtiną smūgį kariui smogė jau nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos teisėsauga, nors teisti reikėjo ne Lietuvos karį Šiek tiek istorijos B.Butėnas karinę tarnybą pradėjo Lietuvos kariuomenėje būdamas Kauno karo mokyklos kariūnas. 1940 metais, kai Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga, Lietuvos kariuomenė buvo inkorporuota į Raudonąją armiją, ir jaunas kariūnas buvo priverstas tarnauti okupantų kariuomenėje. Kilus karui, B.Butėnas spėjo pasislėpti, vėliau dalyvavo 1941 metų birželio sukilime prieš bolševikus. Labai greitai Lietuva tapo dviejų grobuoniškų valstybių įkaite, o Lietuvos vyrai jiems svetimo karo aukomis. 1942 metų pavasarį vokiečiai uždarė Kauno karo mokyklą. Norėdamas išvengti tiesioginio dalyvavimo fronte, B.Butėnas įstojo į 7-ąjį lietuvių savisaugos batalioną, vadovaujamą Jono Semaškos. Geresnės išeities tuo metu mūsų kariai neturėjo. Atsisakęs tarnauti vokiečiams, kaip buvęs raudonarmietis, B.Butėnas būtų bemat atsidūręs vokiečių konclageriuose. Tų pačių metų rudenį kartu su 7-uoju savisaugos batalionu B.Butėnas buvo išsiųstas į Ukrainą, į Vinicos sritį, Gaisino rajoną, kur teko saugoti sovietinius karo belaisvius. Kai vokiečių karinė galybė fronte ėmė silpti, 7-asis batalionas buvo išsiųstas į Stalingrado frontą. Vokietija aiškiai pažeidė savo pačios įsipareigojimus Lietuvos karius skirti tik sienoms saugoti. Didžiuosius pasaulio pertvarkytojus visada lydėjo klasta, melas ir nusikaltimai žmonijai. Pagaliau patyrusi pralaimėjimą prie Stalingrado, apsupta raudonarmiečių, vokiečių armija, vadovaujama feldmaršalo Pauliaus, sudėjo ginklus ir pakliuvo į nelaisvę. Lietuviai, jau spėję sužinoti komunistų tvarką, patirti jų represijas, pasiryžo atskirai nuo vokiečių veržtis iš apsupimo. Jiems kito kelio nebuvo: arba visiems ilgai kankintis sovietų nelaisvėje, arba iš karto žūti kovojant už savo gyvybę. Daug lietuvių karių besiveržiant iš apsupimo žuvo, tačiau bent pusė sugrįžo. Kaip pasakojo B.Butėnas, Lietuvos kariams teko kautis durtuvais ir kastuvėliais, patirti didžiausius vargus, šaltį ir alkį. B.Butėnui tuokart likimas buvo palankus: jis liko gyvas, kartu su kitais šito legendinio prasiveržimo dalyviais išėjo iš apsupties ir, gavę atostogų, grįžo namo. Sugrįžusiems kariams neilgai teko džiaugtis trumpalaikėmis atostogomis. B.Butėnas kartu su išlikusiais gyvais savisaugos bataliono kariais buvo išsiųstas į Vilnijos kraštą kovoti prieš kaimuose siautėjančius rusų partizanus ir prieš lenkų Armijos krajovos dalinius, nuo kurių labiausiai kentėjo civiliai gyventojai. Artėjant Rytų frontui, prie Lietuvos sienų iš buvusių vokiečių okupuotų teritorijų plūdo karo pabėgėliai su savo šeimomis. Visi skubėjo pasitraukti į Vakarus, kuo toliau nuo sovietų valdžios. Vokiečiai, siekdami išsiaiškinti, ar tarp karo pabėgėlių nėra infiltruotų sovietų agentų, įrengė specialias stovyklas. Visi pabėgėliai buvo kruopščiai tikrinami. Kurį laiką tokią stovyklą Alytuje teko saugoti ir B.Butėnui. Vos priartėjus frontui arčiau Lietuvos, vokiečiai Kaune iš trijų savisaugos batalionų surinko pirmą lietuvių pėstininkų pulką ir išsiuntė kovoti prieš raudonarmiečių dalinius. Mūšiuose prie Kudirkos Naumiesčio į nelaisvę pakliuvo daug Raudonosios armijos kareivių. Tarp jų buvo nemažai lietuvių ir latvių. Tada B.Butėno iniciatyva 1-ojo pėstininkų pulko kariai pareiškė vokiečių karinei vadovybei, kad jie griežtai atsisako eiti į mūšį, nes nenori žudyti savo tautiečių, prievarta paimtų į Raudonąją armiją. Toks pareiškimas labai nepatiko vokiečiams: visi lietuviai buvo nuginkluoti, aprengti nudriskusiomis vokiškomis uniformomis ir etapu išsiųsti Vokietijon, į Vitenbergo miestą, kur, pusbadžiu maitinami, privalėjo dirbti net po šešiolika valandų per parą. Ką teko Lietuvos kariams iškęsti, atsidūrus dviejų okupantų interesų ir karo zonoje, gali suprasti tik tas, kam vienoje ar kitoje pusėje teko kariauti. Nuvarytus arklius nušauna? Taip sakoma, kai auka niekam nebereikalinga. Baigiantis karui B.Butėnas pateko į amerikiečių nelaisvę. Deja, paskutines jėgas praradusio kario beteisio belaisvio niekam nebereikėjo, o tokiais atsikratyti lengva. Vos paskelbus Berlyno kapituliaciją, amerikiečiai Lietuvos kariais belaisviais pasirūpino skubiai juos atidavė rusams! Leido nugalėtojams pasidžiaugti, nors žinojo, kad rusams lietuviai tapo tarybinės tėvynės išdavikais. Kažin, ar visa tai žinant, reikėtų nugalėtojams ir nugalėtiesiems priminti tarptautines Hagos (1899, 1907), o vėliau Ženevos (1948) konvencijas Dėl elgesio su neutralių valstybių piliečiais, dėl karo įstatymų ir papročių, kurias pasirašė daugelis valstybių įteisindamos humanišką okupuotos valstybės piliečių teisę nebūti prievarta paimtiems į okupantų kariuomenę. Deja, visos teisės ir susitarimai užmirštami karo metu, nes po karo lengviausia kaltinti okupuotų šalių žmones. Kas buvo toliau, kai B.Butėnas drauge su kitais belaisviais pateko rusų globon? Kaip didžiausi Sovietų Sąjungos priešai, karo belaisviai buvo pėsčiomis varomi per visą Vokietiją, Austriją, Čekiją, Vengriją iki Rumunijos. Išsekusius, alkanus ir parkritusius be jėgų kelyje belaisvius be gailesčio šaudė sargybiniai. Kurie išliko gyvi ir pasiekė Rumuniją, buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Kaukazą. Ten, prie Armaviro miesto, išsikasę žemines, belaisviai laukė tardytojų ir sovietų teismo nuosprendžio. Tardomam B.Butėnui pavyko nuslėpti, kad jis buvo karys, ir netrukus jis buvo paleistas. Tačiau grįžęs į Kauną ir pradėjęs dirbti, staiga buvo suimtas ir vėl tardomas. B.Butėnas su didele nuoskauda pasakojo, kad jį tardant dalyvavo ir vėliau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo signataru tapęs Vladimiras Beriozovas. Tada, remdamasis Rusijos Federacijos BK 58 straipsniu, Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė B.Butėną 25 metams laisvės atėmimo. Sovietų gulago kančias nutraukė tik Stalino mirtis. Kai po mirties didysis tautų tėvas buvo šiek tiek nuvainikuotas, milijonai politinių kalinių išdrįso priminti savo teises ir pareikalauti, kad jų bylos būtų peržiūrėtos. Kartu su B.Butėnu, neįtikęs Stalinui, kalėjo ir V.Molotovo svainis, buvęs karinio jūrų laivyno pirmojo rango kapitonas. Jis ir padėjo B.Butėnui parašyti skundą Maskvos generalinei prokuratūrai. Atrodytų stebuklas įvyko. 1956 metais iš SSRS Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos buvo gautas nurodymas, kuriuo remiantis panaikintas teistumas, ir B.Butėnas paleistas į laisvę. Atgimimo paradoksai Prasidėjus Atgimimui ir atkūrus nepriklausomybę, 1991 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas dar kartą patvirtino, kad B.Butėnas nenusikaltęs Lietuvos Respublikai ir jam grąžintos visos piliečio teisės. Tikėjosi karys, nenorėjęs tarnauti nė vienam okupantui, kad jam, nukentėjusiam nuo svetimo karo, bus sugrąžintos ne tik piliečio, bet ir kario teisės. Deja Lietuvos kariams, kurie buvo mobilizuoti į savisaugos dalinius ir priversti kovoti Rytų fronte prieš Raudonąją armiją (tą pačią, prieš kurią kovojo mūsų sukilėliai ir partizanai), nesuteikiamas kario savanorio statusas. Tai ir teisinė, ir moralinė skriauda Lietuvos kariui, nes Lietuva Antrojo pasaulinio karo metu buvo okupuota dviejų valstybių ir kaip atskiras tarptautinių santykių subjektas kare nedalyvavo. Lietuvos kariai buvo priversti kariauti ir vieno, ir kito okupanto kariniuose daliniuose. Tačiau kažkam (?), matyt, labai parūpo panaikinti B.Butėnui (ir kitiems savisaugos batalionų kariams) 1990 metų Lietuvos Respublikos įstatymu atkurtas teises. 2003 m. sausio 30 d. LR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius parašė teikimą Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai spręsti, ar B.Butėno teisių atkūrimas buvo pagrįstas. Taip sakant, ar jis ne nusikaltėlis. Duokit žmogų ir bus byla! taip sakydavo sovietų saugumo pareigūnai. Šitą nuostatą seniai reikėjo pamiršti. Tačiau 2003 metų vasarį B.Butėnas gavo iš LR Aukščiausiojo teismo raštą, kuriuo pranešama, kad kovo 6 dieną bus nagrinėjama byla dėl pripažinimo netekusiu galios ankstesnį sprendimą išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą Butėnui. Štai kaip. Buvusių mūsų priešų Sovietų sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija amnestavo B.Butėną, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tryliktaisiais nepriklausomybės metais tuo suabejojo. Kažin, ar verta klausti, kieno interesus gina Lietuvos teisėsauga? Kai siaubingi dalykai vyksta karo metu, ir dar okupuotoje šalyje, tas jau nieko nestebina, nes sveiko proto kare dažniausiai pritrūksta. Tačiau kai proto ir humaniškumo stinga laisvoje valstybėje šito jau niekaip nepaaiškinsi. Telieka tik paklausti: kas mes esame? Gal ne valstybė ir ne tauta, o tik etnosas, kuris be svetimo proto ir įtakų egzistuoti negali? Neišgirsti kario žodžiai prieš mirtį B.Butėnas tuo metu sirgo ir kančių kančias iškentusi jo širdis šito moralinio pažeminimo dalyvavimo teisme būtų tikrai nepakėlusi. Jis paskambino man ir paprašė, kad ginčiau jo interesus teisme, ir gavęs įgaliojimą, perskaityčiau jo raštišką pareiškimą teismo nariams. Tačiau mano dalyvavimas ir perskaitytas B.Butėno pareiškimas nieko negalėjo pakeisti, nes niekas ir nesigilino į šią bylą. Viskas buvo nuspręsta iš anksto. B.Butėnas vėl paskelbtas kaltu, reabilitacija anuliuota, nukentėjusiojo pašalpa 138 litai atimti. Seno kario atsikratė vokiečiai, amerikiečiai, rusai ir pagaliau lietuviai, atsisakydami jam mokėti nukentėjusiojo pašalpą. Teliko tik pavargusį nuo absurdiškų tardymų bei kaltinimų, praradusį sveikatą svetimame kare ir sovietų lageriuose karį dar kartą įkišti už grotų atsėdėti tuos metus, kurių neatbuvo sovietiniame gulage. Tačiau to padaryti jau nespėta, mat kaltininkas, parkritęs nuo paskutinio smūgio, mūsų lietuviško, nepriklausomo teismo sprendimo, iškeliavo Amžinybėn. Nepakėlė seno kario širdis skriaudos ir pasityčiojimo. Prisimenu jo žodžius, pasakytus per mūsų paskutinį susitikimą prieš teismą: Kategoriškai pareiškiu nesu nukovęs nė vieno beginklio žmogaus, jokiose rudųjų nei raudonųjų okupantų genocido akcijose aš nebuvau nei liudytojas, nei dalyvis. Esu kaltinamas man atsiųstame teikime, kad 1942 metų vasarą, kaip savisaugos bataliono karys saugojau Alytuje lagerius, kuriuose buvo laikomi beginkliai civiliai žmonės. Kaltinamas ir tuo, jog 1944 metų vasarą kartu su 7-uoju batalionu pasitraukiau į Vokietiją. Kai nėra kuo kaltinti reikia prasimanyti Visai kaip sovietmečiu. Ar pasidomėjo gerbiami teisėjai, ko verti man mesti kaltinimai? Juk Alytuje jokio lagerio nebuvo! Man teko saugoti tik bėglius iš Rusijos, sprukusius nuo bolševikų valdžios, nes jie visi buvo pakliuvę į vokiečių okupacijos zoną, o tai, bolševikų supratimu, reiškė, jog yra kalti ir bus sušaudyti kaip išdavikai. Mes bėglius saugojome tik dvi savaites, kol jie buvo karantine ir kol vietiniai ūkininkai juos priglaudė pas save, davė darbo ir maitino. Nesu nukovęs ar nuskriaudęs nė vieno belaisvio nei ruso ar kitos tautybės piliečio. Atsakau į kaltinimą kodėl ėjau į savisaugos batalioną? Kaip ir daugelis lietuvių tikėjausi išvengti tiesioginio dalyvavimo fronte, kur lietuvius prievarta siuntė ir Hitlerio Vokietija, ir komunistų Rusija. Mes tik priešinomės gresiančiam bolševizmui ir tikėjomės, palankesnėms aplinkybėms susiklosčius, ginti Lietuvos teisę būti nepriklausoma valstybe. Tačiau būtent tai nė vienam okupantui nepatiko. O už tai, ką padarė ar laiku nepadarė kilus karui Lietuvos vyriausybė, eiliniai kariai neprivalo atsakyti. Jeigu ponai teisėjai įsitikinę, jog esu kaltas, tai tegul mane teisia nors ir tarptautinis teismas. Pasakyčiau tą patį: du kartus okupuotos Lietuvos karys, atsidūręs Antrojo pasaulinio karo vienoje ar kitoje kariaujančioje pusėje, buvo visiškas beteisis. Net Sovietų Sąjungos karinė kolegija pripažino, jog buvau neteisėtai nubaustas, o dabar esu jau savųjų kaltinamas nebūtais nusikaltimais. Dar kartą noriu paklausti: kuo iš tiesų mane kaltina? Kuo gąsdina? Atims tuos kelis litus, numetamus suluošintam kariui? Ką gi, išgyvensiu, man nedaug beliko Taip mes atsisveikinome prieš teismą. Nuvykau į teismą, perskaičiau B.Butėno pareiškimą. Teisėjai net nemirktelėjo, išklausė ir nė nebandė nieko keisti, nieko neklausė, nes viskas buvo iš anksto nuspręsta. Bylą baigti tik taip apkaltinti, pažeminti ir atimti kario pašalpą. Tiesa, vienas teisėjas, jau po teismo, priėjęs atsiprašė už netobulus įstatymus, kuriais jie iki šiol privalo vadovautis. Todėl dabar galiu ir aš paklausti, prisimindamas šviesaus atminimo kario B.Butėno žodžius: kuo nusikalto Lietuvos karys, jeigu jam okupantai suteikė vienintelę teisę žūti ne už savo Tėvynę, ne savo šalies sienas ir laisvę ginant? Paradoksali situacija: okupacinės sovietų armijos kariams suteikiamas Antrojo pasaulinio karo dalyvio statusas ir privilegijos. Turėtų būti pripažinta tokia pati teisė ir Antrojo pasaulinio karo dalyviams, kurie ne savo noru atsidūrė vienoje ar kitoje kariaujančių šalių pusėje. Tos teisės negalėtų turėti tik tarnavusieji okupantų represinėse struktūrose: vokiečių gestape, sovietų NKVD, KGB, MVD naikintojų ar stribų būriuose, Smerš tarnyboje bei panašiose. Po šitokio antihumaniško teismo sprendimo daug iškentėjusio lietuvio kario sveikata labai susilpnėjo ir 2003 m. spalio 28 d. B.Butėnas mirė. Bijau, kad laisvos Lietuvos įstatymų kūrėjai dar negreitai išmoks ginti savo šalies piliečius karius, nors okupuotų šalių kario statusą jau įteisino daugybė tarptautinių teisės aktų. Kol mūsų teisėsaugininkai išmoks tarptautinės teisės humanizmo ir supras, kas yra okupuotos šalies karys, - reikės daug laiko. Tad nors geru žodžiu prisiminkime Lietuvos karį, palikusį jaunystę svetimo karo keliuose.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |