Atnaujintas 2004 lapkričio 26 d.
Nr.89
(1292)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pirmiausi - nacionalinio saugumo interesai

Tėvynės sąjungos prezidiumas lapkričio 17 dieną pareiškė pagrįstą susirūpinimą ”dėl to, kad bene pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje į Vyriausybės postus rekomenduojami asmenys, kurių reputacija kelia didelių abejonių”. Abejonių kyla ne tik Seimo opozicijos parlamentarams, ne tik Lietuvos draugams ir rėmėjams Briuselyje bei kitose Vakarų Europos sostinėse, bet ir paprastiems Lietuvos piliečiams. Būtų apmaudu ir apgailėtinai neatsakinga, jei Lietuva taptų nepatikimu partneriu NATO ir ES. Žiniasklaida, nušviesdama valdžios postų dalybas, išryškino anaiptol ne per rinkimus deklaruotus Seimo būsimos pozicijos ar Vyriausybės programos valstybinius tikslus, o norą sugriebti ministrų postus, siekiant valdyti ateisiančias iš ES finansines lėšas.

Tėvynės sąjungos prezidiumas pritaria prezidento V.Adamkaus požiūriui vertinti kandidatus į ministrus atsižvelgiant į jų reputaciją. Kaip žinoma iš žiniasklaidos pranešimų, dėl kai kurių kandidatų kyla pagrįstų abejonių ne tik dėl galimo interesų konflikto. Seimo politikai ne visada gali arba jiems ne visada patogu tiesiai ir suprantamai paaiškinti išryškėjusias, o ir nesunkiai nuspėjamas sąsajas su Rytais. Tokios sąsajos gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Politikus neretai varžo ne tik partinė priklausomybė, bet ir grupiniai interesai, o kas už jų slypi, nemėginama net užsiminti.

Išimtis – Tėvynės sąjunga. Nacionalinio saugumo prioritetas buvo ir išlieka svarbiausiu politikos dėmeniu. Tačiau svorio centras iš užsienio politikos sferos persikelia į vidaus politikos sritį. „Artimojo užsienio” strateginių provokacijų rengėjai, supratę, kad jų pastangos sutrukdyti Lietuvai integruotis į Vakarų saugios gerovės sistemas beviltiškai žlunga, anaiptol nesudėjo rankų. Jie sutelkė dėmesį į mūsų posovietinės visuomenės ypatumus ir, tenka pripažinti, čia jiems neblogai pavyko. Lietuvai tapus NATO ir ES nare, organizuotos sumaišties buvo sukelta kaip niekad daug ir pakankamai efektyvios. Buvo įsitikinta, kad ir ką planuotų kokia svetima spectarnyba, šimtaprocentinių pergalių pasiekti nepavyksta. „Paksogeito” skandalą, gerokai padrebinusį Lietuvą ir ne mažiau nustebinusį Vakarus, mūsiškė Temidė sustabdė Konstitucinio Teismo nutarimu. Tačiau šalyje nerimo, supriešinimo ir sumaišties nesumažėjo. Provokacijų planuotojų buvo apdairiai iš anksto pasirūpinta, kad „tautos gelbėtojo” estafetę būtų kam perimti. Nuteikti mases tikslingai politinei akcijai nėra lengva, bet dideli pinigai daro stebuklus. Rinkėjų valia suvirintojas iš Archangelsko laimėjo.

Ne kartą patirta ir įsitikinta, kad demagogijos bei propagandos specialistai geba išpūsti bet kurį trūkumą. Trūkumų ir klaidų negali nepasitaikyti valstybės valdymo struktūrose. Tokia klaida ar politiko neapdairumas iškeliamas iki reikiamos kondicijos, o kai kada ir iki tarptautinio skambesio. Dar daugiau jų gali rastis iš sovietmečio paveldėtame palikime. Todėl netrūko apokaliptinių paaimanavimų apie badmetį, nedarbą, skurdą ir kitas nelaimes, neva ištikusias šalį, itin kruopščiai nutylint visa, kas rodo, kad Lietuva sparčiai ropščiasi iš sovietmečio ekonominės duobės su ES parama ir pasikliaudama savo jėgomis.

Beje, visada naudinga palyginti savo šalies padėtį su analogiška situacija kitame krašte. Tik tada galima spręsti, kur ir kiek yra pažangos ar atsilikimo. Iš žadėtojų šnekų savaime kyla spėjimas, kad Archangelsko srityje tvarka geresnė negu Švedijoje. Ekonomika ir tenykštės visuomenės gerovė visas amerikas seniai pralenkė. Ar ne todėl Archangelskas tiesia ranką besigaluojančiai Lietuvai, kuri tik dabar, įveikdama per specialistų „moksliškai” nustatytus laiko tarpus – 11, 111, 1111 ar 11111111111 dienų, – nušluostys nosį ir pačiai Europos Sąjungai? Pretendentai į ūkio ministrus, o ir į kitų ministerijų vadovus, gerai žino, kaip tą galima pasiekti. Tikriausiai numatyti ir atsitraukimo variantai. Jei patirtų fiasko, o populistams tai pavyksta šimtu procentų, tai kaltininkais bus įvardyti tie, kurie šiandien Seimo opozicijoje tūno.

Lietuvoje klostosi unikali padėtis. Formuojasi nauja Seimo struktūra. Joje rasis valdančioji dauguma, susieta sovietmečio patirtimi, papročiais ir drausme. „Artimasis užsienis” šį faktą, be abejo, vertins su dideliu pasitenkinimu, nors... Laimėjimas toli gražu nevisiškas ir visai ne toks, kokio buvo siekta. Darbo partijos steigėjas tikėjosi laimėti Seimo rinkimus didele persvara, po to vienvaldiškai imtis įgyvendinti programą. Ir nors koalicijos partneriai visi iš to paties kelmo spirti, su jais teks derėtis.

Išrinktas Respublikos prezidentas Valdas Adamkus – tai akivaizdus dešiniųjų valstybinininkų pasiekimas. Valstybės vadovas reikalaus gerbti valstybės Konstituciją ir įstatymus. Visa tai turėtų pristabdyti „reformatorių” įkarštį. Dalykiška, konstruktyvi ir stipri Seimo opozicija nenutylės mėginimų keisti valstybės politikos kryptį. Nenubrauktinas ir dar vienas dėmuo – paskiri socialdemokratai, Darbo ar kitų partijų nariai kritiškais atvejais neliks abejingi ir parems valstybinį požiūrį. XX a. pradžioje socialdemokratai buvo nuoseklūs Lietuvos valstybingumo šalininkai ir atkūrėjai. Ir šiandien rasis jų sekėjų, kurie kartu su opozicija priešinsis teisinės valstybės pamatų griovimui. Būtent šito ir galima tikėtis iš Darbo partijos atstovų Seime. Jie vis dažniau ir garsiau kalba apie „savo” programos įgyvendinimą – suardyti apskritis, biudžetą išdalyti seniūnijoms, tiesiogiai rinkti merus ir seniūnus, atšaukti Seimo narį, merą, seniūną, nepatikusį oligarchui ar neįtikusį už oligarcho stovinčiai jėgai, o Lietuvą paversti Rusijos „tiltu iš Rytų į Vakarus”. Darbiečių rinkimų programoje apie tautos patirtą genocidą, laisvės kovas ir pasipriešinimo agresoriams istorijos reikšmę ugdant visuomenės pilietinę savimonę net neužsimenama.

Po kurio laiko Lietuvos visuomenė turės gerą progą susipažinti su naujos Vyriausybės programos svarbiausiais akcentais. Tėvynės sąjungos prezidiumas „ypač tikisi, kad Prezidentas principingai pasielgs ir dėl V.Uspaskicho kandidatūros. Prisimindami V.Uspaskicho veiklą „Vikondos” koncerno ir su juo susijusiose įmonėse, matydami jo sąsajas su Rusijos energetikos verslu, nustatytus jo privačių ir viešųjų interesų konfliktų atvejus bei šališką veikimą dėl atskirų verslo subjektų būnant Ekonomikos komiteto pirmininku, pabrėžiame, kad ši kandidatūra yra ypač netinkama užimti ūkio ministro ar kitas pareigas, susijusias su pinigų skirstymu verslui ar poveikiu verslo aplinkai”. TS prezidiumas ragina Prezidentą „principingai išnaudoti jam Konstitucijos suteiktas galias, kad Lietuva būtų apsaugota nuo V.Uspaskicho, V.Muntiano ir panašių politikų tapimo Lietuvos Respublikos ministrais”.

Atsirado naujas principingas reikalavimas, atitinkantis nacionalinio saugumo interesus. Jis pateikiamas kaip Tėvynės sąjungos prezidiumo įpareigojimas jos frakcijai Seime būtent „pareikalauti, kad Seime, svarstant Ministro Pirmininko ir Vyriausybės programą, Lietuvos specialiųjų tarnybų turima medžiaga apie kandidatus į ministrus nustatyta tvarka būtų pateikta ne tik Prezidentui ir Seimo Pirmininkui, bet ir Seimo nariams”. Visuomenė taip pat turėtų žinoti apie nepaviešintus kandidatų ar juos remiančių grupių interesus. Būtinoji sąlyga – užtikrinti nacionalinį saugumą.

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija