Atnaujintas 2004 gruodžio 1 d.
Nr.90
(1293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tilžės Akto reikšmė

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Vakar paminėjome Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Akto pasirašymo Tilžėje 86-ąsias metines. Šis niekieno neverčiamas mažlietuviams apsisprendimo žingsnis – vienas svarbiausių Mažosios Lietuvos dokumentų nelengvoje krašto istorijoje. Paskelbto Akto tikslas – į vieną valstybę sujungti dvi tautos dalis: Mažąją ir Didžiąją Lietuvas. Akte siekiama prie Didžiosios Lietuvos prijungti rytprusių, vadinamąją Lietuvos provinciją, su Klaipėdos, Šilutės, Ragainės, Tilžės, Stalupėnų, Pilkalnio, Gumbinės, Įsručio, Labguvos ir kitomis lietuviškomis bei prūsiškomis žemėmis. Gaila, kad Akto siekis liko neįgyvendintas. Tad Aktą galutinai įgyvendinti privalės ateities kartos.

Nors Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos 1918 metų Aktas įgyvendintas tik iš dalies, bet jo reikšmė lietuvių tautai – didžiulė. Ir jeigu lietuviai šiandien Klaipėdoje kalba lietuviškai, turime neužšąlantį uostą ir uostamiestį, kuriuo didžiuojamės, už tai pirmiausia turime būti dėkingi tik Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos 1918 metų Tilžės Aktui. Jeigu tokio Akto nebūtų buvę, tai nebūtų įvykęs ir 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimas, o po Antrojo pasaulinio karo visi šio krašto gyventojai fiziškai būtų buvę sunaikinti, kaip buvo padaryta Karaliaučiaus krašte. Ir lietuviškasis Klaipėdos kraštas šiandien įeitų į Rusijos imperijos sudėtį.

Šiandieninis politinis gyvenimas rašo tautos istorijos puslapius. Gaila, kad mūsų politikai nesuvokia tautai duodamų priesaikos žodžių „saugoti Lietuvos žemių vientisumą“, o ką jau kalbėti, kaip vystysis valstybės ir tautos gyvenimas, kokias nepataisomas pasekmes turės kai kurie politikų priimti įstatymai šalies gyvenimui, o tuo labiau Mažajai Lietuvai. Būtų puiku, jeigu visi naujai į Respublikos Seimą išrinkti nariai atidžiai išstudijuotų 1918 metų Tilžės Akto siekius, suprastų JAV prezidento V.Vilsono 1919 metais, Versalio taikos konferencijoje, pasakytas mintis, ir visa tai suvokę galėtų pradėti dirbti politinį darbą.

Tačiau Tilžės Akto pradžia ne 1918-ieji, bet sietini su 1863-iųjų Prūsijos ir Rusijos konvencija. Tad grįžkime šie tiek į praeitį. 1863 metais prasidėjusio lietuvių ir lenkų tautų sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą nejuokais išsigando ir kaimyninė Prūsija, kurioje nemažą dalį gyventojų sudarė lietuviai, lenkai, mozūrai. Tuomečio Prūsijos ministrų kabineto pirmininko O.Bismarko iniciatyva sudaroma Prūsijos ir Rusijos valstybių konvencija dėl bendrų priemonių sukilimui numalšinti Lietuvoje ir Lenkijoje. Skirtingai nuo 1831 metų sukilimo, ne tik Rusija, bet ir Prūsija tampa lietuvių ir lenkų tautų žandarais. Susikūrus Vokietijos Reichui (imperijai), kurio kancleriu tampa O.Bismarkas, mažumų atžvilgiu vokiečių ir rusų politika dar labiau suartėja. „Geležinis kancleris“ mokosi iš carinės Rusijos ir Prūsijai skelbia: „Viena valstybė, viena tauta, viena kalba“, o Prūsijoje – vienas Dievas jau nuo 1525 metų! Ir Vokietijos imperijoje tautinės mažumos pradedamos aktyviai „minkyti“ į bendrą vokiškąjį molį. Carinės Rusijos pavyzdžiu Mažojoje Lietuvoje uždraudžiamos lietuviškos pradinės mokyklos, lietuvių kalba stumiama iš kariuomenės ir bažnyčių. Krašto nutautinimo procesas kiekvieną dieną įgauna vis didesnį pagreitį. Lietuviai skaito vokiška dvasia persunktą lietuvišką spaudą, bet rašyti lietuviškai jau nesugeba. Reikia gelbėti tautą. Kuriasi „Eirytės“ draugija, Vydūno vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija, Mažosios Lietuvos jaunimo draugijos jungiasi į „Santaros“ susivienijimą, o poetas Fridrichas Bajoraitis-Paukštelis (1885-1909), padedamas sesutės Emilijos Bajoraitės (1888-1915) (gaila, apie šią asmenybę nerandame publikacijos „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“) Balandžiuose įkuria Mažosios Lietuvos jaunimo susirašinėjimo draugiją. Ir tai padaryti gali tik viena jėga: Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyvenimas vienoje valstybėje. Pirmojo pasaulinio karo metais mažlietuviai, bendraudami su Kauno ir Vilniaus šviesuoliais, ypač puikiai suvokė šią galimybę. Tautos apsisprendimą dar paspartino ir 1918 m. sausio 8 d. JAV prezidento V.Vilsono Kongrese pasakyta „Keturiolikos punktų“ deklaracija, kuri turėjo pakeisti nuolat besivaidijančią Europą. Laisvė mažoms tautoms! Jų apsisprendimo teisė – šventa ir neliečiama! Ir šių JAV prezidento ir Kongreso nutarimų išdavoje kūrėsi naujos valstybės Europos žemyne. Neatsiliko ne tik Didžioji, bet ir Mažoji Lietuva. Vokiečių okupuotoje Didžiojoje Lietuvoje 1918 m. vasario 16 d. susirinkusi Lietuvos Taryba skelbia nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Vokietijoje prasidėjus revoliucijai, 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba skelbia: „Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyventi, ir į tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoje gyvenantieji sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes, remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, prisiglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti“.

Toliau pasirašė Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos nariai: Jonas Vanagaitis, Viktoras Gailius, Martynas Jankus, Mikelis Deivikas, Mikas Banaitis, Smalakys, Kristupas Paura, Mikelis Lymantas, D.Kalniškys, F.Zubaitis, Kristupas Kiupelis, J.Jagomastas, Jurgis Arnašius, Jurgis Lėbartas, L.Deivikas, Jonas Užpurvis, Jurgis Gronavas, Mikelis Mažiulis, E.Bendikas, M.Reidys, V.Didžys, J.Juška, M.Klečkus ir Jurgis Margys.

Du vienodai Lietuvai svarbūs aktai: vienas, skelbiantis Lietuvos nepriklausomybę, o kitas – Mažosios Lietuvos prisijungimą prie savo tautos kamieno. Ir abudu šie aktai paremti JAV prezidento V.Vilsono 1918 m. sausio 8 d. Tautų apsisprendimo chartija. Deja, tik jų įgyvendinimo keliai buvo skirtingi. 1918 m. vasario 16 d. Aktą savo krauju apgynė jaunutė Lietuvos kariuomenė, o Tilžės – Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Aktą 1919 metų Versalio taikos konferencijoje privalėjo apginti JAV prezidentas V.Vilsonas. Gaila, kad duoto savo pažado įjungti Karaliaučių į Lietuvos valstybės sudėtį jis neištesėjo. Šios JAV prezidento padarytos klaidos po Antrojo pasaulinio karo jau negalėjo ištaisyti ir JAV prezidentas Haris Trumenas, nes Lietuva tuomet buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Pasiekta tik tiek, jog Rytprūsiai padalyti į dvi dalis: lenkišką – mozūriškąją ir lietuvišką – prūsiškąją.

Lenkiškoji Rytprūsių dalis po Antrojo pasaulinio karo priskirta Lenkijai, o lietuviškieji Rytprūsiai (Mažoji Lietuva) atiteko Sovietų Sąjungai, manant, jog kraštas bus įjungtas į tuometę Lietuvos SSR. Prisijungti Mažąją Lietuvą prie baltų etninės žemės okupantai net nesirengė, o pajutę, jog fiziškai krašte spėja sunaikinti 99 proc. vietinių gyventojų, Mažąją Lietuvą, pavadinę Kaliningrado sritimi, prijungė prie Rusijos Federacijos. Ir taip Rusija „įsigijo“ dar vieną koloniją, kuri šiandien jau ir sienų su savo valstybe neturi. Toks grubus krašto aneksavimas ir vietinių gyventojų sunaikinimas kai kuriems pasaulio politikams pradėjo kelti abejonių. Ir 1951 metais buvo pradėtas rengti „teisėtas“ etninių baltų žemių sujungimas į tuometinę LSSR. Šiam tikslui įgyvendinti SSRS MA išleido P.Kušnerio studiją „Etninės teritorijos ir etninės ribos“, kur moksliškai įrodyta, jog Mažoji Lietuva ir Didžioji Lietuva – tos pačios kultūros teritorija. Bet ir šis sumanymas Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį) įjungti į tuometę LSSR greitai buvo pamirštas.

Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai ir žlugus Sovietų Sąjungai, vėl tarsi iš pelenų, kaip Feniksas, pakilo 1918 metų Tilžės Akto dvasia. Vėl išmušė valanda grįžti prie Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos siekio diplomatinėmis priemonėmis įgyvendinti Tilžės Aktą. Šį kartą šią misiją geranoriškai turėtų atlikti Rusijos vadovai, JAV prezidento V.Vilsono, „Tautų apsisprendimo chartijos“ autoriaus, įpėdiniai, padedant Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos diplomatams, suprasdami, jog tautos apsisprendimas – šventa ir neliečiama teisė. Šitos šventos ir neginčytinos žmogaus apsispendimo teisės siekė ir tebesiekia ne tik 1918 metų Tilžės Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Aktas, bet ir naujai išrinktų Seimo narių duoti priesaikos žodžiai tautai: „Saugoti Lietuvos žemių vientisumą...“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija