| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Šokti ir dainuoti... Lietuvos liaudies buities muziejaus Kazimieras DOBKEVIČIUS
Daugelis mūsų atkeliavome iš žaliųjų kaimo sodybų. Anot poeto, esame antroji, gal trečioji karta nuo žagrės. Mūsų šaknys ten, kur žydinčios pievos, skaidrios upės, žydri ežerai, ošiančios girios, kur tėvų ir protėvių prakaitu laistyta žemė, juos maitinusi ir rengusi. Toje žemėje nuo amžių gyveno baltai - žemaičių, kuršių, skalvių, nadruvių, žiemgalių, sėlių, jotvingių gentys, kurių daugumą sujungė Lietuvos Didžioji Kunigaigštystė, ir jie tapo lietuviais. Dar ir dabar savo archeologiniais paminklais, etnografinėmis ypatybėmis (pastatų konstrukcijomis, audinių spalvų deriniais, medžio drožiniais ir kt.), savomis tarmėmis ir tautosaka skiriasi žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai ir sūduviai. Kiekvieną šių kraštų senųjų amžių dvelksmą, visą jų įvairovę galima išvysti ir širdimi pajusti čia, nedideliame mūsų šalies plotelyje prie Nemuno - Lietuvos liaudies buities muziejuje. Į šią senais miškais, giliomis upokšnių raguvomis, šimtamečiais ąžuolais pasipuošusią 176 hektarų vietovę muziejininkai iš visos Lietuvos surinko, atgabeno tūkstančius mūsų senosios buities kultūros paminklų - audinių, baldų, namų apyvokos daiktų, darbo įrankių. Šiandien lietuviai gyvena miestų daugiabučiuose, o kad ir vienbučiuose, bet jau miestietiškuose pastatuose. Jaunoji karta net nežino, kaip atrodė protėvių statyti mediniai trobesiai - pirkios, trobos, stubos ar gryčios ir kaip jose tvarkėsi, vargo ar buvo laimingi tie, kurių seniai jau nėra, bet su kuriais mus jungia nenutrūkstamas istorijos ir genties ryšys. Dauguma mūsų jau nebeturime tėviškės. Juk nepavadinsi tėviške tų blokinių daugiabučių betoninių pastatų. Dingusios tėviškės atvaizdą galime išvysti tik Rumšiškėse (Kaišiadorių r.), prie greitkelio Kaunas - Vilnius. Kalbinu pirmąjį muziejaus organizatorių ir vadovą Vytautą Stanikūną, kuris nuo 1966-ųjų iki 1989 metų buvo šio muziejaus direktoriumi. Tai jis vadovavo muziejaus Rumšiškėse tarybai rengiant muziejaus ekspozicijos programą, jos projektą. Kartu su aktyviausiais muziejaus darbuotojais S.Dauniu, K.Čerbulėnu, L.Lekavičiumi, P.Vėlyviu, architektais R.Jalovecku, B.Kugevičiene atrinkdavo perkėlimui į muziejų pastatus, juos įsigydavo, organizuodavo jų perkėlimą. Šiuo metu dirba tame pačiame muziejuje direktoriaus pavaduotoju mokslui. Beveik pusę amžiaus paskyręs muziejui, V. Stanikūnas prisimena, kad pradžia, kaip visada, buvusi sunki. Šio muziejaus įkūrimui pritarė pats Lietuvos pirmasis kompartijos sekretorius A.Sniečkus. Įkūrus pirmuosius muziejaus sektorius, senus pastatus, sutvarkius, aplinką buvo atvykusi viena arši komunistė, kažkada dirbusi pas ponus samdine, ir, nustėrusi, kad atkuriama ponų gyvensena, tuoj pat pradėjo skleisti kalbas, jog šiame muziejuje idealizuojama ponų tvarka ir gyvenimo būdas. Gerai, kad atsirado žmonių, kurie išaiškino A.Sniečkui, kad nieko panašaus nėra, o stengiamasi išsaugoti mūsų kultūros paveldą ateinančioms kartoms... Vėliau, apie 1972 - 1974 metus, sako V. Stanikūnas, muziejaus veiklai pagyvinti kažkaip savaime atsirado jaunų entuziastų, lietuviškų dainų, šokių, muzikos, papročių propaguotojų. Tarp jų minėtini Albinas Vaškevičius, Veronika Pavilionienė, Jūratė Dručkienė, Vytautas Šulinskas, Šarūnas Žukauskas, Vytenis Andriukaitis, Algis Urbonavičius ir daugelis kitų, kurie jau sovietiniais laikais muziejaus teritorijoje propagavo nacionalinę kultūrą - dainavo, šoko, grojo. Rengė įvairias šventes. Pavyzdžiui, jau 1975 metų pavasarį Rumšiškių liaudies buities muziejuje surengiama įspūdinga Pirmosios vagos šventė su visomis apeigomis, kurią su didžiuliu smalsumu stebėjo susirinkę muziejaus lankytojai ir net svečiai iš užsienio. Tais pačiais metais, įkandin minėtosios, organizuojama Šienapjūties šventė su dainomis, o jau po jos - ir Rugiapjūtės šventė su apeigomis, dainomis. Be minėtų jau išvardytų aktyvių dalyvių, neoficialių vadovų, ši lietuvių etnografinė folklorinė grupė aktyviai puoselėjo ir skleidė muziejaus teritorijoje lietuvių dainas, šokius, giesmes, muziką. Vienas tokių aktyvių lietuvių muzikos mylėtojų, puikių organizatorių A.Vaškevičius. Šiemet etnografinis ansamblis Lenciūgėlis šventė trisdešimtmetį, ir šis entuziastas vėl sukvietė visus su savo šeimos nariais į susitikimą muziejuje. Kelios dešimtys buvusių aktyvių šio ansamblio dalyvių susirinko Rumšiškių muziejuje, pasodino jubiliejinį ąžuoliuką, taip pat dar vieną ąžuoliuką jau išėjusiems į Amžinybę nariams atminti. Žemaičių sektoriaus Karčemoje, užtiesę staltiesę ant sienos vietoj ekrano, ansambliečiai stebėjo Š. Žukausko fotoskaidres apie pirmąsias šventes: Pirmąją vagą, Šienapjūtę, Rugiapjūtę, o taip pat susibūrimus kitų švenčių progomis. Savo prisiminimais pasidalijo muziejaus direktoriaus pavaduotojas V.Stanikūnas, V.Andriukaitis, mokytoja Emilija Stanikaitė, A.Urbonavičius, folklorinės grupės veiklą apžvelgė J.Dručkienė. Pasistiprinę savo atsineštais valgiais, prie laukymėje užkurto laužo ilgai skambėjo lietuviškos dainos, šokių melodijos. Nenuilstančių A.Vaškevičiaus rankų tampoma armonika iki vėlyvo vakaro kurstė nenumaldomą norą prisiminus jaunystę vis šokti ir dainuoti, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai tęstų savo protėvių, tėvų tradicijas jau laisvoje savo valstybėje. Rumšiškės, Kaišiadorių rajonas Autoriaus nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |