Atnaujintas 2004 gruodžio 3 d.
Nr.91
(1294)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kovojęs už Lietuvos laisvę

Generolo Jono Žemaičio žuvimo 50-osioms metinėms

Doc.dr Arvydas ANUŠAUSKAS,

Genocido ir rezistencijos
departamento direktorius

Vyriausiasis partizanų vadas
generolas Jonas Žemaitis-Vytautas
Valdo Kopūsto (ELTA) fotokopija

Matyt, nėra pasaulyje šalies, kurioje būtų abejojama, kad ginti tėvynę yra garbinga pareiga ar kad patriotizmas yra būtinas ir demokratijos principams. Kaip prieš pusę amžiaus rašė Algirdas Julius Greimas „rezistencija tai (...) žmogaus ir visos tautos atspara, toji visiškai nauja moralinė įtampa, gimdanti dvasinio ir fizinio pasipriešinimo sąjūdžius ir organizacijas“. Likimas lėmė, kad šiandien mūsų minimas žymiausias laivės kovotojų vadas Jonas Žemaitis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadu. Sąjūdžio, kurio 1949 m. vasario 16 d. deklaracija prieš penkerius metus buvo įvertinta kaip reikšminga Lietuvos valstybės tęstinumui ir pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Mes linkę nuvertinti savo istoriją, aukojimąsi tėvynei suplakti su kolaborantišku pragmatizmu. „Reikėjo ar nereikėjo priešintis?“ - toks klausimas dar kai kam lieka svarbiausias. Todėl neišvengiamai supaprastinama rezistencijos drama, pasiaukojusių žmonių psichologinės ir moralinės ypatybės.

Juk prieš komunistinę-sovietinę totalitarinę sistemą daugiau ar mažiau aktyviai kovojo visos 1939-1940 metais aneksuotų šalių tautos: lietuviai, latviai, ukrainiečiai, estai, lenkai. Nuo Karpatų iki Suomijos įlankos buvo sukaustyta du trečdaliai Stalino gvardijos - nepaklusnias tautas malšinusios specialiosios kariuomenės. Pokarinė vidaus rezistencija buvo neišvengiamas sąjūdis, nors ir neturėjo jokių vilčių sulaukti pagalbos ir išlikti. Jis išreiškė lietuvių tautos aspiracijas būtent tame istoriniame laikotarpyje. Ir ne partizanų kaltė, kad karo metu sunkiausiu nusikaltimu buvo pripažįstama išdavystė ir kolaboravimas. Kad žmonių skundimas ir pasmerkimas mirčiai Sibiro lageriuose buvo įvertinamas kaip sunkiausias nusikaltimas kovojančioje Lietuvoje.

Dabar galime įvertinti, kad būtent tuo metu pasipriešinimo vadu tapo J.Žemaitis, kuris pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu ir ištikimybe demokratiniams principams, griežtai laikėsi demokratiškų rinkimų į bet kurį postą principo, siekė atkurti demokratinę parlamentinę respubliką, ginkluotą pasipriešinimą sustiprinti dvasine atspara. „... Mes padėję ginklus, - rašė 1951 metais Žemaičių apygardos laikraštis „Laisvės balsas“, - turėsime stoti kovon žodžiu, rodydami tautai tikruosius savo siekimų horizontus, už kurių tiktai slepiasi tautos ir žmogaus laisvė. Mes nenorime ponų ir mužikų luomo ir ne už tai kovojame“. Iš tikrųjų net pogrindžio sąlygomis Lietuvos laisvės kovos sąjūdis visus sprendimus priiminėjo labai demokratiškai - balsų dauguma.

Už ką buvo kovojama, kada labai aiškiai buvo pareikštos ne tik tautos laisvės, bet ir socialinio teisingumo idėjos? „Mes turime leisti ir duoti gyvenimą tam,(...) kuris nori gyventi ir maitintis pats iš savęs“, - tęsė savo mintį minėtas Žemaitijos miško brolių laikraštis. - Štai kur yra galutinis kovos tikslas“. Bet kokiu atveju rezistencinė karinė valdžia Lietuvoje buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvoje, kuri bandė priešintis neteisėtai valdžiai ir okupavusiai valstybei bei projektuoti nepriklausomos Lietuvos ateitį.

Lietuvos kariuomenės kapitonas J.Žemaitis į ginkluotą pasipriešinimą įsitraukė 1945 metų pradžioje, nors ir iki tol nebuvo nuošalyje: buvęs antinacinės organizacijos Vytauto Didžiojo sąjungos narys, tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Buvęs Vietinės rinktinės bataliono vadas tapo Raseinių apskrityje veikiančios rinktinės vadu. J. Žemaitis daug dėmesio skyrė pasipriešinimo rėmėjų tinklui sukurti. Savanorio rinktinėje vienam ginkluotam partizanui vidutiniškai teko net šeši rėmėjai. Toks didelis legaliai gyvenančių partizanų talkininkų skaičius rodė, kad J. Žemaitis puikiai suprato, jog be gyventojų paramos partizaninis pasipriešinimas yra neįmanomas. Jis mokėjo gražiai bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, kurie galiausiai tapdavo sąjūdžio rėmėjais.

Nors kaip gerai mokantis vokiečių ir prancūzų kalbas buvo numatytas partizanų įgaliotiniu ryšiams su užsieniu, 1947 m. gegužės 20-25 d. Kęstučio apygardos ir rinktinių vadų pasitarime apygardos vadu išrinktas J. Žemaitis liko Lietuvoje. Karininkų nebeliko, štabus teko formuoti iš mokytojų, kuriuos reikėjo apmokyti ne tik vadovauti partizanų daliniams, bet ir naudotis ginklu.

J. Žemaitis, būdamas nepaprastai darbštus, stengėsi kuo greičiau sukurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius statutus bei aktus ir aprūpinti jais partizanų dalinius bei sutvarkyti juos Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Jis taip pat daug dėmesio skyrė spaudos leidybai ir platinimui. Apie jo veiklą prisimenama, kad buvo dirbama per dienas ir naktis, be atokvėpio. Nuo 1947 metų rudens apygardos laikraštis „Laisvės varpas“ ėjo reguliariai kas dvi savaites, o platus rėmėjų tinklas jį platino Raseinių, Jurbarko, Kėdainių, Šiaulių ir kitose apskrityse. 1948 m. birželio 20 d. J.Žemaitis išsiuntinėjo sritims įsakymą, kuriuo paskelbė atkuriąs Vieningą laisvės kovos sąjūdžio organizaciją (VLKSO). Pats pasirinko simbolišką Vytauto slapyvardį.

Norėdamas sukurti vyriausiąją pasipriešinimo vadovybę siekė, kad ji realiai vadovautų pasipriešinimui ir būtų veikli. J. Žemaitis siekė sukurti veikiančią vadovybę, o ne vien paskelbti, kad tokia vadovybė egzistuoja. Tačiau kartu, akcentuodamas būtinybę kiekvieną organizaciją rengti savarankiškam veikimui, J. Žemaitis blaiviai vertino vis sunkėjančias kovos sąlygas. Kartu J. Žemaitis nesiliovė ieškojęs ryšių su kitų kraštų pogrindžiu: stengėsi gauti žinių apie Latvijos partizanų vadovybę.

J. Žemaičio nuomone, išsakyta dar 1947 metais: „Organizacijos tikslai - slopinti okupantų daromas lietuvių tautos dvasinių ir medžiaginių vertybių naikinimo pastangas, organizuoti, parengti ir išsaugoti gyvąsias lietuvių tautos jėgas galutiniam kovos tikslui - laisvos, nepriklausomos, demokratiniais pagrindais tvarkomos Lietuvos valstybės atstatymui“. Ir pagaliau 1949 metų vasarį štabo bunkeryje tarp Radviliškio ir Baisogalos esančiame Minaičių kaime, ūkininko sodyboje, po klėtimi, aštuoni aukščiausieji pogrindžio pareigūnai aptarė kuriamo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ideologiją, kovos taktiką, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strategiją. J. Žemaitis pabrėžė būtinybę tausoti jėgas, vengti tuščių efektų, stengtis išsaugoti tautą ir laisvės kovotojus lemiamam išsilaisvinimo momentui. Buvo nutarta nedidinti veikiančių partizanų skaičiaus - stengtis tik išsaugoti štabus ir ryšių tinklą, plačiau išvystyti visuomeninę veiklą. LLKS prezidiumo pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas J. Žemaitis, daugiausia jėgų, laiko ir energijos skyręs kuriant vyriausiąją vadovybę. Jam buvo suteiktas partizanų generolo laipsnis.

„Ir taip šiandien jau viso krašto laisvės kovos sąjūdžio jėgos tik su nedidelėmis išimtimis yra suburtos į vieną organizaciją. Jai vadovauja visų organizacinių vienetų pastangomis sukurta Vyriausioji vadovybė, kaupianti visų organizacinių vienetų per ilgą kovos laiką įgytą patirtį. Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas“, - buvo rašoma kreipimesi į laisvės kovotojus.

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba paskelbė politinę deklaraciją. Atsakomybę už politinės programos įgyvendinimą prisiėmė ne neįvardytos „karinės politinės grupuotės“ ar „demokratinės Lietuvos partijos“, o realiai veikiančios gerai organizuotos partizanų regioninės organizacijos. Demokratiškai išrinkta pasipriešinimo vadovybė, atstovaujanti visiems Lietuvos regionams, paskelbta vienintele teisėta politine okupuoto krašto valdžia, dar kartą primenančia laisvajam pasauliui neteisėtą Lietuvos Respublikos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas turėjo eiti LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, kuris privalėjo sudaryti Laikinąją vyriausybę ir organizuoti demokratinius rinkimus. 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos deklaracijoje apie atsikūrusios valstybės politinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių problemų sprendimą rašoma trumpai, nes siekta nesukelti skaldymosi dėl ideologinių skirtumų: „LLKS, pasistatydama vien tik visų sąmoningų tautiečių aukščiausią siekimą - laisvę ir nepriklausomybę savo tikslu, siekė įtraukti vieningon kovon visus lietuvius, nežiūrint jų politinių, religinių ir kt. įsitikinimų skirtumų“. Greta priesaikos, kur prisiekiama Dievo vardu, buvo įteisintas ir iškilmingas pasižadėjimas laisvamaniams. Taigi kovos sąjūdis savo gretose stengėsi suburti įvairiausių įsitikinimų žmones. Kaip liudijo pats laisvės kovotojų vadas J. Žemaitis, dėl didesnių nuostolių „Laisvės kovos sąjungos eilėse įvairiuose postuose yra daugumas tokių, kurie neturi jokio karinio patyrimo, kurie nepretenduoja, kai baigsis Laisvės kovos reikalas, įsijungti į karines organizacijas...“, nes kovoja „dėl laisvos demokratinės Lietuvos, dėl visokeriopai klestinčios mūsų tėvynės, kurioje visiems be išimties jauku, šviesu ir gera būtų gyventi, kurioje viešpatautų socialinis teisingumas, paremtas naujais principais, ir niekada daugiau nebūtų sūnų ir posūnių“. Matydama retėjančias partizanų gretas, kovos sąjūdžio taryba konstatavo: „Atėjus išsilaisvinimo valandai, kuriantis įvairioms partijoms ir organizacijoms, daugelis stos į jas, o LLKS tegalės kalbėti tik gana nedidelės tautos dalies vardu“.

Politinė deklaracija užtikrino Lietuvos valstybingumo tęstinumą, pabrėžė demokratinius principus ir visų piliečių lygiateisiškumą, siekį racionaliai spręsti socialines problemas bei ginti Lietuvos reikalus tarptautinėse institucijose, kvietė visus pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsitraukti į tautos laisvinimo darbą.

J.Žemaičio 1949 metų vasarį suvienyta organizacija - Lietuvos laisvės kovos sąjūdis tapo „karine visuomenine savanorių organizacija“. Ši, kovose gerokai išretėjusi partizanų organizacija siekė kuo didesnės drausmės - iš esmės įgyvendintas „sausas įstatymas“, o kad „nebūtų toleruojami nusikaltimai“, sukurta prokurorų institucija. Pirmais LLKS egzistavimo metais gauta atsiliepimų, kad „gyventojai labai dėkingi partizanams už kovą, vedamą prieš vagis, plėšikus ir įvairius grobikus, kurie, dažnai prisidengę partizanų vardu, ne tik gyventojams labai kenkia, bet ir sąjūdžiui“. Ir visa tai pasiekta vykstant sunkiai nuolatinei kovai su karinėmis okupantų pajėgomis, įvairiomis čekistinėmis smogikų grupėmis. Tai teko atlaikyti paprastiems kaimo žmonėms.

1949-ieji buvo ne tik Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio susikūrimo metai. Balandžio 4 dieną susikūrė Šiaurės Atlanto Paktas (NATO), kurį sudarė dvylika šalių. 1949 m. gegužės 5 d. pagaliau buvo sukurta Europos Taryba. Prasidėjo Vakarų Europos integracija. Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis savo laiške J.Žemaičiui teigė, kad būtina tausoti jėgas, „kelti atsparumą komunistinei ir rusiškai įtakai, išsaugoti tautinę savimonę ir Nepriklausomos valstybės idėją“, t. y. vykdyti „moralinę rezistenciją“. Neatsitiktinai LLKS biuletenyje raginta siekti, kad „lietuvių tautoje neužgestų Tėvynės meilė, nebūtų palaužtas atsparumas, pasiryžimas laimėti“. Taigi nuo 1949 metų susiformavo požiūris, kad partizanai turi išlaikyti esamas struktūras ir būti pasirengę lemiamu momentu pareikšti tautos valią - atkurti nepriklausomą valstybę, tačiau visuomenė turi būti apsaugota nuo represijų, ir jos svarbiausia užduotis - okupacijos laikotarpiu išsaugoti moralę bei dvasinius orientyrus. Tam turėjo padėti partizanų spauda, kuri ilgos okupacijos sąlygomis liko pagrindine partizanų veiklos forma.

Jausdami visuomenės nusivylimą, matydami blėstantį partizaninį pasipriešinimą, nepajėgdami atkurti štabų, provokuojami ir išdavinėjami partizanai stengėsi garbingai atlikti savo pareigą iki galo. Atsakingumas istorijai ir savo sąžinei vertė paskutinius partizanus iki pat žūties leisti spaudą ir kaupti LLKS archyvus. J.Žemaitis, kaip ir kiti pasipriešinimo kovotojai, gyveno ypatingoje jausminėje atmosferoje, kada poetine kalba buvo ne tik įprasminti rezistencijai svarbūs įvykiai - mūšiai ir žuvę partizanai, bet ir atskleistos gęstančios greito laimėjimo viltys. Tikėjimas, kitoks negu normaliame gyvenime vertybių suvokimas šimtus žmonių vertė rinktis - ir apsupti, beviltiškoje padėtyje atsidūrę rezistentai nedvejodami pasirinko mirtį nuo savo ginklo. 1950 metais Dzūkijoje leidžiamame leidinyje „Partizanas“ buvo rašoma, kad: „Kiekvienas kovotojas (...) kol jis dirba pogrindyje, ligi Tėvynės išlaisvinimo meto jis gyvena ne sau, o Tėvynei. Jis kaip vienuolis atsisako visko, vien užsibrėžęs: arba žūti, arba iškovoti savo tautai laisvę. Tėvynės meilė lygi įsakymui. Todėl įsakymas čia svarbiau už meilę“.

Patį kovos sąjūdžio vadą J.Žemaitį, inspektuojantį karinius dalinius, 1951 metų gruodį ištiko insultas, jis buvo pusiau paralyžiuotas ir pusantrų metų išgulėjo ankštame požeminiame bunkeryje Jurbarko rajono Šimkaičių miške. 1953 metų pavasarį J. Žemaičio sveikata šiek tiek pagerėjo ir jis toliau ėjo savo pareigas, nors jau buvo aišku, kad išskaidyti partizanų būriai - Lietuvos valstybės gynybos pajėgos, kurias devynerius metus kūrė J. Žemaitis, - ilgai nebeištvers.

1953 m. gegužės 30 d. J.Žemaitis buvo suimtas. Aukščiausiosios partizanų vadovybės sunaikinimu itin domėjosi SSRS vidaus reikalų ministras L. Berija, po Stalino mirties kovojęs dėl valdžios. 1953 m. gegužės 26 d. SSKP centro komitete kritikuodamas A. Sniečkų, Berija pripažino, kad „Lietuvos pogrindžiui vadovauja buvęs buržuazinės Lietuvos kariuomenės kapitonas Žemaitis, pogrindyje išrinktas „Lietuvos prezidentu“. Suimtas J. Žemaitis skubiai lėktuvu buvo pristatytas pas Beriją „deryboms“. Birželio 25-ąją jį tardė Berija, bet jau kitą dieną pats buvo suimtas. Kaip teismo proceso metu J. Žemaitis pasakojo savo bendrabyliams, pirmą kartą gyvenime jis buvo nuskraidintas į Maskvą lėktuvu, o grįžo kalinių vagonu. Bet grįžo pakelta galva. Nuo tol jis atsisakė pasirašinėti tardymo protokolus, kad jo parašas nebūtų panaudotas prieš Sąjūdį. Juk čekistai, drėbdami į akis žodį „banditas“, likusius gyvus kovos dalyvius siekė suniekinti, apšmeižti, paversti žmonėmis be savigarbos, drebančiais dėl savo gyvybės. Karinio tribunolo pirmininkui partizanus pavadinus tėvynės išdavikais, J. Žemaitis jį pataisė: „SSRS piliečiu aš savęs nelaikau. Laikau, kad dabar Lietuva yra okupuota Sovietų Sąjungos. (...) Aš kovojau prieš sovietinę valdžią, kurią laikiau neteisėta. Teismo nuosprendis man žinomas iš karto. (...) Noriu pabrėžti, kad stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau“.

J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme ir 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Jo vardas sugrįžo į Lietuvos istoriją ir liko įprasmintas vieninteliame paminkle laisvės kovotojams Vilniuje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija