Atnaujintas 2004 gruodžio 3 d.
Nr.91
(1294)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Įvertintas Argentinos kardinolo įnašas Bažnyčios gyvenimui

Argentinos kardinolas
Chuanas Karlosas Aramburu

Popiežius Jonas Paulius II aukštai įvertino 92 metų Argentinos kardinolo Chuano Karloso Aramburu bažnytinę tarnystę, kuris, ištiktas fatališko širdies smūgio, mirė lapkričio 18 dieną savo rezidencijoje šalies sostinėje Buenos Airėse. Kardinolas Ch.Aramburu daugelį metų vadovavo Buenos Airių arkivyskupijai, kartu buvo ir Argentinos primas, tuo prisidėdamas prie Bažnyčios gyvenimo atnaujinimo šioje Lotynų Amerikos valstybėje.

Dabartiniam Buenos Airių arkivyskupui kardinolui Chorchei Marijai Bergoljui, SJ, pasiųstoje užuojautos telegramoje Šventasis Tėvas priminė bendrą su velioniu dalyvavimą II Vatikano Susirinkime praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jis akcentavo kardinolo visišką „atsidavimą Dievo ir Bažnyčios tarnystei“, kartu rodant „išskirtinę išmintį ir integralumą“ bei ganytojo meilę tikinčiųjų bendruomenei. Popiežius taip pat prisiminė kardinolo Ch.Aramburu ypatingą svetingumą, parodytą per Jono Pauliaus II vizitą Argentinoje 1987 metais.

Kardinolas Ch.Aramburu buvo gimęs Kordobos provincijoje 1912 m. vasario 11 d., kunigystės šventimus gavo 1934-ųjų spalį Romoje, kur buvo išsiųstas teologijos studijoms. Grįžęs į Argentiną dėstė kanonų teisę ir teologiją regioninėje kunigų seminarijoje, dirbo parapijose. 1946 metais buvo paskirtas Tukumano vyskupu augziliaru, o 1953-iaisiais tapo šios diecezijos ordinaru. 1967 metais popiežius Paulius VI perkėlė jį į Argentinos didžiausią Buenos Airių dieceziją arkivyskupu koadjutoriumi. 1975 metais perėmė kelis milijonus tikinčiųjų turinčios Buenos Airių arkivyskupijos valdymą, kur aktyviai užsiėmė pastoracinių tarnybų reorganizavimu.

Tarp kitų darbų, katalikų žiniasklaida mini kardinolo Ch.Aramburu inicijuotą naujų bažnyčių statybą išaugusiuose Argentinos sostinės priemiesčiuose bei steigimą karitatyvinių centrų, kurie rūpinasi vienišais, benamiais ir pasenusiais žmonėmis. Kardinolas taip pat įkūrė šiuolaikinį Bažnyčios muziejų, išleido nemažai pastoracinių dokumentų svarbiais sielovadinio darbo klausimais. Į Kardinolų kolegiją dar popiežiaus Pauliaus VI paskirtas 1976 metais, jis aktyviai dalyvavo tarptautiniame Bažnyčios gyvenime – Vyskupų Sinodo asamblėjose ir kituose Vatikano rengtuose susitikimuose. Dėl amžiaus iš Buenos Airių arkivyskupijos ordinaro pareigų atsistatydino 1990 metais.

Kardinolo Ch.Aramburu aktyvios sielovadinės veiklos laikotarpiu Argentina išgyveno sunkią politinę krizę, kai po perversmo 1976-1983 metais šalį valdė karinis režimas. Tuo metu tarp vyriausybės saugumo pajėgų ir kairuoliškų sukilėlių grupių vyko vadinamasis „nešvarus karas“, kai tūkstančiai žmonių buvo suimti, pagrobti ir dingdavo be žinios. Argentinos Bažnyčia aktyviai protestavo prieš abipusius politinius nusikaltimus ir žmogaus teisių pažeidimus, tačiau kai praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje iškilo amnestijos klausimas valdžia piktnaudžiavusiems buvusiems kariniams vadovams, hierarchų nuomonės išsiskyrė. Kardinolas Ch.Aramburu nedviprasmiškai palaikė siūlomą amnestiją, pabrėždamas, jog tai yra pateisinama siekiant didžiojo susitaikymo gėrio tautoje.

Mirus kardinolui Ch. Aramburui, dabar kartais Katalikų Bažnyčios „senatu“ vadinamoje Kardinolų kolegijoje liko 185 nariai, kurių 122 yra jaunesni nei 80 metų ir gali dalyvauti konklavoje renkant naują Popiežių.

M.B.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija