Atnaujintas 2004 gruodžio 3 d.
Nr.91
(1294)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

leidimo ir redagavimo Vilniuje monumentalusis palikimas

Ramūnas LABANAUSKAS

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (toliau – „Kronika“), nepertraukiamai ėjusi nuo 1972-ųjų iki 1989 metų (pasirodė 81 numeris), laikytina ryškiausiu katalikiškojo pasipriešinimo simboliu ir svarbiausiu veiksniu, kūrusiu sovietinėje Lietuvoje tikėjimui palankesnę atmosferą, reikšmingai prisidėjusiu prie religinės bei tautinės sąmonės atgimimo.

„Kronikos“ rengėjai siekė paskleisti faktus apie tikinčiųjų diskriminavimą tiek Lietuvoje, tiek ir Vakaruose. Lietuvoje „Kronika“ pasklisdavo dviem būdaus: spausdinta ir radijo bangomis. Atsižvelgiant į tai, galima įžvelgti keletą „Kronikos“ kelio pas Lietuvos ir Vakarų skaitytojus bei radijo klausytojus etapų: informacijos perdavimas „Kronikos“ redakcijai, „Kronikos“ leidimas, platinimas ir perdavimas į Vakarus bei grįžimas iš ten į Lietuvą radijo bangomis.

Sąvoka „leidimas“ galėtų apimti ir „Kronikos“ parengimą transliuoti radijo bangomis, tačiau šiame darbe apsiribojama įprastine prasme – leidimą suvokiant kaip spausdinto varianto parengimą. „Kronikos“ leidimas savo ruožtu apėmė keletą fazių: informacijos rinkimo ir jos perdavimo redakcijai, redagavimo (gautos informacijos atranka, stilistinis apdorojimas), leidinio maketavimas, redakcinių egzempliorių surinkimas rašomąja mašinėle (redakcijoje būdavo išspausdinami 10-11 egzempliorių), vieno iš redakcinių egzempliorių fotografavimas turint tikslą juos persiųsti į Vakarus. Kitas leidimo etapas – redakcinių egzempliorių dauginimas. Jie būdavo perduodami aktyviems daugintojams (tokių būta daugelyje miestų ir rajonų, taip pat ir Vilniuje). Dar išskirtinas ir „Kronikos“ galutinio parengimo etapas („Kronikos“ įrišimas arba įdėjimas į polietileninius aplankus). Šį baigiamąjį darbą kartais atlikdavo ne patys daugintojai.

Antrasis etapas – „Kronikos“ platinimas. Padauginti egzemplioriai dažniausiai būdavo išplatinami pačių daugintojų tarp patikimų tikinčiųjų.

Specifinis darbas – vieno redakcijoje parengto „Kronikos“ egzemplioriaus perdavimas Lietuvoje (kartais Minske) besilankantiems Vakarų turistams arba Maskvos disidentams, siekiant persiųsti jį į Vakarus. Toks perdavimas galėtų būti laikoma viena iš platinimo (jei „Kronikos“ transliavimą per radiją ar spausdinimą lietuviškuose laikraščiuose laikytume platinimu) arba leidimo fazių. Tačiau šiame „Kronikos“ funkcionavimo supratimo etape paprasčiau „Kronikos“ pasiuntimą į Vakarus traktuoti kaip atskirą darbo su ja etapą.

Kadangi bandymas identifikuoti „Kronikos“ platinimo arba perdavimo Vakarų turistams taškus („Kronikos“ egzemplioriai patikimiems asmenims būdavo įteikiami pačiose įvairiausiose vietose: butuose vykusiuose slaptuose tikinčiųjų susirinkimuose, bažnyčiose, gatvėse, stotelėse ir t.t. – t.y. nebūta pastovios vietos, kur būtų reguliariai perduodama „Kronika“) susijęs su didžiulėmis laiko ir finansinėmis sąnaudomis, tai vertė leidėjus apsiriboti tik „Kronikos“ leidimo materialiniu paveldu. Rašant darbą remtasi baudžiamosiomis bylomis Nr. 345, P – 14308, pokalbių su s.Gerarda (Elena Šuliauskaite), A.Norkūnu, t.K.J.Matulioniu, SJ, N.Sadūnaite garso įrašais, N.Sadūnaitės atsiminimais bei kita pastaruoju metu išleista literatūra.

„Kronikos“ leidimas Vilniuje

Reguliariai „Kronikos“ dauginimu Vilniuje užsiimė nedaug asmenų: vienuolės Nijolė Sadūnaitė, Bronė Kibickaitė, Bronė Šostakaitė ir Vladas Lapienis. Išspausdintą „Kronikos“ tekstą koreguodavo K.J.Matulionis ir V.Lapienis (pastarasis buvo atsakingas ir už „Kronikos“ įrišimą (apiforminimą) - atlikdavo tai pats arba pavesdavo šį darbą kitiems). Vilniuje „Kronikos“ buvo spausdinamos rašomosiomis mašinėlėmis, nors esama duomenų, kad galėjo būti naudojamas ir elektrografinis dauginimo aparatas (Era) (K.J.Matulionio bute kratos metu rastos trys seleno plokštės, naudojamos tokiuose aparatuose). Taip pat įtikėtina, kad V.Lapienis palaikė ryšius su J.Stašaičiu, kuris Salininkuose (Vilniaus r. ) turėjo namudines linotipines stakles.

N.Sadūnaitė į šį darbą kartu su B.Kibickaite, kun. J.Zdebskiui pasiūlius, įsitraukė dar 1973 metų pavasarį. Iš karto buvo įtraukta į redakcijos sudėtį, kur prisidėjo rengiant pirminius egzempliorius, vėliau juos fotografuodavo, daugindavo rašomosiomis mašinėlėmis, veždavo „Kroniką“ į Vakarus. Iki savo suėmimo 1974 m. rugpjūčio 27 d. spausdindavo kartu su B.Kibickaite pagyvenusių žmonių butuose (pavyzdžiui, dab. Šv. Ignoto g., dominikonų vienuolyno pastatuose, Žėručio g. Lazdynuose, Gudų g. Naujininkuose). Tuo metu ji prižiūrėjo sunkiai sergantį kan. Raudą, tad spausdinti galėdavo tik laisvu laiku, pagerėjus kanauninko sveikatai. Grįžusi iš tremties 1980 m. liepos 9 d. vėl atnaujino spausdinimą, taip pat ėmėsi ir „Kronikos“ gabenimo į Maskvą. Labai suintensyvėjus KGB sekimui, siekiant jai iškelti naują bylą, N.Sadūnaitė 1982 metų pabaigoje buvo priversta persikelti gyventi į Maskvą (penkerius metus gyveno Pamaskvėje). Į Lietuvą grįžo 1987-aisiais ir iki 1989 metų kartkartėmis spausdino.

V.Lapienis „Kroniką“ tiesiogiai gaudavo iš redakcijos bendradarbių – jis užmezgė kontaktus su kun. S.Tamkevičiumi vos pasirodžius pirmiesiems „Kronikos“ numeriams. Redakcijai teikdavo informaciją, organizavo maldaknygių spausdinimą, prisidėjo prie „Kronikos“ vertimo į rusų kalbą, subūrė mašininkių tinklą, kuriam Vilniaus mieste priklausė B.Kibickaitė, B.Šostakaitė (galimas daiktas, jog ji dirbo per visą 1973- 1989 metų laikotarpį) ir dar viena s.Gerardos minėta moteris. V.Lapienis jas aprūpindavo iš redakcijos gautais egzemplioriais. Jis pats taip pat ir spausdino bei platino. Išspausdintus tekstus Lapienis nešdavo J.K.Matulioniui ir kartu su juo koreguodavo išspausdintą tekstą (ištaisydavo klaidas, surūšiuodavo lapus, literatūriškai padailindavo). Kaip jau minėta, jis atsakė ir už „Kronikos“ sąsiuvinėlių įrišimą ar polietileninių viršelių uždėjimą. V.Lapienis taip galėjo darbuotis iki savo suėmimo 1976 metais ir atbuvus įkalinimo laiką kelerius metus iki antrojo suėmimo 1984-aisiais.

„Kronikos“ leidimas Vilniuje apima visus leidimo etapus ir daugelį veiksmų: „Kronika“ čia buvo maketuojama, koreguojamas jos tekstas, dauginama, įrišama. Tačiau ne visomis „Kronikos“ leidimo vietomis, net jei apie visas jų turėtume informacijos, verta domėtis – mat kai kuriose šis darbas tebuvo vienkartinis. Galima manyti, kad kai kurie drąsesni „Kronikos“ skaitytojai galėjo ją savo reikmėms ar platinimo tarp artimiausių žmonių tikslais pasidauginti. Kadangi tai nebuvo pastovi veikla, be to, daugelis žmonių neturėjo jokio kontakto su redaktoriais, tokias vietas, net ir turint informacijos apie jas, nebūtų tikslinga įtraukti į sąrašą.

Prie „Kronikos“ leidimo materialaus palikimo Vilniuje taip pat priskirtinos ir kai kurios artimiausių bendradarbių susitikimų su redaktoriais vietos (pavyzdžiui, kun. S.Tamkevičiaus su N.Sadūnaite jos bute Architektų g.). Tam pačiam paminklų tipui priskirtini ir Vilniuje gyvenančių (ar gyvenusiųjų) „Kronikos“ redakcijos bendradarbių butai – tokių buvo keli: N.Sadūnaitės, vyskupo J.Borutos (pavadavusio suimtą kun. S.Tamkevičių), s.Gerardos (E.Šuliauskaitės). Iš viso Vilniaus mieste iki šios dienos autoriui žinoma vienuolika su „Kronikos“ redagavimu ir leidimu susijusių vietų.

Su „Kronikos“ redagavimu ir leidimu susijusios vietos

Beveik be išimties, „Kronika“ dauginta ir redaguota sovietmečiu statytų daugiabučių arba senamiesčio namų butuose (vienintelė išimtis – Gudų g. 10 – čia būta nedidelio seserims priklausiusio namelio). Paprastai stengtasi pasirinkti geriau izoliuotus, storesnėmis sienomis butus (tai ypač svarbu, nes neretai būdavo spausdinama naktimis), kuriuose gyveno seni ar vieniši žmonės, turintys patikimus kaimynus. Tokių sąlygų trūkumą kompensuodavo įvairios rašomųjų mašinėlių keliamo triukšmo slopinimo priemonės (tarkim, s.B.Šostakaitė spausdindavo kambaryje pastatytoje palapinėje).

Mus dominantys butai gana tolygiai pasiskirstę visame Vilniaus mieste: keturi Senamiestyje (Pilies, Maironio, Odminių, Šv.Ignoto g.), du kitoje centro dalyje (Naujamiestyje ir Naujininkuose), kiti - naujuosiuose rajonuose (Lazdynuose, Šeškinėje, Žirmūnuose ir Antakalnyje). Tokį „Kronikos“ daugintojų tinklo susiformavimą nulėmė keli faktoriai: pirma, daugelyje butų gyveno vienuolės, kurios prie „Kronikos“ dauginimo prisidėjo daugiausia, antra, tai susiję ir su bažnyčių išsidėstymu mieste („Kronikos“ daugintojai, platintojai ir potencialūs skaitytojai kontaktus palaikydavo pagal parapijas, tarkim, Lazdynų mikrorajono tikintieji lankėsi Šv.Teresės bažnyčioje, dalis Senamiesčio tikinčiųjų – Šv.Onos bažnyčioje).

Beveik be išimties, visi šie butai parduoti nieko bendra su „Kronikos“ leidimu neturintiems asmenims arba atiteko giminaičiams. Šeimininkų pasikeitimas ir nemažas laiko tarpas, skiriantis mus nuo minėtų įvykių, buvo nepalankios aplinkybės „Kronikos“ redagavimo ir dauginimo laikų interjerui išsaugoti, todėl vienintelė vertybė ir tėra pačios butų erdvės. Toliau detaliai apžvelgiama su „Kronikos“ dauginimu susijusių pastatų istorija ir dabartinė būklė.

1. Butas Maironio g. 11-38 (sovietmečiu – Tiesos g. 11-38)

„Kronikos“ dauginimo ir vienos iš „Kronikos“ redakcijos narių N. Sadūnaitės gyvenamoji vieta.

Butas įrengtas viename iš bernardinų vienuolynui priklausiusių korpusų. Pastatas ne kartą griautas per XVII –XVIII amžių karus. Šiame pastate būta refektoriumo: išliko cilindriniai ir kryžminiai skliautai, gražus portalas. 1886 metais vienuolynas buvo uždarytas. Sovietmečiu šiame vienuolyno korpuse įrengti butai. 1989-aisiais iš avarinėje būklėje atsidūrusio pastato žmonės iškelti. Po nepriklausomybės atkūrimo namas grąžintas Bažnyčiai, dabar jis – Vilniaus arkivyskupijos kurijos nuosavybė. Visiškai neprižiūrimas namas nyksta: suiręs stogas, kambariuose riogso statybinių šiukšlių krūvos.

Butą Nr.38 sudaro dvi patalpos (vienoje jų buvo virtuvė), jo langai išėjo į kiemo pusę. Dabar visiškai apleistas, išliko tik koklinė krosnis ir tos pačios durys su buto numeriu.

Butas priklausė Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų kongregacijos vienuolei B.Kibickaitei (gretimame bute taip pat gyveno vienuolės). Savo bute rašomąja mašinėle „Kroniką“ ji spausdino nuo N.Sadūnaitės suėmimo 1974 m. rugpjūčio 27 d. bent jau iki jos grįžimo iš tremties 1980 m. liepos 9 d., taip pat tuos penkerius metus (1982 – 1987 m.), kai N.Sadūnaitė gyveno Maskvoje. Išeidama iš namų, kalkę ir perrašytus puslapius paslėpdavo koridoriuje, kur stovėjo sena nerakinama spinta, į kurią namo gyventojai dėdavo tuščius stiklainius. Kronikos egzempliorius gaudavo iš V.Lapienio, kuris ir pasiimdavo padaugintus jos lapus.

N.Sadūnaitė B.Kibickaitės bute kurį laiką gyveno iki 1982 m. lapkričio 22 d. (po to į šį butą užeidavo tik slapta), taip pat grįžusi į Lietuvą 1987-aisiais. Turėjo raktą nuo buto.

2. A.Vivulskio g. 21/8-23 (sovietmečiu – J.Pševalskio g. 21/8-23)

„Kronikos“ dauginimo vieta.

Butas įrengtas N.Chruščiovo laikais statyto keturaukščio silikatinių plytų daugiabučio namo antrame aukšte. Vienuolei B. Šostakaitei (jau mirusi) priklausęs butas yra dviejų kambarių ir virtuvės, jam priklauso ir sandėliukas. Gyveno kartu su seserimi. „Kronikos“ egzempliorius gaudavo iš V.Lapienio, juos padaugindavo rašomąja mašinėle ir vėl jam grąžindavo. Jos bute vykdavo ir pogrindinės kunigų seminarijos užsiėmimai.

3. Antakalnio g. 61/2 - 2

„Kronikos“ dauginimo vieta.

Butas įrengtas daugiabučiame name. Savininkė Angelė Jakuntavičiūtė gyveno kartu su rašytojo J.Baltušio seserimi Marijona Juzėnaite, nieko nežinojusia apie bute vykstančią pogrindinę veiklą ir N.Sadūnaitę pažinojusia tik kaip masažistę Laimą. A.Jakuntavičiūtė sudarydavo sąlygas N.Sadūnaitei spausdinti rašomąja mašinėle (tai galėjo būti 1980–1982 ir 1987– 1989 metais). 1987 m. balandžio 1d. saugumas surengė bute kratą. Jos metu bute užtiko N.Sadūnaitę su vienu iš dviejų redakcijos parengtų „Kronikos“ egzempliorių, o s.B.Vazgelevičiūtės rankinuke - antrąjį „Kronikos“ Nr. 73 numerį.

4. Architektų g. 27 - 2

Vienos „Kronikos“ redakcijos narės – N.Sadūnaitės – gyvenamoji, susitikimų su redaktoriumi kun. S.Tamkevičiumi ir „Kronikos“ dauginimo vieta.

Butas įrengtas viename Lazdynų gyvenamojo rajono (pastatyto 1967 – 1973) daugiaaukščių blokinių namų. Būta bent dviejų kambarių ir koridoriaus, kurio sienos nudažytos balta spalva („Kronika“ spausdinta kampiniame - N.Sadūnaitės - kambarėlyje). N.Sadūnaitė nuo 1969 metų čia gyveno su savo broliu Jonu A.Sadūnu. 1985 m. liepos 8 d. KGB reikalavimu N.Sadūnaitė buvo pašalinta iš namo kooperatyvo.

N.Sadūnaitė čia buvo susitikusi su kun. J.Zdebskiu, kuris jai pasiūlė įsitraukti į „Kronikos“ leidimą. Du kartus pas N.Sadūnaitę buvo atvykęs ir pirmasis „Kronikos“ redaktorius kun. S.Tamkevičius (1974 metų rugpjūtį ir rugsėjį). Vienintelį kartą „Kronika“ šiame bute dauginta 1974 m. rugpjūčio 27 d. Tą dieną, nesulaukusios šeimininkės savo įprastinėje spausdinimo vietoje Žėručio g., N.Sadūnaitė su B.Kibickaite parsinešė rašomąją mašinėlę „Olimpija“ į savo butą. Vos pradėjus spausdinti, įsiveržė saugumiečiai, jos buvo užtiktos nusikaltimo vietoje; N.Sadūnaitę suėmė.

5. Žėručio g. 22-23

„Kronikos“ dauginimo vieta.

Butas įrengtas standartiniame Lazdynų mikrorajono blokiniame name. N.Sadūnaitė (matyt, kartu su B.Kibickaite) šiame bute spausdino „Kroniką“, ko gero, nuo savo įsitraukimo į „Kronikos“ leidimą pradžios (1973 m. pavasario). Su buto šeimininke N.N. susipažino dalyvaudama Šv. Teresės bažnyčios choro veikloje. Šiame bute N.Sadūnaitė dirbo iki jos suėmimo 1974 metais.

6. Šv.Ignoto g. 9 arba 11 (sovietmečiu – K.Giedrio 9 arba 11)

„Kronikos“ dauginimo vieta.

N.Sadūnaitė negalėjo tiksliai apibūdinti buto, kuriame ji dirbo kartu su Brone Kibickaite iki suėmimo 1974 metais, bet neabejotinai jis buvo dominikonų vienuolyno rytiniame korpuse, prie Šv. Ignoto gatvės. Vienuolynas po sugriovimų XVIII atstatytas 1776 metais, 1844-aisiais uždarytas, patalpos pritaikytos magistrato reikmėms, įrengti butai, kalėjimas. „Kronika“ nuo 1973 metų pavasario spaudinta bute, priklausiusiame senutei, pastato apačioje (greičiausiai pirmame aukšte).

7. Dūkštų g. 12-92

„Kronikos“ Nr. 73 redagavimo (maketavimo) vieta.

Vyskupui Jonui Borutai sovietmečiu priklausęs butas įrengtas daugiabučiame Šeškinės gyvenamojo rajono name. Šiuo metu jau parduotas. Vysk.J.Boruta prisimena: „Tada iš dalies pas mane, iš dalies pas seseles ranka buvo surašytas šio numerio (73) maketas (2 egz.)“.

8. Gudų g. 10 (sovietmečiu – Baltarusių g.10)

„Kronikos“ dauginimo ir vienos iš redakcijos darbuotojų N.Sadūnaitės gyvenamoji vieta.

Nedideliame vienaaukščiame, dabar baltai nudažytame pastate gyveno Mažųjų Dievo Apvaizdos seserų kongregacijai priklausančios seserys (Aldona Matusevičiūtė, Vincenta Vertelkaitė, galbūt ir kitos). Jos sudarė sąlygas N.Sadūnaitei dauginti „Kroniką“ (ji negalėjo prisiminti, ar dirbo prieš suėmimą 1974 metais, tačiau neabejotinai gyveno pas jas po grįžimo iš tremties).

9. Kalvarijų g. 160 – 92 (sovietmečiu - F. Dzeržinskio g. 160 - 92)

„Kronikos“ redakcijos darbuotojos s.Gerardos (Elenos Šuliauskaitės) gyvenamoji ir „Kronikos“ Nr.73 redagavimo (maketavimo) vieta.

Butas įrengtas devyniaaukščio namo šeštajame aukšte. Jame gyveno s.Gerarda ir kitos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai priklausančios seserys. Dabar parduotas. „Kronikos“ 73 numeris buvo padaugintas vonioje.

10. Odminių g. 5 – 11 (sovietmečiu – B.Dauguviečio g. 5 – 11)

„ Kronikos“ dauginimo vieta.

Vladui Lapieniui priklausęs butas buvo įrengtas antrajame dviejų aukštų name, pastatytame ar perstatytame XIX amžiuje Jį sudarė du kambariai, virtuvė, palėpė ir sandėliukas.

1976 m. spalio 20 d. kratos metu bute rastos trys rašomosios mašinėlės („Continental“ Nr. R-01295, portatyvinė „Consul“, nauja rašomoji mašinėlė „Erika“), didžiuliai kiekiai kanceliarinių medžiagų: plono popieriaus, polietileninių aplankų, 2,9 kg kalkinio popieriaus. Tardymo metu prisipažino, kad turėjo presą knygoms įrišti (gal ir „Kronikai“ naudotas).

11. Pilies g. 17 – 6 (sovietmečiu – M.Gorkio 17 – 6)

„Kronikos“ redagavimo (koregavimo) vieta.

Butas įrengtas XVI-XVII amžiais statytame, 1718 metais iš pagrindų perstatytame pastate. Pagrindinis fasadas dabartinį vaizdą įgijo 1889 metais; 1893-iaisiais užstatytas trečiasis aukštas ant kiemo pastato, pristatyti metaliniai laiptai ir galerija, prie kiemo galinio namo pastatyta dviejų aukštų mūrinė skalbykla. 1974 metais padarytas generalinis remontas ir iš dalies restauracija pagal arch. Šeibauskienės projektą. 1975 metais pritvirtinta memorialinė lenta LKP Vilniaus miesto pogrindinio komiteto veiklai atminti. Namas sovietmečiu buvo įtrauktas į „respublikinės“ reikšmės architektūros ir istorijos paminklų sąrašą.

Abu mažesni kiemo korpusai dviaukščiai, o galinis – trijų aukštų. Kun.J.K.Matulioniui priklausęs butas, susidedantis iš vieno kambario, virtuvės ir vonios, buvo įrengtas dviaukščio kiemo fligelio antrame aukšte (buto langai į kiemą). Raktus nuo jo buto turėjo V.Lapienis, S.Pečkevičius ir kiti, kuriais jis pasitikėjo.

J.K.Matulionis, būdamas lituanistas, kartu su Lapieniu koreguodavo (ištaisydavo klaidas, paraštėse užrašydavo praleistus žodžius ar sakinius) B.Kibickaitės, B.Šostakaitės, paties V.Lapienio, galbūt ir kitų daugintojų padaugintus „Kronikos“ egzempliorių tekstus. Kaip tik tokiomis aplinkybėmis 1976 m. spalio 19 d. kratos metu prie koreguojamų „Kronikos“ Nr.24 egzempliorių bute buvo užkluptas V.Lapienis.

K.J.Matulionio butas pasitarnavo ir kaip dauginimo priemonių sandėlis: kambariuose kratos metu rasta rašomoji mašinėlė „Optima“ lietuvišku šriftu, gulimojoje sofoje – dvylika V.Lapienio atneštų „Kronikos“ egzempliorių, trys seleno plokštės nuo elektrografinio kopijavimo aparato. Laiptinėje, kuria naudojosi ir J.K.Matulionis, ant lentynos surasta šešiolika pakų plono popieriaus, 50 vienetų polietileninių viršelių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija