Atnaujintas 2004 gruodžio 8 d.
Nr.92
(1295)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pagerbė laisvės kovų dalyvį

Vytautas BAGDONAS

Pagerbus laisvės kovų
dalyvio Justino Šilino atminimą,
Svėdasuose stalbtelėta
ir prie kito Lietuvos patrioto –
rašytojo kanauninko Juozo
Tumo-Vaižganto paminklo
Autoriaus nuotrauka

Iš Ukmergės, Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir kitų šalies vietovių vieną lapkričio savaitgalį į Svėdasus (Anykščių r.) susirinkę artimieji, giminės, pažįstami, bendražygiai mirties metinių proga pagerbė šio miestelio kapinėse palaidoto Justino Šilino atminimą.

Ta proga pasimelsta Svėdasų Šv.arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje, padėta gėlių, uždegtos žvakės prie jo kapo, prisimintas nueitas prasmingas gyvenimo kelias.

J. Šilinas, kilęs iš Skuodo rajono Narvydžių kaimo, už antisovietinę veiklą buvo nuteistas 25 metams. Kalėjo Vorkutos, Irkutsko, Mordovijos lageriuose, Vladimiro kalėjime. Sugebėjo priešintis okupaciniam režimui, pats nepakluso ir skatino kitus nepaklusti okupacinei sovietinių gulagų tvarkai, prižiūrėtojų savivalei, kovoti už savo teises. Mušamas, kankinamas, laikomas karceriuose, niekuomet neatsisakė savo įsitikinimų, nesutiko bendradarbiauti su KGB. Užtat teko patirti daug smurto, persekiojimų ir kančių. Likimas lėmė jam sutikti aukštaitę, kilusią iš Anykščių krašto Svėdasų seniūnijos Kunigiškių kaimo, tokią pat bendramintę, gyvenimo keliuos patyrusią irgi nemažai sunkumų bei sovietinės valdžios veikėjų nemalonių. Jos tėvelis Dovydas Šilinis tarnavo Lietuvos kariuomenės Vytenio pulke, turėjo puskarininkio laipsnį, 1938 metais įstojo į Šaulių organizaciją. Karys savanoris pasipriešino sovietinei okupacijai, kartu su kitais laisvės ir nepriklausomybės trokštančiais tautiečiais dalyvavo 1941 metų birželio sukilime. Todėl buvo areštuotas, tardomas, kalinamas Lietuvoje ir sovietiniuose kalėjimuose. Jo dukra Danutė baigė Vilniaus pedagoginį institutą, nors nuolat plaukė skundai į institutą, kad „antitarybinio elemento“ dukra negali būti mokytoja…

D.Šilinytė, mokytojaudama Šakių krašte, Plokščiuose, susipažino su daugeliu žmonių. Iš Vladimiro kalėjimo grįžęs Povilas Uloza parodė mokytojai Vorkutos lagerio nuotraukas, kurių vienoje ji įžvelgė jaunuolį, labai panašų į savo pusbrolį Joną Skardžių, žuvusį partizaninėje kovoje 1946 metais ir kartu su kovos draugais išniekintą ant Svėdasų grindinio. Danutė sužinojo, kad to vaikino pavardė labai panaši į jos. Tai būta J.Šilino. Jaunoji mokytoja panoro su tuo vaikinu susipažinti ir pradėjo susirašinėti. Mokytojos Danutės ir politinio kalinio J.Šilino draugystė laiškais tęsėsi penkerius metus. Kai 1962-ųjų vasarą jis grįžo į Lietuvą, abu jaunuoliai netrukus sukūrė šeimą.

Jų laukė nelengva dalia, nes KGB ir sovietinių aktyvistų dėmesys visur šią šeimą surasdavo ir persekiodavo. Didžiausias „nusikaltimas“ Danutės ir Justino gyvenime buvo įžvelgtas ir 1982-ųjų vasarą, kuomet sutuoktiniai, propagavę blaivų gyvenimo būdą, nusprendė Kunigiškių kaime pastatyti „Blaivybės malūnėlį“ ir jame įrengti muziejų. Šilinai buvo kaltinti įvairiausiomis „nuodėmėmis“. Neva už savavalę statybą Anykščių rajono vykdomojo komiteto nutarimu J.Šilinui skirta piniginė bauda, pareikalauta statinį nugriauti…

2002-ųjų vasarą Kunigiškiuose Danutė ir Justinas pažymėjo savo bendro gyvenimo keturiasdešimtmetį. Ta pačia proga prisimintas ir „Blaivybės malūnėlio“ nugriovimo dvidešimtmetis. Jau būdamas silpnos sveikatos Laisvės kovų dalyvis J.Šilinas nebegalėjo įvykdyti savo sumanymo ir atstatyti „Malūnėlį“ bei įrengti jame muziejų. Tačiau jis į aukštą liepą, augančią žmonos tėviškėje, įkėlė paties sukonstruotą įrenginį su besisukančiais vėjyje sparnais. Medžio apačioje buvo įrengtas stendas, kuriame „puikavosi“ Anykščių valdžios nutarimai, įvairių komisijų rašyti aktai, skirti šiai „statybai“.

Gyventi J.Šilinui buvo likę nedaug. Praėjusių metų lapkritį gulagų kankinio širdis neatlaikė ir jis išėjo Amžinybėn. Amžinojo poilsio Žemaitijos krašto sūnus atgulė aukštaitės žmonos Danutės gimtajame Svėdasų krašte.

Literatė, buvusi mokytoja D.Šilinienė savo vyro šviesų atminimą įamžino ne tik gražiu antkapiniu paminklu, nuoširdžiai organizuotu mirties metinių paminėjimu, bet ir rašiniais žiniasklaidoje. Ji savo vyro ir jo bendražygių gyvenimo ir kovos kelius yra aprašiusi knygose „Prisiminimuose gyvena žmonės“ (1996 m.) ir „Testamentas ukmergiškiams“ (2003 m.).

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija