Atnaujintas 2004 gruodžio 10 d.
Nr.93
(1296)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pasaulinis kongresas aptarė vienuolijų uždavinius

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II
sveikinasi su benediktinų
vyriausiuoju abatu
tėvu Notkeriu Volfu

Kastelgandolfe
atostogaujantį Popiežių
aplankė vienuolės klarisės
Nuotraukos iš „L’Osservatore
Romano“

Ieškoti atsako į šių dienų gyvenimo iššūkius

Didžiuosius iššūkius, su kuriais prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui susiduria Dievui pašvęsto gyvenimo žmonės, stengtasi aptarti pasauliniame vienuolių kongrese, kuris lapkričio 23-27 dienomis vyko Romoje. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio susitikimas, kurį kartu organizavo vyrų vienuolijų Generalinių vyresniųjų sąjunga (USG) ir moterų vienuolijų – Tarptautinė generalinių vyresniųjų sąjunga (UISG), atstovaujančios milijonui vienuolinius įžadus davusių asmenų (maždaug 200 tūkst. vyrų ir 800 tūkst. moterų).

Beveik tūkstančio kongreso dalyvių „geografija“ iš tikrųjų buvo plati: apie 400 kongreso delegatų buvo atvykę iš Europos, 250 – iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, apie 100 – iš Afrikos bei Azijos ir dvi dešimtys – iš Okeanijos. Taip pat dalyvavo daugiau kaip šimtas delegatų, kuriuos siuntė nacionalinės vienuolijų asociacijos (konferencijos), savus delegatus turėjo vienuolijų leidiniai, jaunieji vienuoliai ir vienuolės bei vienuolijoms priklausantys teologai. Kongreso dalyvių statistinėje ataskaitoje nurodoma, kad į susitikimą buvo atvykę beveik 500 vienuolijų atstovai iš 130 šalių.

Kongreso temą „Begalinė meilė Kristui, begalinė meilė žmonijai“ įkvėpė du Evangelijos pasakojimai, tiksliai nusakantys pašvęsto gyvenimo prasmę ir tikslą: apie samarietę moterį, kuri prašo Jėzaus „gyvojo vandens“, ir gerąjį samarietį, kuris ištikimai rūpinasi kenčiančiais žmonėmis. Svarstydama šiuos įvaizdžius viena kongreso dalyvių ispanė teologė sesuo Doloresa Aleksandra iš Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos pažymėjo paramos artimui supratimą žvelgiant iš paties Jėzaus pozicijos. „Ne mums spręsti, kas yra mūsų artimas, bet reikia būti artimam kiekvienam žmogui, kuris yra atsidūręs varge“, – sakė s. Aleksandra. Ji taip pat samprotavo, kad jeigu gerasis samarietis dabar kalbėtų vienuoliams, jis primintų, kad būties esmė yra stiprinti pasirengimą padėti ir skatinti susitikimo su vargstančiaisiais galimybes. Taip pat jeigu Evangelijoje aprašyta samarietė moteris kreiptųsi į pašvęsto gyvenimo žmones, ji turbūt ragintų „nebijoti pripažinti (gyvojo vandens) troškulį ir neapgaudinėti savęs, mąstant, jog vienuoliška būtis išlaisvina nuo netikrumo ir pažeidžiamumo, kas būdinga visiems žmonėms“.

Susitikimo „darbo dokumente“ jo dalyviams buvo pasiūlyta apsvarstyti, rengėjų manymu, svarbiausius iššūkius, į kuriuos turi rasti atsakymus šių dienų visuomenėje veikiančios vienuolijos: globalizacijos reiškinys su jo dviprasmybėmis ir mitologija; vis didėjantis žmonių mobilumas ir ypač migracijos reiškinio mastas; neteisinga ir destabilizuojanti neoliberalistinė ekonomikos sistema; mirties kultūra ir pastangos apginti gyvybę biotechnologijos ir eugenikos iššūkių akivaizdoje; pliuralizmas ir stiprėjanti diferenciacija; postmodernistinės pažiūros ir mentalitetas; meilės troškimas ir meilės iškraipymai; šventumo poreikis ir sekuliaristinis materializmas.

Atsakydamas į JAV katalikų laikraščio „National Catholic Reporter“ išreikštą tam tikrą nuostabą, kad pasirinkti minėto kongreso svarstymo akcentai gerokai skiriasi nuo tradiciniam vienuoliam gyvenimui būdingų liturgijos, maldos, dvasingumo ir askezės temų, ir ar toks dalykiškumas neužtemdo amžinųjų pašvęsto gyvenimo vertybių, vienas pagrindinių kongreso rengėjų Generalinių vyresniųjų sąjungos vadovas ispanas marianitas (Marijos Draugijos narys) kunigas Chozė Marija Arnaisas sakė: „Mums reikia žengti abiem kryptimis, neužmirštant vienuolinio gyvenimo specifikos, bet taip pat pabrėžiant, ką mes turime bendra su visais krikščionimis“. Jis pastebėjo, jog istoriškai vyravo tendencija „perdėtai išskirti vienuolius iš kitų, tarsi jie būtų geriausi, švenčiausi, tačiau dabar mūsų mentalitetas jau ne toks“. Tradicinės vienuolinio gyvenimo plotmės yra svarbios, tačiau nepakankamos, kad būtų tinkamai atsiliepta į dabartinės situacijos iššūkius, aiškino tėvas Ch.Arnaisas.

Liudijimo kokybės ir charizmos reiškimo svarba

Minėtame interviu jis pripažino, kad vienuolinis gyvenimas dabar išgyvena sudėtingą laikotarpį, ypač dėl vadinamosios pašaukimų krizės Vakarų pasaulyje ir daugelio vienuolijų narių skaičiaus mažėjimo. „Be to, yra stiprus pojūtis, kad daugelis dalykų, kurie mums buvo svarbūs praeityje, gali parasti dalį savo reikšmės ateityje“, – kalbėjo tėvas Ch.Arnaisas. Pastebėjęs, jog religinės bendruomenės auga Afrikoje ir Azijoje, jis teigė, kad reikia siekti „įkvėpimo atnaujinimo“ būtent iš šių dviejų žemynų. Štai Lotynų Amerika suteikė didelį impulsą vienuoliniam gyvenimui praėjusio amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais, kai buvo iškilusi išlaisvinimo teologija su jos prioritetiniu požiūriu dėl paramos vargingiesiems.

Dabar panašaus „balso, liudijimo ir jaunumo mes laukiame iš Afrikos ir Azijos“. Tarp išryškėjusių bruožų toje dvasinėje erdvėje galima paminėti stiprią ištikimybę tikėjimo tradicijai, taip pat tarpreliginio bei tarpkultūrinio dialogo poreikį. Kita vertus, kalbėti apie vienuolinio gyvenimo krizę šiuolaikinėje visuomenėje galima tik sąlyginai, kongreso metu kalbėjo tėvas Ch.Arnaisas. „Mūsų vienuolijos yra atsidūrusios krizėje, bet kas dabar neišgyvena krizės, turint galvoje tuos iššūkius, su kuriais mes esame susidūrę šių dienų pasaulyje“, – sakė jis. Iš tikrųjų dabar galima kalbėti apie tradicinės šeimos krizę, moralės ir dvasingumo krizę, kultūros krizę ir t.t.

Štai kodėl dabar visų vienuolijų nariams labiau nei bet kada anksčiau turi būti artimi žmonijos džiaugsmas ir liūdesys, nerimas ir viltis, taip pat padėtis pačioje Bažnyčioje. „Todėl mes norime intensyvesnio dialogo su tais, kurie formuoja Bažnyčios gyvenimą: su vyskupais, Šventuoju Sostu, katalikų pasauliečių asociacijomis ir judėjimais, nes mūsų visų tikslai yra bendri“, – aiškino Generalinių vyresniųjų sąjungos vadovas. Kaip tik todėl pasaulinio kongreso dalyviai buvo sutelkę dėmesį ne tiek į vienuolijų narių skaičiaus problemas, kiek į „liudijimo kokybę ir atsidėjimą evangelizacijai“. Be to, vienas svarbiausių vienuolijų vaidmens kaitos aspektų yra pirmenybės teikimas ne tiek atlikto jų darbo rezultatui, kiek savajai charizmai išreikšti. „Švietėjiška bei socialinė tarnystė ir toliau lieka svarbi, tačiau dabar didesnės reikšmės turi fundamentalios dvasinės motyvacijos parodymas, – sakė tėvas Ch. Arnaisas interviu katalikų žinių agentūrai CNS. – Taigi mažiau profesionalizmo ir daugiau liudijimo“.

Praėjęs kongresas, kuriame lygiomis teisėmis dalyvavo vyrų ir moterų vienuolijų atstovai, turėjo progą pripažinti buvusias klaidas jų tarpusavio bendravime. Pavyzdžiui, kunigas Ch.Arnaisas sakė, jog kartais nevisiškai aiškiai buvo suprantamas celibato įžadas. „Mes esame pasirengę neturėti seksualinių santykių, bet tai nereiškia, jog negali būti brandžios draugystės ryšių tarp vyrų ir moterų, – sakė jis. – Tokių klaidų daugiau nereikėtų daryti siekiant atnaujinti vienuolių gyvenimą“. Tarp kongreso Romoje dalyvių buvo 320 moterų vienuolijų generalinių vyresniųjų ir 160 vyrų vienuolijų vadovų. Iš viso moterys sudarė daugiau kaip 60 proc. kongreso delegatų.

Nors, pasak tarptautinės katalikų žiniasklaidos, atskiruose „moteriškosios pusės“ pasisakymuose susitikimo metu pasigirdo kai kurių užuominų dėl neva perdėto patriarchališkumo Bažnyčios tarnystėje ir kad reikalingas didesnis „eklezinis teisingumas“, tačiau Tarptautinės moterų vienuolijų generalinių vyresniųjų sąjungos pirmininkės brazilės sesers Terezinjos Žoanos Razeros iš Dieviškojo Išganytojo kongregacijos įsitikinimu, santykiuose tarp vyrų ir moterų vienuolinių bendruomenių vyrauja broliškumas. „Mes nebandome konkuruoti su vyrais, o tik norime, kad būtų gerbiamas mūsų identitetas“, – sakė ji.

Popiežiaus kvietimas tarnauti varguoliams

Savo laiške pasaulinio vienuolijų narių kongreso dalyviams popiežius Jonas Paulius II, sutelkęs dėmesį į susitikimo temą, pakvietė vienuolius ir vienuoles tęsti atsidavusią tarnystę pasaulio varguoliams – tiek materialine, tiek ir dvasine prasme, – iki šiol „negirdėtų“ neteisingumo ir išnaudojimo formų, persmelkusių šių dienų prieštaringą pasaulį, akivaizdoje. Šventojo Tėvo laišką kongreso dalyviams pristatė Pašvęsto gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendrijų kongregacijos prefektas slovėnas arkivyskupas Francas Rodė.

„Per daugelį šimtmečių meilė kitiems, ypač labiausiai bejėgiams, jauniems ir vaikams bei tiems, kurie yra praradę gyvenimo prasmę ir jaučiasi visų apleisti, įkvėpė Dievui pasišventusius vyrus ir moteris atsiduoti jų reikalams be jokio susilaikymo ir dvejonių“, – rašė Popiežius. Jis ragino vienuolijų narius ir toliau taip aukotis dėl pasaulio nuskriaustųjų, „visada suvokiant, kad vienintelis matas meilei yra beribė meilė“. Šiuolaikiniam pasauliui kaip tik labiau nei bet kada reikia tokio vienuolių įkvėpimo liudijimo. Dabartinei dvasingumo stokojančiai visuomenei reikia parodyti, jog pasiaukojimas didžiam tikslui Evangelijos tarnystėje yra tikrosios laimės šaltinis.

Tokį įtikinamą krikščioniškų vertybių liudijimą ypač reikia pateikti visuomenei, kuri dažnai moraliniu atžvilgiu atrodo visiškai pasimetusi. „Mūsų meto žmonės kartais yra taip nuskurdę savo vidumi, kad jie jau nebepajėgia suprasti šio savo skurdo, – pažymi Jonas Paulius II. – Mūsų epocha mus pastatė akivaizdoje tokių neteisingumo ir išnaudojimo formų, kurias, atrodo, galima laikyti iki šiol neregėtomis“. Dėl savimeilės apgautų individų ir jų grupių gausos, šiuolaikinėje visuomenėje dažnai nebelieka erdvės nesavanaudiškos artimo meilės raiškai. Visa tai, anot Šventojo Tėvo, didina vienuolių atsakomybę varguolių tarnystėje, kad jie „aprištų kiekvieną atsivėrusią žaizdą“ ir atsilieptų į dvasinius poreikius žmonių, greta kurių jie gyvena.

„Pašvęsto gyvenimo vyrai ir moterys yra pašaukti liudyti nesavanaudišką atsidavimą“, kada, visiškai save paskyrę Viešpaties Jėzaus meilei, šioje meilėje jie atsiduoda kiekvieno žmonių giminės nario tarnystei. „Pašvęstas gyvenimas turi saugoti gyvybės ir grožio paveldą, gebantį numalšinti kiekvieną troškulį, aptvarstyti kiekvieną sužeidimą, taip patenkinantį kiekvieną džiaugsmo ir meilės, laisvės ir taikos troškimą“, – teigė Popiežius.

Pasaulinis vienuolijų narių suvažiavimas Romoje buvo užbaigtas pareiškimu, kuriame visi vienuoliai ir vienuolės yra raginamos dar kartą įsipareigoti savo gyvenimu liudyti Evangelija negandų kupiname laike. Tarp pagrindinių socialinių ydų išvardijama nelygybės ir materialinio bei dvasinio skurdo, karų ir konfliktų gausa, naujasis ir labai skaudus terorizmo reiškinys bei ekonominės galios sukoncentravimas nedaugelio rankose. Vienas pagrindinių pranešėjų kongrese buvęs dominikonų vienuolijos vadovas anglas kunigas Timotis Radklifas, kaip ir daugelis kitų, nurodė, kad terorizmas dabar kelia ypatingą iššūkį gyvenimui pagal Evangeliją.

Tėvas T.Radklifas sakė, kad 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolis Jungtinėse Valstijose tapo „simboliu, rodančiu, kaip mūsų planeta, tas „globalinis kaimas“, yra nutolusi nuo Evangelijos karalystės, kurioje visa žmonių giminė bus kaip namuose“. Jo įsitikinimu, tik broliškumas, artimo meilė ir ideologinių prietarų įveikimas gali padėti atkurti tvirtą taiką ir stabilumą pasaulyje. Reikia leisti Šv. Dvasiai išvaduoti mus iš menkaverčių ideologinių vilionių „tiek iš dešinės, tiek iš kairės“, kad atgautume dvasinę ramybę ir saugumą. Kiti pranešėjai taip pat teigė, jog visuomenėje vienuolinės bendruomenės turėtų tapti savotiškais tiltais, savo radikaliuoju dosnumu ir svetingumu padedantys sukurti aplinką, kurioje visi žmonės jaustųsi esą viena Dievo šeima.

Kongreso delegatai, pakvietus Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjui Andrea Rikardžiui, taip pat dalyvavo Dievo Motinos bazilikoje Romos Trastėvėrės rajone surengtame specialiame maldos budėjime prisimenant tuos gausius vienuolijų narius, kurie atidavė savo gyvybę už ištikimą tarnystę Evangelijai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija