Atnaujintas 2004 gruodžio 15 d.
Nr.94
(1297)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Širdyje – toks giedrumas

Kazys Inčiūra vakaronėje
Troškūnuose 1971 metais.
Dešinėje – gyd. Janina Eivienė

K.Inčiūros gimtinė, kurioje
įrengtas memorialinis kambarys

Tai poeto, dramaturgo, aktoriaus Kazio Inčiūros (1906-1974) žodžiai. Savo kūryba visą nelengvą gyvenimą jis skleidė giedrą nuotaiką, mokė mylėti gimtinę, artimuosius, ypač motiną.

Šiuo rašiniu, minint K.Inčiūros mirties 30-ąsias metines (lapkričio 30 d.), neįmanoma aptarti visos jo kūrybos, kuri poeto Eugenijaus Matuzevičiaus rūpesčiu vėl imta leisti rinkiniais jau po autoriaus mirties („Stirnų šaltinis“, 1979 m., „Gulbės giesmė“, 1981 m., „Beržai už sodo“, 1985 m.). Vėliau, po dešimtmečio (1996 m.), skaitytojai gavo V.J.Gurnevičiaus parengtą karo metų K.Inčiūros eilėraščių ir „Nelaisvės psalmių“ rinkinį „Akmenys verkia“.

K.Inčiūros kaimynai (Vidugirių k., Troškūnų apyl., Anykščių r.) nuo 1930 metų skaitė jo romaną „Ant ežerėlio rymojau“. Tiesą sakant, beveik „suskaitė“ iš rankų į rankas iš Inčiūrų giminaičių gautas knygas. Sovietmečiu apie romaną kritikai atsiliepė kaip apie sentimentalų, nekeliantį socialinių problemų bei idealizuojantį kaimą kūrinį. O kaimo žmonėms jis patiko, nes rado pažįstamų pavardžių, žavėjosi jaunimo jausmų tyrumu, meilės poetizavimu. Poeto gimtinė – Aukštaitijos lygumos, nepasižyminčios vaizdinga gamta, bet jo lyrikoje ji sužėri nuostabiausiomis spalvomis, apdainuota kaip graži pasakų šalis. Dažnai čia ne abstraktūs gamtos vaizdai ir net pavadinimuose skamba konkretūs vietovardžiai: Viešintų ežere, Vidugirių eglynėly, Juostinas ir kt. Viename prieškario eilėraščių klausiama: „Kas begirdėti gimtuosiuose Troškūnuos?/ Ar Malmaža per kaitrą neišdžius?/ Ak, rodos, imtumei įsisūnytum/ upes ir klonius, kalvas ir medžius“. Susižavėjimo gimtine gausu visoje kūryboje. Štai eilėraštyje „Pasikalbėjimas su Lietuvos beržais ir eglėmis“ tvirtinama:

Liksiu čia, liksiu saugot šilainės
Prie mažos, bet gimtosios upelės, -
Nuostabiausios čia vasaros žalios!
Nuostabiausios čionai žmonių dainos!

Iki pat gyvenimo pabaigos poetas lankėsi Vidugiriuose, brolio dukters Irenos ir jos vyro Albino Uzdrų šeimoje, dažnai atostogaudavo „po tėviškės šviesuoju dangum“. Tad ne tuščiai skamba eilutės: „Nors paklystum miestuos, vaike,/ Tu gimton pastogėn eiki“. Atvykęs į vakarones ar kita proga į Troškūnus, K.Inčiūra pirmiausia aplankydavo motinos kapą. Antkapyje iškaltas E.Inčiūrienės, poeto motinos, ketureilis. Talentą K.Inčiūra turbūt paveldėjo iš motinos, kuriai visą gyvenimą liko dėkingas už pasiaukojimą, rūpestį, už didelę meilę. 1938 metais eilėraštyje „Laimink, mama!“ prašo: „Išsiilgom švento žodžio: - Vaike, kelkis! -/ Klumpam, žengiam, trokštam laimės mūsų žemei./ Te nors kartą baigias liūnai, baigias pelkės. -/ Laimink, mama!“. O koks nuoširdus, dvasingas yra likęs poeto laiškas, kuriame jis pasakoja motinai apie pirmąjį savo vaidmenį teatro scenoje ir didžiulę aktorės O.Rymaitės paramą! Deja, pastovėti prie motinos karsto K.Inčiūrai neteko, nes ji mirė, kai poetas buvo tremtyje. Grįžusį į Lietuvą jį šiek tiek rėmė giminės, nors ir jie sunkiai vertėsi, iš kolūkio negaudami atlygio. K.Inčiūros kūrinių tada nespausdino, todėl (pasakojo žurnalistė Aldona Kudžmaitė) kartais paskutiniu duonos kąsniu tekdavo dalytis.

Tik 1962 metais išspausdinta K.Inčiūros knyga „Prie Kauno marių“. Joje – pluoštas eilėraščių ir drama „Mūšis prie Nemuno“. Vasarą gimtinėje vyko leidinio aptarimas. Į Vašuokėnus gausiai susirinko poetą pažinoję žmonės, džiaugėsi ir, kaip visada, laukė gražaus poezijos vakaro. Iš tiesų K.Inčiūra ir tąkart surengė tikrą poezijos šventę, pakiliai, artistiškai deklamavo daugelį savo eilėraščių. Gimtinėje vyko ir išspausdintos pjesės „Žemaitė“ pristatymas. „Gulbės giesmė“, paskutinė K.Inčiūros sakmė-poema, pirmąkart buvo paties poeto perskaityta Troškūnų vidurinėje mokykloje (dabar Kazio Inčiūros mokykla). Tada mokiniai ir mokytojai gėrėjosi ir sakė: „Pasiilgom tokio tyrumo“. Gyvas ryšys su tautosaka, su gimtine („atgaivins takai gimti“), gėrio ir blogio konfliktas, jo sprendimo poetinė išraiška užbūrė klausytojus. Tada autorius minėjo 65-ąsias gimimo metines. Vakaronėje susitikęs su visuomene, deklamavo eilėraščius, kaip visuomet, ir gyvenimo kredo nusakantį „Ežerai“. „Kaip smagu, kaip gera,/ Jei ką gera darai/ Šitai žemei, žmonėms, mūsų rytojui“, - skambėjo tvirtas poeto balsas.

K.Inčiūros 70-metis, kaip ir vėlesni jubiliejai, Vidugiriuose ir Troškūnuose buvo minimi jau be poeto. Tėviškėje I. ir A.Uzdrų šeima įrengė memorialinį kambarį. Jame kuklūs asmeniniai poeto daiktai, tarp jų ir A.Vienuolio K.Inčiūrai grįžus iš tremties padovanotas pilkšvas vasarinis paltas. Beveik visose K.Inčiūros mirties metinių paminėjimuose, be gausios Inčiūrų giminės, dalyvauja visos apylinkės žmonės. O kaip balsingai jie dainuoja tas „nuostabiausias žmonių dainas“, kiek daug poeto eilių moka ir svečiams deklamuoja! Daug žmonių į K.Inčiūros minėjimus susirenka ir Troškūnuose. Dabar čia jo vardu vadinama gatvė, jo vardo vidurinė mokykla. Juk jis vienintelis „anais laikais“ į susirinkusiuosius kreipdavosi ne šaltu „draugai“, o šiltai: „Mieli troškūniečiai, mano žemiečiai! Mielas jaunimėli!“ Giedru žvilgsniu, šiltais žodžiais poetas sugebėjo išreikšti nuoširdžius savo jausmus gimtojo krašto žmonėms, neretai besiilgintiems gero, švelnaus žodžio. Žinoma, K.Inčiūros meilė ir visa kūryba nėra parapinė. Jam rūpėjo ir visos tautos, visos žmonijos reikalai. Kartą jaudindamasis pasakojo, kad sostinėje tiek daug gerų renginių, spektaklių, o žmonių, ypač jaunimo, nedaug teateina, mažai stengiasi turtėti dvasiškai. Poetas, kol turėjo jėgų, visur lankėsi, visur skubėjo.

Gražūs, įspūdingi susitikimai su K.Inčiūra, o dabar – su jo kūryba sėja širdyse gėrį, kartu ragina įsidėmėti eilėraščio „Mozaika“ priesaką:

Dėk
į gyvenimo kūrinį
luitą, skeveldrą,
akmenį
dėk prie akmens,
jeigu išnyktum,
tatai, ką sukūrei tu,
liks ir gyvens.

Liks! Nes liko poeto eilės, dramos, apsakymai, atsiminimai, liko kambarys tėviškėje ir artimieji. Liko kapas Antakalnio kapinėse ir noras prie jo nusilenkti mylėjusio žmones Kazio Inčiūros šviesiam atminimui. Liko ir viltis, jog atsiras patriotiškai mąstantis leidėjas ir išleis dar laukiančius dienos šviesos kūrinius, ypač spaudos draudimo laikus vaizduojančią dramą „Vincas Kudirka“.

Ona BARTULYTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija