Atnaujintas 2004 gruodžio 22 d.
Nr.96
(1299)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kovos už laisvę kelyje

Janina SEMAŠKAITĖ

1955 metais lageryje D2.
Iš kairės: Leonas Butkus
ir Antanas Lukša

Lageryje D2 (iš kairės):
Jonas Rimša, Bronius
(pavardė nežinoma),
ukrainietis Vladimiras
ir Antanas Lukša

(Pabaiga. Pradžia Nr. 92, 94)

– Praėjo daug laiko, kol aš sužinojau tiesą, kaip žuvo brolis, – pasakoja Antanas. – Kai mane areštavo, tą patį birželio tryliktosios rytą, apie 4 valandą, traukiantis iš apsupties tėviškėje stribų buvo nukautas Jurgis. Dar studijuodamas ketvirtame kurse Jurgis buvo sulaikytas, bandyta jį užverbuoti. Brolis nepanoro tapti išdaviku, atsisakė jiems dirbti ir po kurio laiko, nuolat persekiojamas saugumo, jis ryžosi išeiti į pogrindinę veiklą. Gavo slapyvardį Piršlys. Padėjo leisti Tauro apygardos partizanų laikraštį. Tėvas, Simonas Lukša, enkavėdistų atvestas prie išdarkyto sūnaus kūno, žiauriai mušamas išprotėjo ir po trijų mėnesių neįsivaizduojamose kančiose mirė. Dėl enkavėdistų persekiojimo ir motina buvo priversta palikti namus, pradėjo slapstytis, septynerius metus gyveno pas svetimus. Iškentė sūnų žūtį, nors kiekvieną kartą su sūnų mirtimi, net išgirdusi žinutę apie juos, atrodė, jog miršta pati....

Susitikimas su brolių partizanų motina aiškiai nuvylė Antano budelius, nes po to jis jau nė žodžio ištarti negalėjo. Už tylėjimą buvo įmestas į karcerį. Nieko neužmiršo, laikas neištrynė karcerio naktų ir kankinimų siaubo.

– Masinius suimtųjų kankinimus tuo metu dažniausiai vykdydavo žydai-enkavėdistai. Jie nieko neklausinėdavo, nesiaiškindavo, tik sudaužydavo politinius kalinius iki mirties, iki sąmonės praradimo. Paskui užpildavo šalto vandens, gaivindavo ir laukdavo, kol sugrįš kankiniui sąmonė. Ir vėl viskas iš pradžios...

Niekas nežino, kokia didelė žmogaus širdis, kiek joje telpa gėrio ir blogio. Neužmiršo Antanas ir vieno rusų prižiūrėtojo gero veido. Slapta nuo enkavėdistų, kurių gal ir pats bijojo, jis per budėjimą atnešė kaliniui į karcerį kibiro dugne įpylęs tirštos sriubos. Rusas kuo galėdamas gelbėjo kalinio, pasipriešinusio sovietų okupacijai, gyvybę. Ar išgirdo tylų kankinio ačiū rusė motina, įkvėpusi sūnui gailesčio jausmą net priešui?

Neteko A.Lukšai po visų kančių susitikti su savo budeliu-tardytoju žydu Kaplanu, bet jo veido jis taip pat neužmirš.

Kaplanas tardymo kambaryje sėsdavo už stalo, paremdavo pliką galvą ir gėrėdavosi, net svaigdavo nuo kruvino reginio, žiūrėdamas, kaip jo parankiniai doroja suimtąjį. Kaliniui neprašnekus, nurodydavo, kokiomis dar neišbandytomis priemonėmis kalinį „į protą atvesti“ ir klausdavo: „Kalbėšit, Lukša! Dabar kalbėšit?“

Tardė Antaną ir vidaus reikalų ministras kruvinasis generolas Bartašiūnas. Klausinėjo apie gimnazijos, mokytojų seminarijos ir universiteto laikų draugus. Baigiantis tardymui staiga „pamatė“ Antano rankas su giliai raumenis prarėžusiais antrankiais. Paklausė tardytojo ruso Liniovo, kurio irgi labai žiauraus būta, ar kalinys ir kameroje būna su antrankiais. Liniovas sumelavo: „Ne“. Tada A.Lukša riktelėjo rusiškai: „Melas!“ Išsidavė, kad supranta rusų kalbą, nors buvo sakęs, jog nemokąs nė žodžio. Negalėjo nutylėti melo, nes nuo antrankių rankos greit būtų pradėjusios gangrenuoti. Bartašiūnas įsakė antrankius nuimti. Tikriausiai suabejojo: jeigu šitas vaikinas kankinimus iškentė, kas žino, ar žus lageryje? O jeigu nežus? Sugrįš, ar neteks vėl susitikti?

Negreit atsigavo rankos. Dar keli mėnesiai – ir teismas, po to – lageris. Dvidešimt penkeri metai nelaisvės ir penkeri tremties už tai, kad nepakluso okupantams.

Švedija net antrankius atsiuntė kaliniams sutramdyti. Be komunizmo idėjos ir gyvosios jėgos – beteisių žmonių, priverstų paklusti utopinei komunizmo beprotybei, Rusija nieko savo neturėjo. Jungtinės Amerikos Valstijos, pabūgusios komunistų invazijos, irgi vis dar siuntė Rusijai maisto produktus, kad tik komunizmo židinys nesiplėstų tolyn ir gilyn. Tačiau jis plėtėsi užgrobtų valstybių sąskaita ir netgi suklestėjo kalinių ir tremtinių darbu lageriuose. Pasaulis stengėsi nematyti, kaip trypiamos mažų tautų teisės, o galingų valstybių politikams jau neatrodė, jog dvidešimt penkerių metų lagerio nelaisvė už pasipriešinimą sovietų okupacijai – per didelė bausmė.

Po teismo A.Lukša buvo nuvežtas į Vilniaus Rasų persiuntimo punktą. Iš ten su grupe kalinių bandė pabėgti. Nuginklavę sargybinį ir atėmę iš jo kamerų raktus, sukilėliai skubėjo atrakinti gretimas kameras. Juos pastebėjo vakarienę nešiojantis kalinys ir paskelbė pavojų. Po kelių minučių enkavėdistai įsiveržė į kamerą. „Pamokę“ bėglius paklusnumo, surištus išvežė į Lukiškes, kur išsiskirstė po vieną į atskiras kameras. Dar keli mėnesiai kalinimo Lukiškėse ir A.Lukša išvežamas į Pečioros persiuntimo punktą, kur jau pirmomis valandomis teko susigrumti su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie iš atvežtų kalinių atimdavo maisto atsargas. Politiniams kaliniams teko patirti smurtą, kokio jokia vaizduotė nepajėgtų sukurti. Tačiau Rusijos KGB institucijų ir proletariato vadų sukurti lageriai buvo reali tikrovė ir nieko nestebino. Daugelis net fiziškai stiprių žmonių lageriuose palūždavo, nustodavo priešintis smurtui ir laukdavo tik mirties...

Klausantis A.Lukšos, mane stebina kitkas: kaip mūsų senasis kaimas per nepriklausomybės dvidešimtmetį sugebėjo išugdyti stiprias kovingas asmenybes, kurių dvasios okupantams nepavyko palaužti? Ir kaip per sovietmečio penkiasdešimtmetį sugebėjome prasigerti, pripratome vogti, kas po ranka pakliuvo, o dauguma net ir nelaisvės išmoko nejausti?

1948-aisiais A.Lukša, vežamas ir per Uralo kalnus varomas pėsčiomis į vadinamąją Pečioros 501-ąją statybą, pateko į 205-ąją koloną. Tai buvo pasmerktųjų mirčiai darbo kolona. Neapsakomai sunkios, nužmoginančios asmenybę darbo ir gyvenimo lageryje sąlygos privertė kalinius protestuoti. Vienas sukilimo organizatorių buvo partizanas kovotojas A.Lukša.

– Nuėjo praeitin kalinio dienos, gal ir nereikėtų jų prisiminti, – sako Antanas. – Tokio siaubo nemačiusiems sunku įsivaizduoti, kaip atrodė 205-osios darbo kolonos kaliniai. Statybos karjeruose, amžino įšalo žemėje, privalėjome iškasti gilias dviejų metrų gylio duobes, į kurias paskui dėdavome sprogmenis, ir po to išsprogdintą žvyrą bei akmenis išveždavo į geležinkelio statybos vietas. Sunkiausia būdavo iškasti duobes neturint nei tinkamų įrankių, nei aprangos. Šaltis ir pervargimas buvo nuolatinis palydovas. Bet mane ir čia lydėjo sėkmė: išlikau gyvas gruzino brigadininko dėka. Jis – buvęs mokytojas, gal todėl ir mane užjausdavo. Visų pagailėdavo. Kai kaliniai jau vos pajėgdavo gramdyti įšalusią žemę, o arti viršininkai neslankiodavo, jis liepdavo visiems sėdėti duobėse ir ilsėtis. Kalinys privalėjo dirbti, kol nukrisdavo, ir jį dar kvėpuojantį ar jau negyvą tekdavo iš duobės iškelti. Mūsų gruzinas ypač nemėgo bolševikų: vos pamatęs, kad kontrolės nebėra, leisdavo kaliniams atsigauti. O pats stebėdavo aplinką: pamatęs ateinantį viršininką, tuojau imdavo šaukti lakstydamas aplink duobes. O keikdavosi tik rusiškai: „Dirbti! Dirbti! – šaukdavo. – Jūs šiokie ir anokie!“ Po šito signalo, išgirdę keiksmus, vėl puldavome kapoti įšalusią žemę, gilinti duobes. Gaila, ne kiekviena brigada turėjo savo gruziną, buvusį pedagogą, kuris keikdavosi tik rusiškai.

Nepakėlę pragariško darbo ir gyvenimo sąlygų, kaliniai 1949 metais, prasidėjus šiltai trumpai vasarai, ėmė rengtis sukilimui. Susirinkome sukilimo lyderiai ir aiškinomės enkavėdistų garnizono darbotvarkę. Pasitarimai vykdavo naktį. Atrodo, viską numatėme, kad sukilimas pavyktų. Greta lagerio buvo gyvulių ferma. Planavome traukdamiesi po sukilimo paimti gyvulius ir pakeliui juos skersti maistui. Sukilimą turėjo pradėti pirmoji pamaina, dirbusi dieną, o tęsti jau antrosios pamainos kaliniai lagerio teritorijoje. Kėlė nerimą tik labai nedrausmingi „įstatymo įteisinti“ vagys, tačiau jų atsikratyti negalėjome. Beje, jie ir neišlaikė numatytos sukilimo drausmės. Nuginklavę sargybinius sukilėliai artinosi prie lagerio zonos. Triukšmavo, o tai iškart atkreipė budinčio sargybos bokštelyje kareivio dėmesį. Iš bokštelio paleista signalinė šūvių serija sukėlė garnizoną. Tuojau pat atskrido „kukurūznikai“. Pilotai skrido labai žemai ir iš kulkosvaidžių šaudė į bėglius. Visi, kurie pasitraukė toliau už lagerio teritorijos, žuvo neturėdami kur pasislėpti. Vietovė plika, retai augančiuose žemuose krūmokšniuose ir zuikis nepasislėptų. Aš tą dieną dirbau antroje pamainoje ir turėjau likti lageryje arba lagerio zonoje. Sukilimui vadovavo vienas iš organizatorių ukrainietis Sergejus Savčenko. Kaliniai, numalšinus sukilimą, skaudžiai nukentėjo.

Per sukilimą žuvo vienas ryškiausių ir energingiausių organizatorių ukrainietis Chilčenka. Jis save vadino „banderovcu“, priklausė Vakarų Ukrainos pogrindžio organizacijai ir buvo pasiryžęs kovoti prieš bolševizmą iki mirties. Žuvo ir jo bendražygis, taip pat priklausęs Ukrainos pogrindžiui, kalinys Jevtušenka bei kiti. Ukrainietį Jevtušenką pamenu kaip nepaprastai dorą, jautrų ir ramų žmogų. Chilčenka buvo gyvas, judrus, energingas ir stiprus vidutinio ūgio apsišvietęs vyras. Jis buvo vyresnis, gal 35-erių, galėjo turėti šeimą. Pasižymėjo ypatinga drąsa ir valios jėga. Gaila, labai daug rūkė. Gal buvo kilęs iš legendinių Dono kazokų? Nežinau, bet jo asmenybė darė didžiulį įspūdį – tai buvo laisvas žmogus, net nelaisvėje laisvas, kurio jokiomis grandinėmis niekam nepalaužti. Gaila, kad artimiau bendrauti mums nebuvo galimybių, o rengiant sukilimą kalbėjomės trumpai ir tik apie konkrečius veiksmus. Nors labai norėjome pasikalbėti iš širdies, artimiau susipažinti, tačiau po kruvinai sunkaus darbo jėgų užtekdavo tik iki guolio atslinkti...

Po sukilimo lagerio vadovybė nubaudė kalinius žiauriau nei tikėjomės. Mus pėsčiomis, blogai apsirengusius išvarė be takų, be kelių į drausmės lagerį. Už bausmę išvedė be apsauginių tinklelių. Ėjome susikibę penkiese, vienas kitą prilaikydami, ir kai debesys uodų apsėsdavo veidus, visi sutartinai krisdavome žemėn ir apsitrindavome uodus. Mus leisgyvius suvarė į baudos lagerį. Ten buvo tik palapinės, aplinkui pelkėtas vanduo, klampynė ir uodai. Gulėti teko ant šlapios žemės. Jau pirmą naktį trys kaliniai atsisveikino su šiuo pasauliu. Vieną sargybinis įmetė į gilią vandens duobę, kur jis ir mirė. Nežinau, kiek mūsų enkavėdistai-prižiūrėtojai dar būtų pasiuntę į mirties žemę, jeigu apie tai nebūtų pranešęs atitinkamoms Maskvos žinyboms felčeris. Greit atvykusi iš Maskvos komisija pakeitė lagerio administracijos vadovybę. Naujas viršininkas – kariškis, tarnavęs jūrų laivyne, stambus augalotas rusas nieko mūsų neklausinėjo, tik apsižvalgė ir, pakvietęs dešimt kalinių, išvažiavo. Laukėme, kas bus, nors nieko geresnio nesitikėjome. Tačiau karininkas sugrįžo atitempęs traktoriumi didžiules roges, pakrautas lentų. Pirmą kartą pamačiau įspūdingo pločio lentas – apie metrą. Taigi gultai be vargo buvo greit sukalti. Pagerėjo ir maistas. Maskvietis paaiškino, jog palapinėse gyvensime laikinai, tik kelis mėnesius. Nieko daugiau nežadėjo, tačiau supratome, kad bausmė už dalyvavimą sukilime mums baigėsi. Greit buvo įsakyta visus politinius kalinius iš 501-osios statybos išvežti. 1950-ųjų pavasarį visi atsidūrėme Taišeto lageriuose. Likimo dėka patekau į lagerį, kuriame dirbo japonų karo belaisviai. Čia turėjome ne tik gultus, bet ir menkus čiužinius bei patalynę, barakai buvo šildomi. Tačiau Taišeto lageryje dirbau neilgai.

Ėjo 1951-ųjų vasara. Mane kartu su kitais politiniais kaliniais išvežė į Magadano sritį, Kolymos lagerius, kurie buvo neseniai įkurti, taip pat šiek tiek šildomi. Atvykus pasitiko politinis kalinys Vytautas Buzas, mano jaunystės dienų draugas kaunietis, irgi susijęs su pogrindžio veikla. Vytautas buvo geras specialistas, gerbiamas brigadininko uzbeko Guldaševo, kuriam leidus priėmė mane į savo brigadą.

Kolymoje dirbau amerikiečių pastatytame fabrike Nr. 3, kur gravitacijos būdu iš rūdos buvo išgaunamas brangesnis už auksą metalas – kosteritas, naudojamas neperšaunamoms tankų dalims gaminti. Laisvi šiame fabrike dirbo tik administracijos darbuotojai ir pamainų viršininkai. Visi kiti – politiniai kaliniai.

Kaip tik tuo metu suaktyvėjo šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir JAV. Kažin ar žinojo JAV politikai, kas ir kam buvo gaminama jų pastatytame fabrike? Pasibaigus rūdos ištekliams, fabrikas Nr. 3 buvo uždarytas. Lagerio kaliniai etapu išvežti į Susumano rajoną, į šiluminės elektrinės D2 statybą.

Kolymoje veikė kalinių pogrindinė organizacija. Iš karto buvau įgaliotas lagerio pogrindžio vadų sekti žinias, klausytis, kas vyksta pasaulyje, ir pasidalyti radijo naujienomis su kaliniais. Dirbau zonoje tvarkant priešgaisrinės apsaugos įrenginius, o po darbo padėdavau kino mechanikui.

Inžinierius elektrikas Jurgis Paulionis slapta atnešė į zoną radijo aparatą. Po kino aparatine rūsyje įtaisiau slaptavietę – dėžę, įkastą smėlyje, kur slėpdavau radiją. J.Paulionis buvo gabus, energingas žmogus ir mums labai reikalingas elektrinės D2 statybos darbuose. Niekas jo neįtarė dėl pogrindinės veiklos.

Klausydavausi žinių rusų kalba, pasitardavome su kaliniais, ką žada naujienos, tačiau viltis grįžti į Tėvynę atsirado tik tada, kai nusibaigė „tautų tėvas“ Stalinas. Po metų lagerius pradėjo lankyti iš Maskvos atsiųsti aukšto rango kariškiai ir aiškinti mums Stalino „klaidas“. Pamenu, kai Stalinas nusigalavo, į lagerį atskubėjo vietinis politrukas ir liepė pagerbti didžiojo vado atminimą. Kaliniai vieningai pasiuntė jį velniop ir politrukas išėjo neįvykdęs savo misijos. Tačiau išėjo jau nebegrasindamas mūsų sušaudyti. D2 elektrinės statyboje teko dirbti su zonos komendantu karininku Savčenko, kuris politiniams kaliniams suteikdavo vilties, jog mes dar sugrįšime namo. Nekantriai laukėme žadamo bylų peržiūrėjimo ir perteisimo. Pamažu kalinius pradėjo paleisti.

Lageryje liko jaunystės metai, buvo palaužta sveikata, teko iškentėti didžiausią pažeminimą ir panieką, kančias ir nuovargį, tačiau mieliau atsimenu tas dienas, kai susipažinau su įvairių tautybių kaliniais, kurie nepasidavė smurtui ir kovojo, atrodytų, visai neįmanomomis sąlygomis. Jų veidų niekada neužmiršau...

Po devynerių su puse metų, iškentęs šaltį, badą, vergiško darbo kančias Rusijos lageriuose, A.Lukša grįžo į tėvynę. Jau mėnuo, kai buvo sugrįžęs iš tremties ir brolis Vincas, pirmosios tėvo santuokos sūnus. Rado broliai nusiaubtą tėviškę, prislėgtus žmones. Apverkusi sūnų žūtį, vyro mirtį, motina, kasdien budėjusi prie lango, rymojusi prie kelio į namus, vis dar laukė sugrįžtančio sūnaus Antano. Tik džiaugėsi neilgai... Mirtis jau budėjo prie senolės durų: motina sunkiai sirgo kraujo vėžiu.

Ir džiaugsmas sugrįžus, ir skausmas lydėjo Antano kelią į gimtuosius namus.

– Atvažiavau į Mauručių stotelę vidurnaktį. Į namus penkis kilometrus ėjau pėsčiomis. Nors būdamas lageriuose labai retai, tik per seserį Mariją gaudavau kokią nors žinutę iš Lietuvos, jau žinojau, kad liūdesio tėviškėje daug... Vis tiek ėjau namo laimingas, vedamas vilties, kad po klajonių ir vargų gyvensiu savo tėviškėje. Netoli namų išgirdau laukuose burzgiant traktorių. Aušo rytas. Žinojau, kad brolis Jurgis krito pašautas už kluono, rugių lauke, ir buvo mirtinai nukankintas. Susikaupiau, suklupęs pasimeldžiau. Aš namie! Gimtinės oro ir duonos mano šalyje niekada netrūko tiems, kas mylėjo žemę. Gyvensiu! Šiltą liepos rytą pasibeldžiau į namų duris. Atidarė mama. Išsekusi, pavargusi, maža ir silpna mano išdidi motina, mūsų namų siela ir didžioji meilė! Paėmiau ją ant rankų lengvutę, pravirkusią ir įnešiau į kambarį.

Gyvensim, mama, gyvensim! Rytą išėjau aplankyti sesers Marijos.

Žmonės, kuriems neteko palikti gimtosios pastogės ir Tėvynės, vargiai supras Antano jausmus sugrįžus.

– Pirmasis mane aplankė kaimynas Alfonsas Černeckis ir pasiūlė priregistruoti, nors tuo metu lietuviškos, jau sovietų valdžios sprendimu buvusiems kaliniams nebuvo leista apsigyventi savo tėviškėje. Alfonso pakviestas pradėjau dirbti Kaune, mažame fabrikėlyje, kur gamino guminius batus. Žmonėms visada reikia padėkoti geru žodžiu už žmogiškumą, kad ir kas jie ir kokie būtų: už tai, kad po tremties likau gyventi su artimais žmonėmis, esu dėkingas Černeckiui. Taip prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas.

Kol Antanas Kolymoje kartu su šimtais nuteistųjų politinių kalinių gamino už auksą brangesnį metalą nepasotinamos Sovietų Sąjungos ginkluotei, kovoje už laisvę krito daug jo bendražygių ir dar du broliai. 1947 metais, didvyriškai apgynęs partizanus, laikančius egzaminus puskarininkio laipsniui gauti, žuvo Stasys Lukša, o 1951-ųjų rugsėjo 4 d. ir J.Lukša-Daumantas.

Lukšų giminaitė Albina Vilkaitė-Pinkevičienė, trumpą laiką buvusi Juozo ryšininkė, su didele meile atsiliepia apie brolius ir visą Lukšų šeimą, jų meilę, supratimą ir užuojautą vienas kitam: „Kai J.Lukša grįžo iš užsienio ir rengėsi rezistencijos darbui Lietuvoje, mes buvome susitikę. Pirmiausia Juozas prisiminė motiną ir brolį, apgailestavo, kad pats negali užeiti į namus, nes buvo ypatingai sekamas enkavėdistų. Tada Juozas manęs paprašė, kad aplankyčiau motiną ir perduočiau šiek tiek pinigų. Ilgai patylėjęs pasakė: „Albina, jeigu žūčiau, žinok, kad užsienyje esu apdraudęs gyvybę. Jei atsitiktų blogiausia – jūs visi būsite aprūpinti“. Daug metų prabėgo, o šito susitikimo nepamiršau. Ir Antanas, vos sugrįžęs iš lagerio, vos pradėjęs dirbti, dar pats nespėjęs atsigauti po patirtų vargų, jau tapo visų giminaičių parama ir paguoda. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aš pasiūliau Antanui ieškoti brolio Juozo gyvybės draudimo pinigų, bet jis nenorėjo. Numojo ranka... Gal ir be reikalo. Tai jo teisė. Tačiau Antanas visada labiau brangino dvasines vertybes gyvenime ir žmoguje. Pagautas atgimimo euforijos, negalvojo apie materialinius dalykus. Nors šiuo metu vyriausiai Lietuvos kartai labai praverstų materialinė parama. Žinau – jam nebuvo lengva, bet visada stengėsi kiek ir kuo galėdamas padėti kitiems. Antanas visada buvo ir liko kovotojas už tiesą, už laisvę žmogų ir tautą. Tuo broliai Lukšos buvo panašūs“.

Sugrįžęs į tėvynę, A,Lukša vedė, užaugino dukrą ir sūnų, Dalia baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, sūnus Kęstutis – kalnakasybos ir kelių inžinieriaus specialybę įgijo tuomečiame Leningrade.

Tautos atgimimo metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A.Lukša ėmėsi didžiulės organizacinės veiklos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, rūpinosi partizanų atminimo įamžinimu. Jam padeda šeima, vaikai sušildo meile ir dėmesiu.

Paklausiau Dalios, ką ji norėtų pasakyti tėvui ir apie jį.

– Noriu padėkoti tėčiui už gyvybę, už tai, kad esu, už jo begalinę kantrybę mokant mus to, ko neįmanoma išmokyti vien tik žodžiais. Mums su broliu iš vaikystės buvo įdiegtas noras padėti žmogui: diena ar naktis, įmanoma tai ar ne – visada stengtis padėti. Tokias moralės normas, gyvenimo nuostatas bendraujant su žmonėmis mums įdiegė tėvas ne draudimais ir pamokymais, visa tai mes jautėme iš jo darbų, elgesio ir pagarbos žmogui. Iš tėvų mokėmės skirti tiesą nuo melo. Tai buvo svarbu jaunystėje, tai svarbu ir dabar, jau suaugus. Mus stebina tėčio humoro jausmas ir jaunatviškumas. Jo energijos, atkaklumo užbaigti kiekvieną pradėtą darbą gali pavydėti net jauni. Matau, kartais tėvą skaudina pernelyg didelis pasitikėjimas žmonėmis, ypač tada, kai žmogui atiduodama šiluma ir pagarba, o šis atsako melu – blogiausia iš žmogiškų silpnybių. Tada man būna jo gaila: pavargusio nuo daugybės reikalų ir nelengvai darbe sprendžiamų problemų, nuo viso to, kas gal ir ne jo pečiams pakelti. Tačiau nė nebandyk tėčiui priminti apie poilsį...

Kažin ar kiekvienas tėvas girdi panašią padėką iš savo vaikų. Klausydamasi Dalios žodžių apie tėvą, mąsčiau, jog didvyrio vardą beveik visada lydi žūtis teisingoje sunkioje kovoje. Ne mažiau tvirtybės reikėjo išgyventi smurto ir melo sovietmetį, išlikti humanistu. A.Lukša buvo priverstas dešimt metų gyventi lageriuose, kur nebuvo šventų dalykų. Tačiau jis išlaikė kilniausius moralės bruožus ir sugebėjo juos ugdyti vaikuose. Tai ir yra ta nematomoji graži asmenybės pusė. Žinau – atsisveikinsime trumpai bendravę, ir jis vėl sugrįš prie kasdienių organizacinių rūpesčių, prie baigiamo Lietuvos istorijai darbo. Kovotojas už laisvę ir tiesą A.Lukša nebūtų galėjęs ramiai gyventi, nepadaręs ar nebaigęs to, kam paskyrė gyvenimą ir kuo tikrai tikėjo. Tikiu, kad tik laikas ir nepriklausomybės metais gimusi karta įvertins jo darbus, žavėsis ir mokysis nepalūžti, kovoti iki pergalės.

Buvusiam partizanui suteiktas dimisijos kapitono laipsnis, 2001 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų Savanorių medaliu. 2003-iaisiais – Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

A.Lukša tarsi įkūnija dvi mūsų tėvynės okupacijas išgyvenusią kartą – kovotojus, kurie, vedami savo laiko idealų, išėjo į nelygią kovą, nes nenorėjo ir negalėjo gyventi kitaip. Nuoširdžiausias ačiū jiems už tai, kad šiandien mes dar esame pasaulio žemėlapyje, pažymėti žalia Lietuvos širdele.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija