Atnaujintas 2004 gruodžio 24 d.
Nr.97
(1300)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Atsiveja blizgučiai

Vis dar neįprantame prie per ankstyvo Kalėdų šventimo. Gatvėse nėra Advento: ten puoštis pradedama ne tik Kalėdų nesulaukus, bet net Adventui gerai neprasidėjus. Prie to jau beveik pripratome. Gatvė yra gatvė, ir jai neprivalomas sakralumas. Kad pastaruoju metu gatvė įžengė į šventorių – dar būtų pakenčiama, bet jau ir į bažnyčią – tada darosi nejauku. Gatviški blizgučiai, žalios ir sidabro spalvos dirbtinės eglės ir burbuliukai – iki pat altoriaus. Tai yra blogai. Gerai, kad nors pasiekus altorių aplinka nurimsta, ir presbiterijoje dar viskas kaip bažnyčioje per Adventą. Tie, kuriuos blaško blizgučiai, gali eiti arčiau altoriaus ir ten susirasti padorų sakralios erdvės kampelį.

Ir nesakykime, kad ankstyvi papuošalai ir linksmybės yra iš Vakarų. Vakarai ne visada yra geras pavyzdys. Ten krikščionybės saugotojai senokai ne jai, o žmonių įgeidžiams pataikauja, tad krikščionybė ten ir neklesti. Neseni to neklestėjimo pavyzdžiai mums gerai žinomi: ir nekrikščioniška ES Konstitucija, ir nepasitenkinimas Roku Butiljone. Tikriausiai ir ten prasidėjo nuo mažesnių dalykų: nuo kokių nors pataikavimų gatvei ir ją į šventą vietą įsileidus. Jai pataikauji, ir ji nerimsta, jai niekada negana, iki pat tikėjimo niekur neįsileisti.

Taip ir mes dabar: vieni džiaugiamės, kiti liūdime dėl blizgučių, ne visai vietoje esančių. Vakarai čia niekuo dėti. Mes patys galėtume nedžiūgauti. Nors yra įmanoma sakyti, kad ir mes, ir senieji žmonės laukė Išganytojo, žinodami, kad Jis tikrai ateis. Kitaip būtų nepatikėjimas pažadais. Patikėjusiesiems neliūdna, tad ir galima laukti linksmai, o ne atgailaujant ir susikaupus. Pirmyn, blizgučiai, iki pat altoriaus, nes ir mes norime paviršutiniško linksmumo.

O iki kur jau jie atėjo taip arti, galima patiems apsidairyti.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija