|
Raskila, raskilėlė
Nuo sovietmečio svetimkūniais apkaišytuose Kėdainiuose susibėgo kėdainiškių sukviestos raskilos ir rasakilos dainuojantys ir grojantys sambūriai, pasirinkę sau šitos kuklios pievų žolelės vardą. (Kas vadina lietuvius nesvetingais, netolerantiškais ar net keistu vardu nacionalistais, galima būtų spjauti delnan: viena netoli kitos Kėdainiuose stovi bažnyčia, reformatų kirchė, cerkvė ir buvusi sinagoga. Taigi per savo toleranciją ir kentėjom nuo svetingai priimtų ar įsibrovusių svetimšalių, ir patys jų buvome tremiami arba nuo jų buvome priversti bėgti.)
Bet ne apie tuos svetimšalius dabar kalbėsime. O apie raskilas.
Išėjo scenon lieknos, aukštos moterukės, ir sušilo širdis nuo malonios, muzikaliai išdainuotos dainos. Kai šalis verčiasi volais, ausis užsikimšdama nuo miestų ir kaimų erdvę dusinančių dainų, sklindančių iš fonogramų ir vis kartojančių lyg užsikirtusi plokštelė tuos pačius žodžius: Aš tave myliu arba Ne, nemyliu (tuo pat metu pusnuogei dainininkei ar dainininkui strapaliojant iš kairės dešinėn), apie kokią kultūrą tada kalbėti? Kokioj mumba-jumba genty, varant šamanišką transą, iki nukvakimo kartojant užkeikimo žodžius, atsirado keistas žodis dainuoti gyvai, tarsi negyvėlis galėtų dainuoti? Labai liūdna, kad net ir į bažnyčias skverbiasi toks giedojimas: mojuojant rankomis ir kartojant, kad šventas, bet vis tuos pačius žodžius kartojant mažiausiai septynis kartus pagal žydų magišką skaičių.
Taigi prisiūžus ausis nuo aušros iki sutemos nemuzikinės muzikos, širdis nudžiugo šioms juodoms gulbėms užtraukus tikrą dainą: susidainavimas, a la cappellinis tikslumas suteikė viltį tikėti, kad lietuvaitės dar moka dainuoti ir savo vaikus išmokys. Tačiau bėda su etnografinių ansamblių vadovais. Nežinia, kokių vadovų paakinti, žmonės, užmiršę, kad turi gražius balsus, tuose ansambliuose pradėjo bliaute bliauti kuo storesniu ir garsesniu balsu, tuo mat folkloriškiau. Toli gražu ne taip. Kaimo žmonės sakydavo: Štai tie tai dainuoja, o tie - tik bliauna. Kažkodėl subliuvo dauguma ansambliečių ir net vaikus tokiuose ansambliuose surikdė senių ir veršių balsais: jiems dainuojant skardžias piemenėlių daineles būdavo gūdu klausytis. Dar ir dabar neišnyko tokia mokykla: mat tarp vadovų būta ir miestiečių, kurie gyvo, senojo kaimo dainavimo nebuvo nė girdėti girdėję. Taigi pradžiugau, kad nežuvo dar daina. O tos lakštingalos ne iš Kauno, net ne iš Panevėžio iš Miežiškių miestelio netoli Ramygalos! Dar džiugiau, kad iš to pulko tik trys turinčios muzikos rašto pažinimą, o dainavo visos, lyg būtų profesionalės.
Pradžiugino ir grojimas paprasčiausiu malkų pjūklu iš Jonavos. (Žmonės šiaip sau žodžiais nesimėto sakydami, kad geras muzikontas ir in keptuvės pagrajina.)Kad drabužių kočėlą galima naudoti vietoj kokio nors muzikos instrumento, tai įpratome, bet šitokia grojimo išmonė pjūklu retoka, ir ne bet kas gali tokiu mokėjimu pasipuikuoti.
Daineles, kaip rasos lašelius, ant savo lapelių subirino raskilos iš Kėdainių, Jonavos, Biržų, Miežiškių ir Vilniaus. Dar smagu gyvent, nors dažnai ir skurdžiai, kai lietuvis dar tebedainuoja
Irena BRAŽĖNAITĖ
Kėdainiai
© 2004 "XXI amžius"
|