| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Žiburių kryžiai mena kruviną praeitį Elena BAZINIENĖ
Prie atokaus miško prigludęs senas šviesaus pavadinimo Žiburių kaimas. Čia negirdėti įprasto mašinų ūžesio, tik rudenį vienur kitur pamatysi pririštą gyvulį, ramiai rupšnojantį sultingą pamiškės žolę. Ties senolės Apolonijos Jankevičienės sodyba boluoja tvirtas kryžius, gražiai prižiūrimas, vasaromis paskendęs įvairiaspalvių gėlių jūroje. Nevietiniams jis primena, kad šis laukas ir miškas ne visuomet alsavo ramybe. Užrašas ant kryžiaus išduoda jo paskirtį: Jonas Jakutis (1923), Stepas Norkus (1926), Antanas Jokubauskas (1924), Stasys Jukna (1923), Juozas Kaminskas (1901). Lydžio rinktinės Saturno būrio partizanams, 1945 m. žuvusiems kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Kad partizanų žygis nenueitų užmarštin, atgimimo metais artimųjų rūpesčiu iškilo šis kryžius. Tačiau žuvusių partizanų amžinojo poilsio vieta ne Žiburiuose - nuo čia prasidėjo jų kelias į mirtį. Kovotojų už laisvę kauleliai trūni už keliolikos kilometrų - didžiuliame lauke ties Batakiais. Praeitų metų rudenį, kaip ir kasmet, žuvusiųjų artimieji, jau garbaus amžiaus žmonės, dauguma perėję Sibiro pragarą, žiūrėję mirčiai į akis, išgyvenę pokario siaubą, susirinko drauge bendrai maldai, kad atgaivintų širdis jaunystės prisiminimais, kad pasimelstų už žuvusiuosius, susitiktų su gerais bičiuliais, panašaus likimo broliais. Užpernai toks susitikimas įvyko Batakiuose, pernai - Gaurės parapijoje. Šv.Mišias už tėviškės laukuose žuvusiuosius aukojo klebonas kun. J.Kusas. Prisiminti žuvusį brolį Joną iš Kauno atvažiavo Antanas Jakutis su šeima. Pasimelsti už brolį Antaną iš Jurbarko atvyko Bronius Jokubauskas su žmona. Tauragiškis Jurgis Norkus prisiminė žuvusį brolį Stepą. A.Jankevičienė ir jos šeimos nariai meldėsi už žuvusį brolį Vytautą bei tėvelį - Sibiro tremtinį Domininką Aleksą. Pasibaigus šv.Mišioms, mašinų virtinė nusidriekė Žiburių pusėn. Kryžius pražydo gėlėmis, supleveno žvakių liepsnelės, susikaupę žuvusiųjų artimieji tarė bendros maldos žodžius. Po apeigų A.Jankevičienė atvykėliams svetingai atvėrė savo namų duris. Ilgas stalas ir gausios vaišės rodė, kad šie namai ilgai laukė tos dienos, kad šiam susitikimui iš anksto buvo kruopščiai rengtasi. Daug yra mačiusi senoji Apolonijos seklyčia. Praūžus karo audrai, naktimis čia lankydavosi Lietuvos partizanai. Apolonija, jos brolis Vytautas ir tėvelis buvo jų ryšininkai, platino pogrindinę spaudą, kurią gaudavo iš Eržvilko. Šios moters gyvenimas nuo ankstyvos jaunystės perpildytas netekčių, praradimų skausmo. Ji pasakoja, kad tėvas D.Aleksas (1893-1960) buvo kilęs nuo Eržvilko, 1918 metų savanoris, dalyvavęs kovose už Lietuvos laisvę ties Virbaliu, Vilniaus krašte. Mūšyje buvo sužeistas. Iš karo grįžo su apdovanojimais. Buvusiam Lietuvos savanoriui valdžia Žiburiuose paskyrė vienuolika hektarų išsvajotosios žemės. Atvažiavo, kūrėsi, augino šeimą ir su didele viltimi bei tikėjimu žvelgė į ateitį. Domėjosi Lietuvos gyvenimu. Ir pats buvo aktyvus Gaurės parapijos šaulių būrio narys. Domo brolis buvo prieškario Lietuvos Seimo narys. Kūčių vakarą, kai prie balta staltiese užtiesto stalo susėsdavo visa šeima, tėtis prisimindavo savanorio gyvenimą ir visuomet didžiuodavosi gimęs lietuviu, to paties mokė ir savo vaikus. Tačiau tada jis nenujautė, kad sėlina dar viena okupacija - dar žiauresnė, pareikalausianti mylimo sūnaus Vytauto gyvybės, o ir pats patirs pažeminimus ir kankinimus Tauragės šubertinėje, vėliau - Sibiro kančias Pečioros spec. lageriuose. Antrasis pasaulinis karas artėjo prie pabaigos, o Lietuvos laisvė jau buvo palaidota. Ankstyvą 1945 m. kovo 17 d. rytą, tėvo Domininko gimimo dieną, Gaurės stribai į namus atvedė ginkluotus rusus. Tėvą areštavo ir išvežė į Tauragės šubertinę. Tuo pačiu metu kartu su juo areštavo kaimyninio Milgaudžių kaimo ūkininką Petrą Puišį. Namai liko be šeimininko. Artėjo pavasario darbai. Išvežtą tėtį stengėsi pavaduoti šešiolikmetis sūnus Vytukas. Kiek galėdama jam talkino sesutė Apolonija. Likusi be vyro, mama labai išgyveno, verkė, nes šubertinės pavadinimas širdyje sėjo skaudų nerimą. Baigėsi pavasaris, prasidėjo vasara, tačiau tėvas į namus negrįžo. Artinosi baisioji tragedija. 1945 m. rugpjūčio 8-ąją sesutė Apolonija su broliu Vytautu plušo lauke, tvarkė kviečių derlių. Buvo šilta diena, jokio vėjelio. Nuo miško pusės pasigirdo artėjantis, tiesiog kurtinantis šaudymas. Spėjo tik pamatyti iš miško išbėgusius partizanus. Jauni vyrai bėgo pro pat dirbančiuosius. Abu išsigando, nes partizanai buvo čia pat, o nuo miško juos vijosi okupantai. Apolonija suprato, kad šie jaunuoliai bėga iš apsupties. Vaikinų veidai buvo suodini, bylojantys didelį susirūpinimą ir nuovargį. Šaudymas nesiliovė. Brolis ir sesuo atsidūrė šūvių ugnyje. Apolonijos akyse sukniubo brolis Vytautas. Iš galvos jam sunkėsi kraujas. Sesuo išsigando, ir tik vėliau pamatė, kad per riešą iš peršautos jos rankos sunkiasi kraujas. Brolis sunkiai dejavo, prarado sąmonę, o prieš rytą mirė. Reikėjo gelbėti Apoloniją. Naktį kaimynų piemenukas su arkliais ją išvežė į Tauragės ligoninę. Brolio laidotuvėse ji nedalyvavo. Vytautą laidojo Gaurės kapinėse vienintelė mama ir kaimynai. Apie sūnaus žūtį tėvui pranešė Gaurės žmonės, lūkuriuodami prie šubertinės, tikėdamiesi pamatyti areštuotuosius. Mačiusieji namiškiams pasakojo, kad, išgirdęs žinią apie sūnaus žūtį, kameroje tėvas klūpojo visą naktį, meldėsi ir verkė. Po savaitės, 1945 m. rugpjūčio 15-ąją, D.Aleksą iš Tauragės, nesudarę bylos, išsiuntė į Pečioros spec. lagerius. Ten, patirdamas sunkius išbandymus, alkanas ir sušalęs, sunkiai dirbo, nieko nežinodamas apie artimuosius. Žinojo viena: jo įsitikinimų ir meilės Lietuvos žemei priešas neišraus. Į Žiburius D. Aleksas sugrįžo 1948 metų vasarą paliegęs, be sveikatos, širdyje slėpdamas neapykantą okupantams, kurie nuskriaudė jo Tėvynę, jo šeimą, jį patį. Tik įžengęs į namus, tėvas sužinojo visas sūnaus žūties aplinkybes. Dėl to labai išgyveno, nes sūnų labai mylėjo. Žūties vietoje pastatė medinį kryžių ir vakarais eidavo prie jo pasimelsti. Tačiau medinis kryžius nuo lietaus ir žvarbių vėjų sutrešo. Jo vietoje tėvas išmūrijo iš cemento tvirtą, pakeliantį visas gamtos negandas kryžių, kuris už Apolonijos kluono šiandien tebestovi tvirtai. Tėvo seniai nebėra. Mama irgi iškeliavusi Amžinybėn. Vienintelė Apolonija mena sunkias pokario negandas. Šiandien ji su vaikaičiais ir provaikaičiais ateina prie šių kryžių pasimelsti, pasakoja tragišką šeimos istoriją, kurios neįmanoma pamiršti. D.Aleksas buvo tautos patriotas ir gerai suprato, kad dukters gyvenimas nebus saldus vien dėl to, kad ji turi tėvo pavardę. Vaikeli, tekėk, pakeisk pavardę, kitaip tau bus sunku gyventi okupantų santvarkoje, - sakydavęs jis. Paklausiusi tėvo, Apolonija anksti ištekėjo ir todėl išvengė Sibiro. Sunkūs jaunystės prisiminimai, artimų žmonių netektys iškyla prieš akis, jų neįmanoma pamiršti. Susitikus su brangiais žmonėmis, pasidalijus bendrais išgyvenimais, širdyje palengvėja. Pasakodama savo išgyvenimus A.Jankevičienė rodo svečiams virš lango kabantį kryžių. Tai visų pokario metų liudytojas - šeimos relikvija. Išeidama Amžinybėn, Apolonijos senolė prašė jį saugoti, kad Šventoji Dvasia globotų namus. Ir globoja. Šiandien Apolonija džiaugiasi, kad gyvena ne viena. Į tėviškę gyventi sugrįžo jos dukra su šeima. Lietuvos atgimimas šios moters širdį užtvindė džiaugsmu. Kai duris atvėrė slaptieji archyvai, A.Jankevičienė viena pirmųjų skubėjo susipažinti su tėvelio D.Alekso kaltinamąja byla. O joje - vienas kaltinimas: Nusistatęs prieš tarybų valdžią... Tą dieną Apolonija buvo laiminga - jos namuose viešėjo panašių išgyvenimų patyrę žmonės. Visi jie dalijosi savo prisiminimais. Netrūko kalbų apie šiandieninį gyvenimą ir rūpesčio dėl ateities. Pabuvę kartu, pasivaišinę, žilagalviai kilo nuo stalo, o jų akyse kirbėjo klausimas: Ar sulauksime kito susitikimo? Ir visi tarsi susitarę atsakė: Jei Aukščiausiasis tęs mūsų kelionę žemėje, būtinai susitiksime. O prie A.Aleksaitės-Jankevičienės sodybos ir toliau rymos du kryžiai. Vienas budės kritusių Lietuvos partizanų atminimui, kitas ateinančioms kartoms liudys žuvusio mylimo brolio atminimą. Kiekvieną pavasarį Apolonija rūpestingai čia sodins gėles ir vakarais ateis sukalbėti maldą. Du kryžiai saugo šių namų ramybę ir rimtį. Likusi viena namuose, A.Jankevičienė vėl prisimena jaunystę, praeitį. Taip gimsta jos mintyse eilės, suvilgytos liūdesio ašaromis. Tauragės rajonas
Žuvusiam broliui Vytautui
Septyniolika metų žydėjai Lyg bijūnas sodyboj tėvų. Lengvais žingsniais braukei ryto rasą, O dieną šitiek laukė darbų!
Maudei žirgus Agluonos upely, Glaudei galvas prie savo širdies. Prie krūtinės segei rūtos šakelę Ir laukei šviesesnės ateities.
O Tėvynė dejavo ir blaškės Okupantų vergijoj žiaurioj. Kalėjime tėvas kalėjo, Tu sakei: Lietuva - tai šalis kankinių.
Vakarais suklupom bendrai maldai, Prašėm Dievo pagalbos brangios. Miško broliai kovojo ir žuvo - Tu sakei: Lietuva - tai šalis ąžuolų.
Buvai augalotas ir tvirtas, Sėjai, pjovei ir lauką arei. Laukei grįžtančio kalinio tėvo, Verkiančią mamą švelniai raminai.
Apsupti partizanai kovės Prie mūsų sodybos žalios. Tu buvai lauko brolis - Stribai laukė gyvybės jaunos.
Visi jūs užgesot lyg žvakės Tėviškės mūsų laukuos... Tu žuvai kartu su miško broliais - Verkė žemė brangios Lietuvos.
Nesulaukei tu grįžtančio tėvo, Tėviškė skendo kraujuos. Žvengė prie vartų žirgeliai, Laukė tavo glamonės švelnios...
Šį eilėraštį A.Jankevičienė perskaitė tą dieną jos seklyčioje susirinkusiems bičiuliams.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |