Atnaujintas 2005 sausio 7 d.
Nr.2
(1303)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kas pasimokys iš svetimų klaidų?

Mes visi žinome, kad apie mirusįjį galima kalbėti tik gerai arba nieko. Aš šį sykį tikrai nusižengsiu, bet gal nors vienas, mėgstantis šitokį gyvenimą, susimąstys.

Moteris, apie kurią šiek tiek papasakosiu, žuvo avarijoje prieš penkerius metus. Ji buvo verslininkė, graži moteris… Kaip ir dera katalikei, ji tuokėsi su Dievo palaiminimu. Deja, ta santuoka truko trumpai. Ir tuomet jos gyvenime atsirasdavo vienas, antras, trečias vyriškis. Nė vieno nerado, kuris jai tiktų. Ji mėgo palaidą gyvenimą, įvairias kompanijas, nevengė stikliuko. Labai norėjo, kad Dievas jai dovanotų vaikelį, bet jo taip ir nesulaukė. Jos tėvai būtų auginę vaikutį. Ji sako, jog Dievas ją nubaudė, kad nedavė nė vieno vaikelio.

Jos laidotuvės buvo didžiulės, begalės gėlių, žvakių, vainikų, pastatytas prašmatnus paminklas. Atrodo, viskas toliau teka įprasta vaga, laikas gydo žaizdas. Tėvukai seni, pasiligoję, nebepajėgia sutvarkyti dukrelės kapo. Sena motina drebančiu balsu sako:

- Negera, nedora buvo mano dukra.

Juk yra vyrų, su kuriais ta moteris gyveno. Ar nėra nė vieno kiek padoresnio, kuris palinktų sutvarkyti kažkada buvusios brangios moters kapą? Labai gerai, jei koks svetimas žmogus kiek aptvarko. O dažnas ištaria: „Nelaiminga buvo moteris…“

O aš galvoju, ar ne pats žmogus kaltas, kad pamėgsta šitokį gyvenimą. Juk jei turi atliekamų pinigų, sušelpk, kam trūksta duonos, kas neturi už ką nusipirkti šiltesnio drabužio…

Atsistoju prie tos jaunos moters kapo ir mąstau. Gal iš jos gyvenimo klaidų pasimokys bent vienas, gal susimąstys, kad taip gyventi negalima. Ir kas baisiausia, kad kapas piktžolėmis apaugęs. Dažnai sakoma – koks gyvenimas, tokia ir mirtis. Apie tai, kad koks vyras už ją melstųsi, negali būti nė kalbos. Tik tėvai meldžiasi už savo paklydusią, mirusią dukrą. Motina sako, kad verkė, kai matė paklydusią dukrą, o dabar abu tėvai rauda, nes dukra mirė be Dievo. Senutė motina išprašė kunigo, kad leistų jos palaikus įnešti į bažnyčią. Bet ar nuo to kas pasikeitė? Reikia gyventi taip, lyg rytoj mirtume.

Ieva S.

Akmenė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija