Atnaujintas 2005 sausio 7 d.
Nr.2
(1303)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Jėzaus krikšto ypatingumas

Šį sekmadienį, kai švenčiame Kristaus krikštą, Evangelija byloja apie šv. Joną Krikštytoją, kuris (atėjusiam pas jį krikštytis Dievo Sūnui) sako: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!” (Mt 3, 14). Atrodo, Jonas vadovaujasi teisinga logika: kam Dievo Avinėliui reikalingas krikštijimasis su nusidėjėliais Jordano upėje, jeigu Jis yra pati dangiško tyrumo nuolat besiveržianti versmė?

Tačiau dieviškoji tiesos jėga kartais ima ir sulaužo įžvalgius, bet ne itin plačius žmogiškojo samprotavimo rėmelius, idant žmogaus protas besąlygiškai paklustų Viešpaties Dievo „kvailybei“, kuri yra nepalyginti išmintingesnė ir galingesnė už žmones (plg. 1 Kor 1, 25), nes išreiškia Išganytojo pasiaukojusios meilės esmę – Jėzus atėjo pas mus, ne kad Jam kas nors tarnautų, bet kad Jis mums pats taptų neužmirštamu (visose gyvenimo srityse) nesavanaudiškos tarnystės sektinu pavyzdžiu.

Prasmingai apie šį Kristaus nuolankų Jordano upėje susitapatinimą su žmonėmis, velkančiais gimtosios nuodėmės jungo pančius, kalba Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno pasiuntinybe, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai, su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš Jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia”.

Kaip Jėzui reikėjo būti pakrikštytam mirties krikštu ir tik po to patirti visą palaimingo prisikėlimo iš numirusiųjų neblėstančią šlovę, taip panašiai ir mums nutiks: jei laikysimės mūsų vienintelio tikrojo Mokytojo Jėzaus ir Jo Bažnyčios mokymo, tuomet, tiesa, nors vis tiek turėsime nešti gyvenimo kryželius (nes mums duota malonė dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti - plg. Fil 1, 29), tačiau už mūsų ištikimybę Atpirkėjui ir mes (kaip Kristus) neišvengiamai patirsime Jo prisikėlimo galybės džiaugsmo pilnatvę (plg. Fil 3, 10).

Jėzaus krikštas simbolizuoja ne tik Jo tarnavimo žmonėms kančią. Jis – tai nepaprastos, gydančios ir į išganymo laimę žmones vedančios, meilės darbų pradžia. Kai ant Jėzaus tarsi balandis nusileidžia Šventoji Dvasia, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 17), tada vienas Dievas, savaip trijuose Asmenyse žmonėms apsireikšdamas, paliudijo, jog ypatingą žmonių išganymo misiją pradeda vykdyti ir ją ant kryžiaus kentėjimų agonijomis užbaigs Tas, kuris paliko savo nuolatinę amžinosios garbės buveinę – dangaus sostą ir pirmą kartą apsireiškė mums, sveikindamas nuodėmingą pasaulį kūdikišku krykštavimu.

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija