Atnaujintas 2005 sausio 14 d.
Nr.4
(1305)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Katalikų laikraštis neturi nuskęsti žiniasklaidos jūroje

Nustojo eiti katalikišku leidiniu vadinęsis žurnalas „ Dienovidis“. Tokia pat lemtis atsitiko „Katalikų pasauliui“. Sunkioje finansinėje būklėje atsidūrė vaikams skirtas laikraštukas „Kregždutė“. Susiveržti diržus teko „XXI amžiaus“ redakcijos darbuotojams, kad skaitytojus pasiektų jų leidžiamas likęs vienintelis Lietuvoje katalikų laikraštis. Kodėl atsitinka taip, kad vieni leidėjai iš laikraščių ar žurnalų leidimo susikrauna turtus, o kiti vos sugeba sudurti galą su galu. Atsiverti pokalbiui apie „XXI amžių“ laikraščio korespondentas Bronius VERTELKA kreipėsi į tuos, į kurių rankas patenka kiekvienas katalikų leidinio numeris.

 

Panevėžio vyskupas Jonas KAUNECKAS:

Skaitau ir Vokietijos katalikams skirtą spaudą. „XXI amžių“ vertinu geriau nei tokius pat laikraščius, leidžiamus užsienyje. Lietuvos katalikų laikraštyje randu analitinių straipsnių, su kuriais būtinai susipažįstu. Patinka profesionalūs perspausdinti straipsniai iš „Valstiečių laikraščio“, „Veido“. „XXI amžius“ sugeba pateikti neblogų medžiagų iš dekanatų, parapijų gyvenimo – to jis neturėtų vengti daryti ir ateityje. Savotiškai įdomūs laikraščio priedai. Jeigu žmogus mąsto, kuo nors domisi, tai jam reikalingų straipsnių visada gali rasti.

Tenka apgailestauti, kad katalikams skirtame laikraštyje spausdinami kartais per aštrūs P.Katino straipsniai. Jų autoriaus užgaulūs posakiai netinka katalikiškai spaudai. Tai net buvo aptarta Vyskupų Konferencijoje. Dar neseniai žiniasklaidoje labai kategoriškai pasisakydavo toks P.Subačius. Tačiau jis sugebėjo savyje tai įveikti, „apsišlifavo“ jo mintys ir nebe taip jis jomis kandžiojasi.

Kitas gali nusistebėti: net vyskupas nešykšti gerų žodžių „XXI amžiui“, tačiau kodėl tada jį mažokai prenumeruoja? Esu pasirengęs į tai atsakyti. Problema ta, kad Lietuvos žmonės labai domisi ir didžiulį dėmesį yra sutelkę tai spaudai, kuri be jokios gėdos ir sąžinės graužaties pasigardžiuodama aprašinėja žudynes, vagystes, klestinčią prostituciją. Tokia žiniasklaida neieško ir nebando atskleisti šių blogybių šaknų. Važinėdamas po Vokietiją užsukdavau į skaityklas ar užeidavau pas pažįstamus žmones, tačiau tokio tenykščių žmonių susidomėjimo vadinamąja bulvarine spauda nepastebėjau. Šalies rimti dienraščiai „Algemeine Rundschau“, „Frankfurter Algemeine“ beveik nerašo apie nusikaltimus arba apie juos užsimena tik trumpai. Minėti leidiniai nestokoja skaitytojų. Lietuvoje laikraščiai, skelbiantys siaubą keliančius dalykus, spausdinami dideliais tiražais. Šiandien mūsų tauta dar nėra labai brandi, todėl ją nesunku palenkti į savo pusę menkavertei spaudai.

Lietuvoje išvis sumažėjo skaitančių žmonių skaičius. Nemanau, kad „Lietuvos rytas“ ar „Respublika“ yra leidžiami tokiais dideliais tiražais, kokius jie skelbiasi. Nemeluosiu, ir aš prenumeruoju „Lietuvos rytą“, tačiau tik tada, kai jį užsisakyti galima per akciją, pigiausiai. Dienraštį prenumeruoju norėdamas žinoti, kas dedasi Lietuvoje. „Perskaityti“ storą „Lietuvos rytą“ sugebu per keliolika minučių. Žmonės nesidomi ne tik katalikų laikraščiu, bet į rankas nebepaima ir kitų leidinių. Menkas savaitraščio „Literatūra ir menas“ tiražas, nors jo leidimas yra remiamas mokesčių mokėtojų lėšomis. Pakankamai plačią informaciją šiandien galima gauti klausantis radijo, žiūrint televizorių ar įsijungus internetą.

Susirinkimų metu primenu kunigams, kad jie prisidėtų prie „XXI amžiaus“ platinimo. Nėra ant jų ko ir labai pykti, kai jie patys turi aptarnauti po kelias parapijas, skuba iš vieno darbo į kitą, kur jų laukia laidotuvės, ligoniai, kalėdojimas, remontai. Kita vertus, jeigu kunigas neturi didelio noro ar užsidegimo platinti, tai su tokiu geriau ir neprasidėti. Per prievartą dirbamas darbas niekada nebus racionalus.

Kunigai „XXI amžių“ kartais dalija veltui arba palieka jį bažnyčioje nemokamai. Tokia akcija irgi laukiamų rezultatų neduoda. Skundžiasi senutės, kad parsinešusios laikraštį namo nebeįžiūri jo raidžių, o vaikaičiai esą visiškai nieko neskaito. Todėl nereikia daryti didelės tragedijos, kad menkokas „XXI amžiaus“ tiražas.

Tarp katalikų yra įvairių profesijų žmonių. Visiems įdomu žinoti, kaip gyvena kaimynai, ką jie galvoja. Kodėl laikraštyje nesuteikus žodžio ūkininkui? Tarp jų yra atsisakančių savo verslo ar ūkinės veiklos. Kodėl taip vyksta, verta kelti viešumon. Nereikėtų vengti pasakojimų apie veiklius žmones, jie visi – mūsų tos pačios tautos vaikai. Pasakojimuose apie kunigus siūlyčiau vengti jų biografijų nurašinėjimo iš kitų šaltinių, o skrupulingai atrinkti tuos jų gyvenimo trupinius, kurie būtų įdomūs skaitytojui. Manau, jog pastaraisiais metais gerokai išaugo spausdinamų straipsnių lygis, redakcija sugebėjo pritraukti gabių žurnalistų. Anksčiau dažnai tekdavo skaityti sausus įvykių aprašymus ar vien žmonių biografijas.

Laikraštyje verta turėti patarimų skyrelį, kuriame būtų galima sužinoti, kiek laiko galima išbūti be išpažinties, ar dažnai galima priimti Komuniją, ar kiekvieną sekmadienį būtina lankytis bažnyčioje bei rasti kitų panašių atsakymų. Patartina spausdinti religinės poezijos, yra ja besidominčiųjų.

Žaviuosi „XXI amžiaus“ redakcijos kolektyvu, kuris, nesulaukdamas paramos iš šalies ir gaudamas menkus atlyginimus, sugeba skaitytojams pateikti neblogą laikraštį. „Katalikų pasaulis“, kuriam leisti Panevėžio vyskupija irgi kas mėnesį skyrė nemenką sumą pinigų, neišlaikė laiko bandymų: žurnalas nustojo eiti. „XXI amžiaus“ leidėjams patarčiau neatidėliojant kreiptis į Lietuvos Vyskupų Konferenciją su prašymu, kad dabar ji imtų remti likusį vienintelį katalikų laikraštį. Neabejoju, jog ateis toks laikas, kai jis taps dienraščiu. Linkiu ištvermės ir sveikatos visam laikraščio kolektyvui.

 

Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja Rasa MOTEKAITYTĖ:

Bendraudama su vyresnio amžiaus žmonėmis žinau: Bažnyčiai jie aukoja litą, o už kitą perka „XXI amžių“. Jie dažnai įsigyja šį laikraštį todėl, kad katalikų leidinyje randa straipsnių, kokių nėra kituose laikraščiuose ar žurnaluose. „XXI amžiuje“ nerasi smurto aprašymų, viskas jame – apie gerumą, meilę, žmoniškumą, tikėjimą, akcentuojamos tikrosios žmonių vertybės. Šiandien to ypač trūksta mūsų visuomenei. Kituose leidiniuose dar daug popkultūros garsinimo, trumparegiško požiūrio į pačią kultūrą. „XXI amžius“ jau turi savo pastovių ir ištikimų skaitytojų. Ir ateityje jų ratas nebus didelis. Nereikia nusigąsti – geriau turėti gerą ir pastovų savo gerbėją. Aš skaitau „XXI amžių“, nes jis man patinka. Tačiau, mano supratimu, jame tikrai daugiau vietos reikėtų skirti jaunimo problemoms. Būtinas ryškesnis laikraščio pristatymas mokyklose. Gražus savaitraščio „Nemunas“ gimimas iš to paties pavadinimo žurnalo, kurio leidimas yra nutrauktas. Jis jau lenkia „Literatūrą ir meną“ ar panašaus pobūdžio leidinius. Nereikia pamiršti redakcijos darbuotojų susitikimų su savo skaitytojais. Tai kartu būtų gera ir efektyvi laikraščio reklama. Tokius susitikimus būtų galima rengti kartu su bibliotekomis. Tikrai labai gražus dalykas – katalikų laikraščio platinimas Panevėžio bažnyčiose. Žmonės jį jau žino. Nesvarbu, kad ne visada nusiperka.

Išgyventi laikraščiui galėtų padėti verslininkai. Žinoma, ne už ačiū, bet keliant jų problemas, nesitaikstant su biurokratais, nebijant valdžios kritikos.

 

Panevėžietis Julius LAUCIUS, turintis aukštesnįjį techninį išsilavinimą:

Maždaug prieš porą metų artimiau pradėjau susipažinti su „XXI amžiumi“. Tai bene vienintelis laikraštis Lietuvoje, kuris ieško gėrio daigų. Nors jo tiražas yra nedidelis, tačiau jis stovi žymiai aukščiau nei nusikaltimus aprašantys leidiniai. Mano nuomone, „XXI amžiuje“ turėtų būti kūrybiškesnis ir patrauklesnis priedas jaunimui. Dabar pasirodantys „Žvilgsniai“ išeina pilkoki. Reikia įdomesnių pasakojimų iš mokyklų gyvenimo, taip pat apie giedančius moksleivius bažnyčios chore ar kitus jaunus žmones, aktyvesnius parapijiečius. Dabartiniu metu laikraštis yra skirtas daugiau pagyvenusiems žmonėms, tuo tarpu jaunimas pernelyg paliktas nuošalyje. Mažai nušviečiama „Caritas“ veikla. Galima būtų išleisti net atskirą priedą nors kartą per ketvirtį. Neblogai būtų turėti ir sveikatos puslapį. Mano suminėti trys dalykai, neabejoju, pritrauktų skaitytojus.

Nemanau, kad tarp kunigų yra tokių, kurie lauktų, kad laikraščiui būtų paskelbtas bankrotas. Nebūtina versti jų užsiimti laikraščio platinimu, tačiau paraginti prenumeruoti ar pirkti „XXI amžių“ – tikrai jų pareiga. Panašiai turėtų elgtis mokyklų tikybos mokytojai, aiškindami vaikams katalikiškos spaudos naudą, patarti jiems, kad primintų savo tėvams, jog užprenumeruotų laikraštį . (Jeigu moksleivių aktualijoms būtų skirta daugiau vietos, tai ir jie gal kažką sau naudinga jame radę prašytų tėvų užprenumeruoti „XXI amžių“.)

Gal vertėtų papasakoti ir apie iš gyvenimo dugno pakilusius žmones. Tik reikia patraukliai tokius straipsnius pateikti. Taip pat parašyti apie žmones, mačiusius ir patyrusius daug vargo ir skriaudų, bet nepalūžusius. Tokios asmenybės padėtų skleisti savo stiprybę aplinkiniams.

Būtina rašyti apie parapijų gyvenimą, netgi gerokai plačiau, bet ne tik iš vienos katalikų bendruomenės, o iš kuo daugiau. Verta nepamiršti kaimo bendruomenių, palyginti jų gyvenimą su tais kaimais, kur tokių susivienijimų nėra.

Geras pavyzdys yra užkrečiamas. Mažėja girtavimas, vagystės tose vietovėse, kur sprendžiami doriniai reikalai. Gal vertėtų nubraukti dulkes nuo garsių žmonių praeities, net jau išėjusių į Amžinybę, bet daug gero palikusių savam kraštui. Visi straipsniai turėtų būti trumpesni, tačiau patrauklūs, intriguojančiais pavadinimais. Būtina jų griežta atranka. Rimtam katalikiškam leidiniui, koks yra „XXI amžius“, menkavertei, tik parapijos lygio laikraščiui tinkamai medžiagai, gal nereiktų skirti tiek vietos.

 

Ramygalos klebonas kun. Edmundas RINKEVIČIUS, kartu ir poetas, medžio drožėjas bei fotomenininkas:

Nepatinka man straipsniai „paklodės“, užimantys vieną ar net du puslapius. Mažai kas tokius skaito, nebent tas, apie kurį yra rašoma. Man atrodo, kad per ilga ir P.Katino politinių įvykių apžvalga. Informacija iš pasaulio katalikų gyvenimo irgi galėtų būti trumpesnė, bet daug pasakanti. Apie kunigus nėra ko rašyti dažnai, nebent išimtiniais atvejais. Jiems nereikalinga tokia reklama. Kokie jie yra, geriau tegul parodo jų darbas parapijose.

Kaip kuriantis žmogus, noriu matyti gerą literatūrinį puslapį. Nebūtinai jame populiarinti kunigo ar klieriko kūrybą. Laikraščiui naudinga būtų paskelbti poezijos ar prozos kūrinio konkursą. Gal taip atrastumėte daugiau Lietuvos kūrėjų? Laikraštyje reikėtų turėti humoro skyrelį, kad, jį perskaitęs, net rimčiausias skaitytojas nusišypsotų.

Visada perskaitau trumpas žinutes iš parapijų gyvenimo. Džiaugiuosi, kai surandate paprastą žmogų, kuris kažkodėl keistuoliu vadinamas. Gerai, kad rašoma ne vien iš Vilniaus ar iš Kauno, taip laikraštis neatitrūksta nuo tautos. Plėsti rašinių geografiją – visada būtinas dalykas.

Atėjome iki tokios ribos, kad laikraštį mes, kunigai, atiduodame pusvelčiui ar veltui. Reikalingi skaitytojų susitikimai su redakcijos darbuotojais. Praverstų spausdinta reklama, kurioje būtų viskas trumpai ir aiškiai parašyta apie „XXI amžių“. Šitokią ją būtų galima iškabinti bažnyčiose. Buvau savo bažnyčioje patalpinęs paties sukurtą reklaminį tekstą, tačiau poligrafiškai atspaustas jis atrodytų patraukliau.

Ateityje „XXI amžių“ noriu matyti išaugusį kūrybiškai ir sustiprėjusį finansiškai.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija